Viena Kokorio rožės diena

 

Choakinas Gutjeresas. Kokoris. Iš ispanų k. vertė Alfonsas Zdanavičius. V.: Vaga, 1980. 78 p.

Kai knygelė pasirodė, man buvo maždaug tiek metų kaip jos veikėjui Kokoriui. Bet į rankas pateko tik dabar. (Galėtų atsirasti tokia rubrika: „Išmestų knygų apžvalga“ arba „Knyga iš dovanų lentynos“. Sykiu prisiminiau, kaip buvo užsipultas kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, paklausęs: o senąsias knygas ar perskaitėme?)

Jeigu „Kokorį“ būčiau skaitęs 1980-aisiais? Ta beveik stebuklinė erdvė – selva su fantastiška augalija ir gyvūnija – tikrai būtų nuteikusi nejaukiai: gyvatės, įšliaužiančios į žmonių būstą ir išlakančios pieną, jautuką praryjantys smaugliai, krokodilai… Bet visam laikui būtų įsirėžę, ką valgo tenykščiai gyventojai: keptus bananų griežinėlius su medumi, kukurūzų bandeles, sultinį iš vėžlio kiaušinių (kaip įstrigo, pvz., Aldonos Liobytės „Kuršiuko“ kulinarinės išmonės: rūkytų lašinių prismaigstyta stirniena, kepti kregždžių lizdai, saldumynų bokštas su nykštuke viduje). Dar – nei matytos, nei girdėtos papajos (bananai vis dėlto kartą ragauti): Kokorio dantenos papajų spalvos, akys, beje, baltos kaip porcelianas. Dar – nematytos, tik girdėtos gėlės orchidėjos, apdainuotos anuometėje lietuvių estradoje („Kaip alsuoja ugnimi ta nuodinga orchidėja!“).

Ar patiko dabar, 2020-aisiais? Štai jau dukart perskaičiau, bet niekaip nebaigiu skaityti – nei šio kūrinio, nei jo autoriaus gyvenimo, nei dar daugybės dalykų. Tikra selvos tankmė. 

 

● 

 

Žymiausiu Kosta Rikos rašytoju laikomo Joaquíno Gutiérrezo (1918–2000) „Kokoris“, vienas garsiausių Lotynų Amerikos vaikų literatūros kūrinių, išverstas į dešimt kalbų, 1994-aisiais buvo įtrauktas į Kosta Rikos mokyklų programas kaip privalomi skaitiniai. Beveik po dešimtmečio švietimo ministro įsakymu išbrauktas. Rasistinį tendencingumą jame įžvelgė juodaodžių organizacijos, žmogaus teisių aktyvistai. Kilus polemikai, J. Gutiérrezo gynėjai tvirtino, kad poetiškas Kokorio paveikslas kaip tik yra visų afrokaribiečių išaukštinimas. Pats rašytojas stebėjosi dėl nepelnytų kaltinimų ir politinio korektiškumo kraštutinumų. Baltaodė mergaitė, kuri Kokoriui atrodo graži kaip vandens lelija (vadinasi, žema jo savivertė!), palaiko jį velniuku (vadinasi, berniukas be galo šlykštus – nes juodaodis!). O beždžionėlę Titi, Kokorio „bendražygę“ keliaujant per selvą, kritikai traktavo kaip piktybišką juodaodžių siejimą su beždžionėmis…

Ketvertą šimtmečių Kosta Rikos pakrantėmis driekėsi gėdingasis transatlantinės vergų prekybos kelias. Čiabuvius indėnus pamažu keitė iš Afrikos gabenami juodaodžiai. Afrokaribietis berniūkštis – negrito. 1980 metais pasirodžiusiame „Kokorio“ lietuviškame vertime vartojami žodžiai „negriukas“, „negrai“, „negrė“ tada neturėjo neigiamų konotacijų. Dabar tikriausiai verstume „juodukas“?

