Sniegas

Kartais pasivaidenantis laukuose ar už namo kampo, ar pro langą dešimčiai minučių – sniegas dabar jau yra didžiulė prabanga ir retenybė. Kai anksčiau, pamenu, brisdavau per pusnis, rankom ir kojom rausdama tunelius, sąmonėje kolekcionuodama tuos metafizinius blizgučius, – nardydavau po jas, ieškodama kaži kokių slaptų kambarių ar to kito, tobulesnio gyvenimo užuominos. Šaltis iki širdies prasibraudavo tuneliais – jausdavau tą kažką, tą kažką šviesesnio nei sniegas, nenusakomą plevenimą. Ir šiomis kūnui nepatogiomis sąlygomis vis dėlto įvykdavo daug neužmirštamų dalykų. Juk jis, būdamas baltas, padengia ne tik spalvų ir formų įvairovę, bet ir visą purvą, visas dulkes, nusėdusias daiktus, – akimirką viskas pasirodo tobula, tyra, nesutepta, nesudėvėta, visiškai nauja. Dangus, berdamas šį baltą vandenį, išskaidrėja ir kai kada tampa net tamsesnis už žemę. O ką jau kalbėti apie tokį meną kaip senis besmegenis, gniūžtės, varvekliai, nenusakomo nuostabumo šerkšno piešiniai ant langų, baltos medžio šakos, snaigės forma, angelai sniege, taip pat apie tokias pramogas kaip lėkimas nuo kalno su rogutėmis, slidinėjimas ant užšalusių ežerų, ekečių veidai – dabar visa tai jau praeitis. Dabar trumpai šmėkštelėjančios pūgos užuomina – ir viskas staiga pasidengia baltuma. Tuomet leki į lauką pažiūrėti, ar čia tikra, ar nesapnuoju, ar pusnys šaltos, ar tik iš vatos. Taip, taip, šaltos – prilietus delnas parausta, tačiau nuo delno šilumos pusnies lyg nebūta, o po penkiolikos minučių balti laukai vėl grįžo į savo žalumą.

Damir Muratov. Slidininkas mandarinų giraitėje. 2015

Taip visą žiemą, kuri yra kažkas tarp rudens ir pavasario – toks neapibrėžiamas „nei tas, nei tas“. Niūrokos dienos, lietūs, tamsūs vakarai ir rytai. O ypač dažnai – siaučiantys vėjo gūsiai, kai lekiantis oras garsiai trenkiasi į statiškus daiktus (tada džiaugiesi, kad namas turi tvirtas sienas). Baugios pranašystės apie stichijas, uraganus, vandenis, išsiliejančius iš krantų.

„Kad jau baigias ledo giria, / Kad prie rojaus nurimsta pūgos / Ir kad būsiu greit pragare“; „Ir pūga viską taip sumaišo, / Kad negali atskirt žmogaus // Nuo arklio. Ir nereik atskirti, / Geriau iš viso nematyt, / Kaip bėga juokdamies į mirtį / Ir žmonės, ir arkliai, mergyt“ (Henrikas Radauskas). Tuomet išeini į tą išsklidusią pilkumą ir klausi: „O kur tie sidabro šuliniai, kur ta klaidi sniego pūga, kur per pusnynus brendančios pušys? Kur visa tai, kas taip raiškiai papasakota senelės?“ „Pusnynuos nykštukai miega. / Aukso žuvys po ledu. / Bėga ragana per sniegą, / Nepalikdama pėdų.“ Kur tas „balta balta – kur dairais“? Ar tai – praėjusios eros atšvaitai? Žiema, įamžinta žodžiuose lyg fosilija, ir atsiminimai – tie klaidžiojimai žiemomis, tarsi praradus atmintį, palikus mokyklą. Kai akyse pabąla, kai sąmonė, atspindėdama baltą, apsivalo, atsikrato minčių pertekliaus, ir aš einu ten, kur veda vidinė pajauta, aplenkdama pusnis ir palengva patekdama į slaptingą snigimo laiką. Balti taškai nusėda akis, o greitai žemyn krentant snaigėms jų judėjimo kryptis sukelia jausmą, kad kyli į viršų – gal iš tikrųjų galiu kažkur pakilti? Ten, kur nėra nelygumų, nėra stichijų, ir tik idiliškai švyti smėlis tarp palmių, ir kūnas be perstojo gaudo šilumos srautus.

