Daiva Kairevičiūtė: „Esu katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas“

 

Karantinas, saviizoliacija, pasikeitęs kasdienybės ritmas ir kasdienis žinių sekimas iš pandemijos fronto. Viskas sustingę, tarsi Žemė būtų pasispaudusi „pauzės“ mygtuką ir kol jis veikia – negali nieko pakeisti, tik prisiderinti. Dauguma dirba iš namų, taip pat ir menininkai. Karantinui pakoregavus parodų planus – aktyvus laikas kūrybai.

Daiva Kairevičiūtė – grafikė, fotografė ir akyla nūdienos metraštininkė, kuri net ir pandemijos akivaizdoje toliau sėkmingai perteikia kasdienybės naratyvą, užfiksuotą nuotraukoje arba drobėje.

 

– Karantinuojamės beveik du mėnesius, kaip pasikeitė tavo gyvenimas šiuo laikotarpiu?

– Nieks nepasikeitė, esu laisva menininkė: kaip anksčiau, taip ir dabar dirbu namuose. Absoliučiai niekas nepasikeitė, tik kad išėjus kaukę reikia dėvėti.

– Šiuo metu neįmanoma nesusidurti su negatyvia informacija. Ar šis visuotinis slogutis nepaveikė kūrybinių temų?

– Ne, mano kūrybos tai neveikia, ji nepriklauso nuo nuotaikų. Jei man nėra nuotaikos, tiesiog nieko nekuriu, neperteikiu negatyvo darbuose.

– Kas yra Daiva Kairevičiūtė Daivos Kairevičiūtės akimis?

– Sunku į šį klausimą atsakyti. Galime suformuoti savo įvaizdį, bet manau, kad tai vis tiek bus iliuzija. Mes patys nežinome, kas esame. Žinome, kad turime gyvenimą, kad kažkas jame vyksta ir kad vieną dieną mirsime. Lygiai taip pat ir aš gyvenu, kažką darau, kas man teikia laimės. Kas aš dabar esu? Esu gyvenimo procese, štai kas dabar esu.

– Esi dviejų meno sričių atstovė: grafikė ir fotografė. Kaip save labiau įvardytum: grafike, kuri fotografuoja, ar fotografe, kuri „grafikuoja“?

– Žiūrint chronologiškai, tai pirmiausia pabaigiau grafiką, tada „grafikavau“, o po to pradėjau fotografuoti.

– Kada grafika atėjo į tavo gyvenimą?

– Ko gero, su pirmu kursu, kai stojau į grafiką Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Prieš tai baigiau J. Vienožinskio menų mokyklą, ją baigusi sugalvojau, kad reikia stoti į grafiką, nes man joje bus įdomiau. Nuo tada prasidėjo visų technikų pažinimas. Ta pati ir fotografija buvo, tapyba. Man ir tapyba nėra svetima.

Su fotografija atvirkščiai buvo. Ją man dėstė Alvydas Lukys ir jis mane atbaidė nuo jos rašydamas „šaibas“. Tad fotografija man pasidarė kaip penkta koja. Tik po daugelio metų pradėjau vėl fotografuoti. Iš pradžių fotografavau savo grafikos darbus, bet po truputį man vis labiau ėmė patikti ne tik savo kūrybą fiksuoti, tad taip ir užsivedžiau.

– Yra tekę išgirsti pasisakymų, kad fotografija yra amatas, o ne meno rūšis. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?

– Oi ne, tai menas. Man pats pirminis kadras yra tiktai medžiaga tolesnei kūrybai. Kaip kulinarijoje – tu paimi mėsą ir paskui gamini patiekalą, tai lygiai taip pat ir man. Tas pirminis kadras tėra „mėsa“, iš kurios tu vėliau darai „patiekalą“.

– Kaip renkiesi siužetus?

– Jie patys ateina. Aš einu gatve ir tiesiog jie patys į mane ateina. Niekada specialiai nesirenku siužetų. Čia ir įdomumas, nes išeini kaip į medžioklę su „šautuvu“, pamatai „zuikį“ ir „šauni į jį“.