 

●

 

1980 metais nebūčiau sužinojęs, kad veiksmas vyksta Kosta Rikoje. Kūrinyje tai neminima, nėra jokios anotacijos nei reklaminių tekstų, kuriais dabar išmarginami knygų viršeliai. Gal manyta, kad J. Gutiérrezas jau gana pristatytas, puikiai žinomas „tarybiniam skaitytojui“. 1972 metais išleistas Valdo Petrausko išverstas kostarikiečio romanas „Puertas Limonas“ (tada vadintas apysaka) su išsamiu palydimuoju žodžiu. Ir kas gi pristato autorių? Ogi Juozas Grigulevičius. Vilnietis, Vytauto Didžiojo gimnazijos ugdytinis. Kaip dabar vis pabrėžia Lotynų Amerikos žiniasklaida, Lietuvos karaimas, kurio gimtoji kalba – jidiš. Enkavėdistas, sovietų agentas, veikęs įvairiose šalyse, vienas iš Levo Trockio žudikų (žudikas ne tik tas, kuris trenkia kirtikliu), vėliau „mokslininkas“, tikriau tariant, propagandistas, dargi Vatikano „specialistas“ (net keturios jo knygos sovietmečiu išverstos į lietuvių kalbą). „Kokorio“ autorius padėjo jam gauti suklastotus dokumentus Teodoro B. Castro vardu ir įgyti Kosta Rikos pilietybę. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi Italijoje ir Jugoslavijoje, sovietų užsakymu J. Grigulevičius rengė pasikėsinimą į tuometį Jugoslavijos vadovą Josipą Broz-Tito. Šių metų vasario 16 dieną Kosta Rikos portale „El Observador CR“ pasirodžiusi publikacija apie J. Grigulevičių pavadinta taip: „Apsimetėlis Kosta Rikos ambasadorius, pakeitęs pasaulinio komunizmo istoriją“.

J. Grigulevičius J. Gutiérrezą pristatė kaip plantatoriaus sūnų, pasukusį „vieninteliu teisingu“, socializmo ir komunizmo idėjų, keliu.

Iš tiesų daugelis nesuprato, kaip iš to vaikinuko išaugo komunistas. Tėvas – šalies finansų ministras, motina – itin religinga, labai išgyvenusi dėl sūnaus pasirinkimų. Dar licėjuje čiliečių dėstytojų sužavėtas kairiąja ideologija, vėliau, išmestas iš universiteto už dalyvavimą streike ir ilgai nepabuvęs Niujorke, kur buvo išsiųstas tėvo, jaunuolis išvyko į Čilę. „O, Čilės vynas ir merginos…“ – atsiduso viename interviu senukas J. Gutiérrezas. Tas kraštas jam tapo antrąja tėvyne, čia jis sukūrė šeimą. Bičiuliavosi su Čilės prezidentu Salvadoru Allende. Valdžią perėmus Augusto Pinochetui, tik per plauką išvengė mirties ir buvo priverstas bėgti į gimtinę. „Kokoris“ (1947) parašytas Čilėje, autoriui nostalgiškai prisimenant vaikystę selvoje prie Karibų jūros.

 

● 

 

Penketą metų J. Gutiérrezas gyveno Maskvoje (1962–1967; vadinamasis atšilimas, bet ir pats šaltojo karo įkarštis). Dirbo Čilės komunistų partijos laikraščio „El Siglo“ korespondentu. Labai daug rašė, kaip rusams sekasi užkariauti kosmosą. 1966-aisiais drauge su kitais sovietijoje akredituotais užsienio žurnalistais buvo atvykęs į Lietuvą, dalyvavo specialiai jiems surengtuose susitikimuose su darbininkais, kolūkiečiais, partiniais veikėjais, „įgyvendinančiais nemirtingojo Lenino idėjas“, menininkais. J. Grigulevičius tvirtino, kad poliglotas J. Gutiérrezas įsiminė daug lietuviškų žodžių ir sakinių. Visiškai suprantama, kad šis vizitas, skirtingai nei Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir apsilankymas 1965-aisiais, netrukus išblėso kasdienybės istorijoje.

Maskvoje, A. Lunačiarskio teatro meno institute, studijavo abi J. Gutiérrezo dukros: Elena – choreografiją, Alejandra – dramos režisūrą. Elena – kartu su dviem lietuvėmis.

Elena Gutiérrez – labai svarbi Kosta Rikos baleto ir šokio pasaulio figūra. „Šokti, – sakė ji, – tai atsiverti visomis kūno ląstelėmis, tai suteikti neapčiuopiamoms dvasinėms idėjoms regimą išraišką.“ Maskvoje Elena susipažino su režisūros studentu irakiečiu, ir 1968 metais ten gimė jų dukra Ishtar Yasin Gutiérrez. Vėliau ji pasekė tėvų pėdomis – grįžo į gimtąjį miestą ir studijavo Kinematografijos institute (VGIK’e). Tai mūsų dar neatrasta kino režisierė, nors pirmasis jos vaidybinis filmas „El camino“ („Kelias“, 2008) įvairiuose festivaliuose laimėjo 15 apdovanojimų. Filmas „Dos Fridas“ („Dvi Fridos“, 2018) – apie režisierės senelio Joaquíno (taip pat ir J. Grigulevičiaus) bičiulę Fridą Kahlo.

