Viešpataujantis dangus
Prieš pat Šv. Jurgį, kai metas ginti lauk gyvulius, praplaukė už lango nebuvėlis lėktuvas. Ne taip kaip visada, besiruošiantis leistis, oro uosto kryptimi, bet į priešingą pusę, tolyn nuo Vilniaus. Anksčiau kiaurą parą varydavo ir varydavo jie virš Bernardinų sodo. Jeigu palydi akimis, giedrą dieną galima atpažinti oro linijas, paspėlioti, iš kur skrenda, kas ten viduje ir kaip netrukus laimingi parvykėliai puls kažkam į glėbį. Aną rudenį pasisekė šitaip nužiūrėti ir „Alitalia“ lainerį su popiežiumi Pranciškumi. Rodos, net matėsi jo balta kepurėlė, juk jis turėjo būti prilipęs prie stiklo, kai pirmą sykį žvelgė į mūsų gražuolį miestą. Prisimenu, skaičiau vieno pamokslininko mintį, kad lėktuvui leidžiantis virš žiburių jūros jam visada vaidenasi Kristaus žvilgsnis nuo kryžiaus. Šitiek sielų reikia atpirkti, išgelbėti, apkabinti.
Man irgi, išvydus po mėnesio lėktuvą Vilniaus padangėje, vaidenosi dalykai iš profesinės srities. Pagalvojau, ar tik nėra čia kaip Nojui, pamačiusiam danguje balandį, kuris laikė snape alyvmedžio lapelį. Tai buvo ženklas, kad tvanas, trukęs keturiasdešimt dienų, baigiasi, vanduo slūgsta ir kažkur netoliese jau yra žemė. Nojui vertėjo vargti arkoje ir rūpintis visos gyvūnijos atstovais, nes sulaukė ne tik laimingos atomazgos. Dievas dar pasižadėjo daugiau netvindysiąs žemės vandeniu ir nebausiąs žmonijos. Kitaip sakant, buvo nuspręsta, kad ši pedagoginė taktika nepasiteisina: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes.“ Reikia pamilti savo kūrinius, net nusikaltusius, eiti už juos ant kryžiaus ir gydyti, taisyti juos per kryžių. Po šio nutarimo nusidriekė tarp debesų vaivorykštė. Tokia pasaka ne pasaka Biblijoje.
Jautiesi pašauktas ginti tas amžinas istorijas. Juk seniausiai viskas parodyta ir įrodyta. Supykau ant bendradarbės, kai ji paleido klausimą, ar koronavirusas gali būti Dievo bausmė. Sako, paprasti žmonės teiraujasi. Net vaikai. Išeitų, kad niekas nepasikeitė nuo kalbų apie gailestingumą, kurios jau keli dešimtmečiai mūsų bažnyčiose skamba visu garsumu ir gražumu. Bet reikia suprasti tuos, kurie klausia. Ne dukart du keturi tokios temos per karus ir marus, ugnį ir badą. Klumpa, depresuoja net išsimiklinę Dievo gailestingumo advokatai. Ir vis tiek lieka įspūdis, jog ta danguje deklaruota meilė kažin kaip vis praslysta, ištuneliuoja (Česlovo Kavaliausko terminas) iki mūsų per visus kraujus ir ašaras. Kai rengiausi per radiją pandemijos proga skaityti kankinių istorijas, draugė poetė patarė pasikartoti Giesmių giesmę.