– Tarp tavo darbų gausu portretų. Kiek laiko užsiimi portretine fotografija?

– Kai tik pradėjau fotografuoti, palaipsniui ir tas portretas įsijungė. Su portretais turiu istoriją, kadangi man visada labai patiko Rembrandto, Hanso Holbeino jaunesniojo portretai – dar studijų laikais ir aš bandžiau juos tapyti, bet žiauriai užknisantis ir ilgas darbas, nes dedi daug sluoksnių, reikia laukti, kol išdžius, – ne mano charakteriui. Ir visą laiką viduje turėjau svajonę daryti portretus, tik nežinojau kaip. Su fotografija ši svajonė išsipildė, nes galiu sukurti portretą žymiai greičiau nei jį tapydama.

– Su kokiais sunkumais susiduri fotografuodama?

– Sunkiausiai būna, kai kas prašo, kad fotografuočiau, nes tas žmogus, jei yra nedrąsus, žinodamas, kad laukia fotosesija, prieš objektyvą susikausto. Man geriausiai pavyksta fiksuoti portretus žmonių, kurie nežino, kas jų laukia. Esu labai daug užfiksavusi portretų, kai aš einu gatve, pamatau žmogų, prieinu ir sakau: „Galiu tave nufotografuoti?“, ir visa tai vyksta ekspromtiškai, tas žmogus net nespėja susigaudyti, kas čia vyksta. Aišku, fotografuoju tik tokius, kurie sutinka būti nufotografuoti. Padėkoju, kartais apsikeičiam kontaktais, kartais ne ir nueiname savais keliais.

– Na, o kaip su tais „susikausčiusiais“, kurie žino, kad jų laukia fotosesija, kaip sekasi juos atskleisti?

– Vis tiek yra žmogaus charakteris. Gal ir galima jį atskleisti. Kai jau atsiduodi, pasitiki tuo žmogumi, tada lengviau. Turi būti užmegztas santykis tam atsiskleidimui. Aš pati kažkada buvau labai susikausčiusi, bet gyvenimo patirtis tave taip sulaužo, kad galiausiai nukrenta tie visi apkaustai.

– Ką laikai savo autoritetais?

– Neturiu autoritetų. Kai mokiausi, turėjau. Pirmame kurse turėjau vieną autoritetą, antrame – kitą ir t. t., tačiau kai pats pradedi kurti, atkrenta visi autoritetai ir tiesiog save realizuoji. Aišku, pasižiūri, ką kiti daro, nes yra įdomu, bet kiekvienas juk savaip išreiškia savo mintis, savo pasaulėžiūrą.

– Ar neturėjimas autoritetų išlaisvina?

– Taip, aš manau, kad taip geriau, nes esi laisvas nuo visų. Aišku, tau tik taip atrodo, kad esi visiškai laisvas, nes tos įtakos nepavyksta išvengti. Juk smegenys kaip kompiuteris, jos surenka visą informaciją, kuri yra aplinkui, – viską, ką skaitei ar matei. Paskui kažkokios nesuvokiamos sintezės vyksta. Tas pats kompiuteris, tik jautresnis ir subtilesnis, daug visokių dalykų ten įeina: ir jausmai, ir intelektas.

– Kas, tavo nuomone, šiuo metu yra didžiausi grafikos ir fotografijos grandai? Esu girdėjusi iš kai kurių fotografų, kad šiuo metu Lietuvoje garsiausias fotografas yra Ramūnas Danisevičius, o va apie grafikus neteko girdėti analogiško verdikto.

– Tarybiniais laikais, kai nebuvo interneto, tik televizija, visi tie autoritetai būdavo prastumiami, na, o dabar, klestint išmaniosioms technologijoms, visi ką nors daro ir autoritetų bumas po truputėlį nyksta. Vienas žmogus yra vienaip įdomus, kitas – kitaip. Netgi tas pats R. Danisevičius – jis yra gatvės fotografas, jis turi savo sferą, kuri jam yra įdomi. Kitas kitoje sferoje dirba ir visi jie yra savaip įdomūs, nes per juos pasireiškia kitoniškumas. Jie visi yra skirtingi, unikalūs ir savaip įdomus. Iš esmės bet kas, kas įdeda daug įdirbio, pasiekia norimų rezultatų.