Iš Čilės pabėgęs į Kosta Riką J. Gutiérrezas nemažai rašė, dėstė universitete, vertė Šekspyrą (į ispanų kalbą šis klasikas, aišku, buvo išverstas, bet J. Gutiérrezui tuose vertimuose trūko lotynoamerikietiško skambesio; dar jis yra vertęs Mao Dzedongą iš anglų kalbos), aktyviai dalyvavo politikoje, keliskart buvo kairiųjų koalicijos „Pueblo Unido“ („Vieningoji liaudis“; socialistai, komunistai ir… trockininkai) kandidatas į šalies viceprezidentus.

Apie J. Gutiérrezo mirtį Kosta Rikos žiniasklaida pranešė graudulingai – „Kokoris liko našlaitis“.

 

● 

 

„Kokorį“ leidžiant Lietuvoje, atsisakyta epigrafo – ispanų aukso amžiaus poeto Francisco de Quevedo (1580–1645) soneto eilučių, atliepiančių kūrinio koncepciją, – apie rožės trapumą. Kodėl gėlė gyvena taip neilgai, tik vieną dieną? Klausimas, išjudinantis pasaulius! Jo kamuojamas berniūkštis ryžtasi leistis į nuotykių ir išbandymų kelionę, įžengti į selvą ir ją pereiti. Rožės motyvas „Kokorį“ suartina su kita, kiek anksčiau parašyta filosofine pasaka – Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“ (1943). „Kokorio“ rožė – pirmosios meilės ir pirmosios nerimasties dėl gyvenimo slėpinių simbolis.

Cocorí – indėniškos kilmės vardas; kirčiuotas paskutinis skiemuo. Vertėjas Alfonsas Zdanavičius siūlė tokią formą: Kokorys (gražiai susirimuoja svirplio dainelė: „Kri, kri, kri, / Kokory“). Redaguojant vardas adaptuotas kitaip; kirtis „atsitraukė“ į priešpaskutinį skiemenį.

„Kokorio“ parašymo aplinkybės – medžiaga rašytojų žmonų ir draugių – mūzų ir juodadarbių – indėlio į vyrų kūrybą tyrinėjimams… Jas J. Gutiérrezas atskleidė 1997 metais duodamas interviu Kosta Rikos dienraščio „La Nación“ priedui „Revista Dominical“. Beje, tada jis buvo paniręs į memuarų rašymą – darė savo margo gyvenimo apžvalgą. Taigi 1947-ieji. Jaunai Gutiérrezų šeimai verkiant reikia pinigų. Čilės leidykla „Rapa Nui“ paskelbusi kūrinio vaikams konkursą. Joaquínas, kelių poezijos knygelių autorius, ūmai apsisprendžia – dalyvaus. Sugalvoja, ko reikėtų, kad veikalas padarytų įspūdį: tai nuotykiai selvoje, dideliam žygiui pasiryžtantis mažasis herojus ir truputis romantizmo. Sutuoktiniai pasiskirsto darbus: rytais, prieš išeidamas tarnybon, vyras žmonai Elenai išdėsto sumanyto skyrelio planą, o šioji per dieną parengia teksto apmatus. Vakare ir naktį vyras redaguoja – kai ką išbraukia, šį tą prideda. Tiksi laikrodis, taukši rašomosios mašinėlės klavišai. „Kokoris“ parašomas truputį greičiau nei per savaitę. Baigiantis paskutinei rankraščių įteikimo leidyklai dienai, J. Gutiérrezo pasamdytas berniūkštis visu greičiu mina dviratį Santjago gatvėmis. Suspėja. Ir ką – pergalė. „Kokoris“ nurungia kitus kūrinius. Piniginis prizas, įspūdinga dešimties tūkstančių pesų suma, atitenka šeimai, autorystės garbė vienam Joaquínui. 

 

● 

 

„Kokoris“ – tai autoriaus gimtojo Puerto Limono vaikai ir jo paties vaikystės žygiai su tėvu į selvą, nakvynės po atviru dangumi, girdint tigrų riaumojimą, medžių lajose čiulbančių paukščių simfonijos, ryškiaspalviai žiedai, grožis, surizgęs su pavojais.

Skaičiuojama, kad įvairiose šalyse parduota apie 750 tūkstančių „Kokorio“ egzempliorių. Lietuvoje jų išleista 10 tūkstančių.

Kri, kri, Kokory.