Dievo meilės idėja galų gale labiausiai veikia tada, kai būna pramaišiui su kokiais nors netikėtais ir netinkamais elementais. Pavyzdžiui, su žemiška kūnų trauka, erotiniais nuotykiais. Dar su kvailumu, banalybe, perversijomis, visų rūšių atsilikimu. Apie silpnumą ir mažumą jau daug prikalbėta. Štai jaunos Olandijos žydės, kone laisva valia pasidavusios ir negrįžusios iš Aušvico, dienoraštis. Beprotiška aistra, ne tik klusnumas, savo dvasios mokytojui. Abipusė aistra. Išvien su pamokomis iš Biblijos ir šv. Augustino. Už meilės Dievui liudijimą ją, nekrikščionę, gyrė pats popiežius Benediktas. „Esu su alkanaisiais, su skriaudžiamais ir mirštančiais, kiekvieną dieną, bet esu ir su jazmino krūmu, ir su lopinėliu dangaus už mano lango; viename gyvenime yra vietos viskam. Ir tikėjimui į Dievą, ir liūdnam galui.“
Kaip pavyzdys ir tas gerojo ganytojo paveiksliukas. Aišku, įsiprašė jis čia dar todėl, kad buvo taip pavadinta šventė aną sekmadienį. Gražus Jėzaus įvaizdis iš Evangelijos pagal Joną, dominavęs kelis pirmuosius krikščionybės amžius. Paskui Bažnyčia labiau pamėgo karūnas ir sostus. Dar tas paveiksliukas yra jubiliejinis – užrašytas ir padovanotas prieš 75 metus. Nei kas, nei kam jį dovanojo, neaišku. Išgulėjo knygoje ir atrodo kaip naujas. Jau neatsimenu, iš kur jis atsiradęs. Patraukė ne saldus piešinėlis, bet užrašas kitoje pusėje. „1945 m. Šv. Dvasia teikia mums įvairių pamokų maldingam gyvenimui. Atlik gerai mąstymą ir dvasinį skaitymą.“ Rašyta įgudusia ranka, be klaidų. Kunigo braižas ir stilius. Galėjo būti skirta kitam, jaunesniam ir pradedančiam, kunigui. Arba klierikui, kandidatui į tą luomą. Terminai „mąstymas“ ir „dvasinis skaitymas“ yra iš kunigiškos auklybos, seminarijos vadovėlių ir regulos. Kvepia jėzuitų ordino disciplina, kryptingumu ir santūrumu. Jokių šauktukų ir daugtaškių. Be to, protinga konspiracija, nes aišku, kas tada darėsi Lietuvoje.
Tačiau akcentuoti tokiu metu maldingą gyvenimą ir dvasines lavybas – nieko naiviau, juokingiau nesugalvosi. 1945-aisiais tiktų linkėti kunigui kankinių ar kovotojų dvasios. Būti tiesos ir laisvės šaukliu. Jeigu viršų ima baimė, linkėk ramybės ir sveikatos, dangiškos apsaugos. Ir kad greičiau praūžtų visi išbandymai. O toliau lavintis šventume pagal kunigų seminarijos regulą 1945-aisiais galėjo siūlyti tik pamišėlis arba atšokęs nuo realybės ir užsispyręs fanatikas. Bažnytinė vadovybė tuo metu svarstė, kaip atlaikyti sugrįžusią tarybų valdžią ir kokie galimi kompromisai. Ne vienas klierikas paėmė automatą ir išėjo į mišką. Buvo vilko valanda. Kokios dar banalybės apie geruosius ganytojus ir jų paklydusias aveles.
Tam, kuris paliko ant paveiksliuko savo įrašą, Dievo meilė jau tuneliavo. Negalėjo elgtis kitaip. Maldingas gyvenimas, mąstymas ir dvasinis skaitymas buvo tam, kad mokytumeis atsiduoti į jos rankas. Mūsų patarimų ar pagalbos Dievui šioje srityje nereikia. Užtenka kvailai, užsispyrusiai kartoti senas katekizmo tiesas. Įsitraukti mintimis ir malda.
Kad jis su savo senuoju turiniu ištuneliavo ir dabar tuneliuoja, vis dėlto gali būti dukart du keturi. Ir ypač – per negandas. Užtenka antai pavargusiam ir prislėgtam Romos vyskupui prasvirdinėti po lietumi per tuščią Šv. Petro aikštę, ir jau nereikia, bent akimirką, kad visur šmėžuotų nusikaltimo ir bausmės dėsnis. Arba kunigėliui, rodos, nebuvo nieko svarbiau už aukų dėžutes, o dabar nežinia kas įduoda į rankas Švenčiausiąjį Sakramentą ir siunčia į koronaviruso valdas.
Būna ir visai juokingai. Nemėgstu didžiųjų stilistinių raidžių tekste, dieviškų įvardžių didžiosiomis raidėmis. Atrodo perdėta, su pretenzijomis. Prieš porą savaičių ruošiausi pamokslui, kažką pasižymiu ant lapelio ir matau, kad parašyta Jis. Lyg vėl būtum šešiolikos metų! Arba su muilu, kuris dabar kaip duona. Pandemijai prasidedant, pasirodė pilna lentyna „Savon de Marseille“, įvairiausių spalvų ir kvapų. Kažkada per adventą parsivežiau, lauktuvės iš Marselio, ne viską spėjau padalinti, užsimiršo. O pasirodo, jog viskas be žodžių buvo skirta tam, kad atlaikytum keturiasdešimt tvano dienų.