– Iš ko semiesi įkvėpimo?

– Iš pačios kūrybos, kuri ir įkvepia. Kai ką nors padarai, džiaugiesi, tai tave įkvepia, tuomet ir toliau tai darai. Kūrybiškos mintys savaime nuolatos sukasi. Yra toks momentas, kad ką nors pamatai ir tai tave įkvepia. Galbūt tai gražus filmas ar šiaip ką nors gražaus išgirsti, klausaisi kokios geros muzikos. Ateina kažkokia energija ir tai įkvepia.

– Kai užsiimi grafika, ar klausai muzikos?

– Aš klausau muzikos, aš ir „Facebook“ dažnai po nuotrauka įkeliu kokią dainą, kuri siejasi su ta nuotrauka tuo, kad arba aš kūriau tą nuotrauką skambant tai muzikai, arba padarau nuotrauką ir man suskamba tas kūrinys, kuris tarytum rezonuoja, ir aš jį įdedu arba, atvirkščiai, jis tarsi disonuoja. Prie nuotraukos jis prideda papildomo niuanso, sukuria kitą pojūtį.

– Kokia muzika?

– Visokia muzika, kuri sutampa su mano vidiniais pajautimais. Kiekviename žanre yra daug geros muzikos. Muzika turi didžiulę įtaką kūrybai. Vis tiek esi jautrus tam, kas aplink tave. Jei gyventum prastomis sąlygomis, tai ir darbai būtų prasti, viskas daro įtaką. Tau tik taip atrodo, kad esi visiškai laisvas, o iš tikrųjų vis tiek nepavyksta išvengti įtakų.

– Menininkai jautresni asmenys, jie jautriai žvelgia į gyvenimą, todėl pastebi jo grožį, į kurį kiti galbūt neatkreipia dėmesio. Meno procese jautrumas yra labai svarbus dalykas, tačiau kaip su kasdieniu gyvenimu? Ar didelis jautrumas nesukelia problemų kasdienybėje?

– Aš neskirstau jautrumo. Nemanau, kad reikėtų jį skirstyti, nes jei esi jautrus, esi jautrus viskam. Negali būti tik popieriuje jautrus. Aš užsiimu astropsichologija. Pasižiūriu į žmogaus horoskopą ir žinau, kam tas žmogus yra jautrus, kokie uždaviniai jo laukia. Vieniems tas jautrumas pasireiškia vienuose dalykuose, kitiems – kituose. Labai skirtingas visų žmonių jautrumo lygis.

– Nuo kada pradėjai domėtis astropsichologija?

– Dar mokyklos laikais pradėjau ja domėtis. Buvo toks žurnalas „Lemtis“ ir aš pirkdavau, skaitydavau, man buvo be galo įdomu. Na, o paskui dažniausiai, kai kuo nors domiesi, ateina ir mokytojas. Atvažiuodavo tokia moteris iš Latvijos, pas ją mokiausi.

– Ar ateina žmonės su tavimi konsultuotis?

– Aha, ateina, bet aš niekur nesiskelbiu. Iš lūpų į lūpas ar tiesiog kai kokių nors problemų būna ir tau surezonuoja kokios problemos, tokiais atvejais kreipiasi. Galbūt žmogus savęs nesuranda, tad pasikonsultavus jam pavyksta susidėlioti save iš naujo.

– Kokiais savo darbais ar darbų ciklais labiausiai džiaugiesi?

– Būsimais.

– Ar turi discipliną?
– Žinok, negaliu pakęsti disciplinos. Man ji yra žiauri.

– Tai kūryba vyksta ekspromtu?

– Ne visai. Tiesiog aš žinau, kada ką turiu kurti, kokios parodos laukia, susiruošiu ir kuriu.

– Ar būtų galima tave laikyti aplinkos metraštininke?

