Užrašų knygelė

Niekada nemačiau savo senelio gyvo – tik nuotraukose. Gaila, neteko jo pažinti. Atrodo, buvo įdomus žmogus.

Vaikystėje labai mėgau pildyti užrašų knygeles, kaip tada vadinau, įdomybėmis, pavyzdžiui: didžiausias pasaulio deimantas, atstumas iki Urano, graikų dievai. Turėjau tokių knygelių ne vieną, vis perrašinėdavau jas. Manau, kad tą bruožą paveldėjau iš senelio.

Turiu tik jo užrašų knygelę, plytinės raudonos spalvos viršeliu, su neryškiais, pieštuku įbrėžtais inicialais A. R. Ko gero, tai pats įdomiausias dalykas, kokį esu skaičiusi.

Senelis užrašus pildė dvidešimto amžiaus 8–9 dešimtmetyje, gyvendamas Kaune, Žaliakalnyje, Rūtų gatvėje (galbūt dar dirbdamas Kauno autobusų parke ar tik išėjęs į pensiją). Stebėjo aplinką – susirašė kaimynus: „Radastų g. nr. [...] tas su akiniais [...]“, „Radastų ir Rūtų g. kampas, namas su bokšteliu – Delinkevyčius“ (tuo metu jame gyveno mokslininkas, astronomas Juozas Dalinkevičius (1893–1980), o pastatas ir šiandien išsiskiria skarda apmuštu stogo kupolu).

Senelio užrašai – praktiški: ten galima rasti suregistruotą jo atlyginimą, vėliau – pensiją (rubliais, pamėnesiui; ne tik savo, bet ir žmonos, mano senelės), mokesčius už dujas, vandenį, didesnius pirkinius („stalas – rašomas, 45 rub., galima ir valgyti, 1 × 50. Atrodo gerai, tamsus, pailgas, lygus“). Atskirame skyrelyje net išdėstyta telefono įvedimo (1984 m.) istorija, o tuomet, žinoma, pasipila vardai, pavardės, indeksai ir numeriai.

Tai įprasta. Užrašų knygelė žavi kitkuo – savo įvairumu, tomis detalėmis, iš kurių nejučia ir susideda gyvenimas. Atsitiktinėmis pastabomis. Nuogirdomis. Poetinėmis nuotaikomis. Laikraščių citatomis.

Senelis turėjo keletą pomėgių. 1982 m. pradėjo stebėti orus. Tų metų gegužės 5 d. buvo „šilta, truputį palijo“. Nuo birželio 6 d. užėjo „lietingi, vėsūs orai“. Rudeniop, rugsėjo 28 d., „lietus ryte, visą dieną apsiniaukę, krenta miglos“. O štai lapkritis „mažai lietingas, lietaus buvo, bet neužteko, kad šuliniai būtų su vandeniu, ištuštėję ir vandens trūksta“. Seneliai, ir persikraustę į miestą, pradžioje gėrė šulinio vandenį.

Kitas senelio užsiėmimas buvo fotografija. Ko gero, su neslepiamu pasitenkinimu stambiomis raidėmis knygelėje pažymėta: „Pradėta su Foto aparatu dirbti 1974 met. rugpjūčio mėn. 15 d. Pirktas aparatas Smena už 15 rub. ir pradėta paveikslavymo menas, iškart sunku buvo, bet pamaži išmokau dirbti su Smena, vėliau – Zorki-4 ir dar vėliau Zenit-E.“ Senelis rašo, kad idėja fotografuoti jam kilo po dėdės laidotuvių, nes nebuvo kam jas užfiksuoti. Turbūt senelis daugiausia fotografavo mėgėjiškai – šeimos šventes, portretus, nesu mačiusi kokių nors meninių kadrų. Tiesa, jis perfotografavo senovines giminės nuotraukas (kitu atveju jos turbūt jau seniai būtų nusimetusios per kraustynes ir nebūčiau jų išvydusi). Man ypač įstrigo viena graži merginos, jo mamos sesers, tikriausiai Sutvirtinimo sakramento nuotrauka (apie 1900 m.): balta suknute, laiko glėbį gėlių ir šventą paveikslėlį bei rožančių.

Užrašų knygelėje atskleista net keletas ryškalų receptų („1 litr. vandens, 1 gr. metolo, 26 gr. natrio sulfito…“) ir pažymima, kad ryškalai nr. 1 „išsilaiko iki trijų mėn., o praktiškai, kol nepatamsėja – švarūs, permatomi tinka ryškinimui. Tai praktiškai ištirta [...].“ Senelis buvo praktiškas žmogus.

Nors kartais, atrodo, jis buvo ir šiek tiek poetas. Jį domino istorija, tolimos šalys, legendos, nuotykiai. Užrašų knygelė mirgėte mirga nuo tokių, dažniausiai iš spaudos nurašytų, antraščių: „Titanikos žuvimas“, „Kokiais metais pavergta Rytprūsių Lietuva“, „Napaleono vaikai“, „Kernavė – pirmoji Lietuvos sostinė“ (prierašas: „žurnalas „Banga“, 1932 mt.“; kažin, iš kur jį gavo?).

Lakūnai Darius ir Girėnas jam buvo didžiausi herojai. Atsiminimuose rašė, kad baigus keturis pradinės mokyklos skyrius 1934 m. jiems surengė ekskursiją iš Kybartų į Kauną: „[...] buvome Dariaus ir Girėno pažiūrėti, bet tuo laiku jie buvo balzamuojami ir neteko matyti. Matėme tiktai kur jie mirko ir jų lėktuvą Lituaniką [...].“

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos spauda sovietmečiu, matyt, trūnijo kur nors palėpėse, bet senelis kažkaip sugebėdavo prisirinkti kalendoriaus lapelių, straipsnelių, skiautelių: „Ar žinai, kad 17 šimtmetyje, kur dabar Laisvės al. buvo miškas ir plėšikų gyvenama vieta.“ Taip, visai tikėtina, juk pasakose plėšikai irgi daugiau laikosi giriose.

Kadangi senelis turėjo žentą moldavą, pradėjo mokytis kalbos: „am – nam – turiu – neturiu, karte – knyga, kine – šuva, lenos – tinginys, nekunoskut – nepažįstamas, omet – sniegas, frunze – lapas…“ Domėjosi geografija, genealogija ir statistika: „Prancūzų mokslininkai apskaičiavo, kad per 50 metų žmogus miega 9 000 dienų, 1 500 dienų sėdi, 800 dienų išbūna ant kojų ir 500 dienų serga. Bet čia duota tik apytikrės žinios, žmonės nevienodai miega, maitinasi, sėdi ir vaikšto.“ Teisingai pasakyta.

Senelis sirgo trumpai, apie metus. Bet prieš tai jis dar spėjo užrašyti daug įvairių dalykų: skanaus uogų antpilo receptą („1 litras žemuogių ar braškių, 1 litras aviečių, 1 litras serbentų…“), Lietuvos kunigaikščių chronologiją, Lietuvos himną (V. Kudirkos), Kauno bažnyčias, savo giminės istoriją („mamos tėtis [...] 5-is metus išbuvo caro kariuomenėje Kranštate, Peterburke“). Už tai esu jam labai dėkinga.

Man atrodo, kad senelis labai mėgo raides, bet ne mažiau mėgo ir skaičius. Pats įdomiausias mano niekada nesutiktas žmogus.