– Turbūt, bet juk kiekvienas tai daro. Tu juk gyveni šiame laike ir jį fiksuoji. Nebent kokią fantastiką paišysi, bet ir ji bus šiame laike, nes su šiuo laiku susijusi. Kuriam į ateitį. Automobiliai buvo sukurti daugiau kaip prieš šimtą metų ir mes esame ta karta, kuri naudojasi ankstesniųjų kartų palikimu.

– Su kokiais sunkumais susiduria menininkai Lietuvoje?

– Su finansiniais. Labai elementaru. Jei pirktų tuos menus – aš būčiau žymiai laimingesnė.

– Kaip manai, kodėl žmonės neperka meno kūrinių: ar dėl to, kad neturi finansinių galimybių, ar tiesiog nesidomi menu?

– Aš nežinau, ko gero, čia yra daug faktorių: ir tas, ir tas. Švietimas meno plotmėje yra silpnas. Mokykloje jo beveik nėra. Juk ir žmones reikia auklėti, kad jie meną bent kiek suprastų, nes dabar menas tik tolsta nuo žmogaus. Pavyzdžiui, žmogus žiūri vien televiziją, ten klaikiai žemas lygis. Žmogus tai mato ir jo jautrumas meno pajautimui, supratimui yra prarandamas per šiuos dalykus. Turėtų jau nuo darželio užgimti ir vystytis pažintis su menu.

Man pasisekė su muzikos mokytoju, nes jis mus per muzikos pamokas vesdavosi į Filharmoniją, o per pertraukas leisdavo naują muziką, net ir uždraustą. Tai, ką jis įdėjo, tą domėjimąsi muzika, atsinešiau iki šių dienų. Taip turėtų būti ir su dailės pamokomis. Reikia užauginti santykį su menu.

– Kaip reaguoji į kritiką?

– Man ji patinka. Aišku, ta adekvati. Tarkim, jei jauti, kad darai šlamštą, vadinasi, tu jį ir darai, bet jei matai, kad gerai padaryta, o tave kritikuoja, tai imi mąstyti, kad galbūt žmogus neturi supratimo, ir tada imi galvoti, kodėl jis taip mąsto, gal su juo kažkas negerai.

– Ar esi savikritiška?

– Kai mokiausi, tai buvau labiau savikritiška, o dabar tiesiog imi ir darai, nėra laiko dar save kritikuoti.

– Kaip reaguoji į pagyrimus?

– Jei trumpai tave giria, tai nieko, bet jei ilgai tai daro – ima „dubasinti“. Jei patinka, tai ir sakai, kad patinka, kam čia daug apie tai kalbėti.

– Jei ne dabartinis pasirinktas kelias, ką norėtum veikti?

– Norėčiau keliauti po pasaulį.

– Kas tave labiausiai motyvuoja keliauti? Vietinės kultūros, papročiai, tradicijos ar tiesiog noras ištrūkti iš kasdienybės rutinos?

– Man turi keistis paveikslėliai, norisi pakeisti aplinką. Kai vienoje vietoje sėdi, užrūgsti, turi būti kaip vanduo, kuris galėtų pratekėti ir neužsistovėtų vienoje vietoje. Nauji įspūdžiai, naujos patirtys, nauji santykiai. Turi būti judėjimas.

– Kokiais patarimais galėtum pasidalinti su būsimais menininkais?

– Sunkus dalykas. Patarimas yra tas, kad reikia daryti tai, ką nori, priešingu atveju – save sulaužysi. Jei sėsi ne į savo roges, anksčiau ar vėliau tave iš jų išvers. Tavo rogės – tai tavo norai. Kur tu nori, ten turi eiti.

– Kokie artimiausi planai?

– Šiuo metu ruošiuosi inscenizacijų parodai su rašytojais, esu paruošusi paraišką ir jei viskas gerai, ji turėtų vykti „Titanike“ – sutaps su „Poezijos pavasariu“, taip pat bus didelio formato piešinių ant drobės paroda – numatoma gruodžio mėnesį VDA „Akademijos“ galerijoje.

 

                                                            Kalbėjosi Rūta Paitian