„Mes jau kylam. ten, kur mūsų niekas nelaukia / ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos / su daugybe smulkių daugiaaukščių / sningant daiktais“, – taip rašiau savo poezijos knygoje „Sniego skonis“. O be to – „galima nusipirkti lėkštę sniego, / tai pats skaniausias maistas valgyklos, / į kurią ateinu / vis to sniego – gniužulų arba taip tik padėta, / arba truputį patirpdyto sniego, o koks tau labiausiai patinka?“ Sniegas traukia, patraukia. Ir kitus poetus įkvėpė apvalantis sniego baltumas. „Sninga lengvai, snaigė minkšta, / o kokia tai kaitra! / Sniegas, sniegas delne, / taip pat ir širdyje. / Tokia tyra baltos kaitra, / ji be liepsnos, tokia tyra“, – ispanų poetas Jorge Guillénas, publikuotas „Šiaurės Atėnuose“, rašo, kad sniegas yra karštas. Tyra, širdį išgryninanti jėga. O kaip dabar pasišildyti sniego baltuma? Metų laikai buvo keturi. Tikras malonumas protui – ta kaita, tas rudens spalvingumas, žiemos baltumas. O kaip nuostabu, kai nuo iširusio ledo traškant upėms pamažu pradeda skleistis pumpurai, šiais metais juos pamatėm dar vasario mėnesį. Sausį miške jau augo baltos gėlės, neapgaudinėju, gavau tokių gėlių puokštę dovanų. Pasaulyje vyksta dideli pokyčiai. Atrodo, ir mano eilėraščių knyga „Sniego skonis“ ateityje bus kažkas apie praėjusią erą, kai dar žemėje buvo žiema. Kaip reikės vaikams, anūkams papasakoti, kas tas sniego skonis, kai kieme esi drausminamas nevalgyti sniego? Kai rideni didelę besmegenio galvą, kai į tave pataiko tvirtai sulipdyta sniego gniūžtė? Ar reikės pirkti bilietus į kokią nors Šiaurės šalį, kad išvystum žiemos pasaulį? O kaip su Užgavėnėm? Ar dar bereikės varyti žiemą? Vieni gražiausių atsiminimų – ne tik vaikystės, bet ir daug vėlesni – visą dieną šėliojant su kauke. Tai buvo panirimas į mistinį ritualą, kai elgiesi taip, tarsi prarastum savo tapatybę, – kai tavęs niekas nebeatpažįsta, supranti, kad gal tai, kas manei esanti, išties yra kitų žvilgsnių, atsimušančių į tave, konstruktas. 

Sėsdavau į troleibusus, dalindavau blynus, eidavau ten, kur turėdavau kasdienių pareigų – į Dailės akademiją, o paskui klajodavau po gatves, rajonus, ieškodama panašių į save. Tų, kurie irgi „nebėra tai, kas yra“, kurie pakeitę pavidalus vidury miesto trypčioja ir sukasi, dainuoja ir šoka, kažkodėl kūrena laužus ir degina žmogaus dydžio lėles. Paskui vaikščiojimai po laiptines, butus, skambinant į namus ir dainuojant visiems jau gerai žinomą mantrą: „Mes čigonai Lietuvos, / duokit blynų ir kavos, / jeigu blynai nemaišyti, / prašom pinigus skaityti.“ Kadangi kai kurie žino, kad Užgavėnės, – atidaro duris ir duoda saldainių ar blynų. Tačiau jei nežinotų – neatidarytų. Susvetimėjimas yra pasiekęs tokį aukštą lygį, kad dabar tik personažui su demono kauke vienąkart per metus atidaromos durys. Taigi vis lankydavau įvairias vietas ir susibūrimus, netgi daugiabučių rajone kartą buvo kūrenamas laužas, ir tai vyko netoli mano namų Karoliniškėse, tačiau aš buvau jau beveik sapne ir vos bepažinau vietą, pro kurią praeinu kone kasdien. Paskui patekau į jogų susibūrimą, kur vyko meditacija – kaip tik tuo momentu visi gulėjo ant žemės ir buvo kažkur giliai panirę. Kai apsimetusi demonu įėjau, jogus ištiko šokas, kai kas net pradėjo šaukti. Tikriausiai būna, kad ir per transą gali ateiti vaiduokliai, materializavęsi iš tavo paties vidaus, o čia – tikras, apčiuopiamas, matomas ir kitiems. Neišvarė, bet susakiusi savo mantras išėjau pati.

Į Harė Krišna šventyklą užsukau pasiruošusi, su blynais – kaip tik pietų metas, visi žiūri linksmai sutrikę, akimirksniui nustoję kramtyti. Duodu savo pačios iškeptus blynus ir išsiprašau, kad man į dėžutę įdėtų porciją pietų. „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje (gal kokie 2013 metai, nepamenu) darbuotojai ne per daugiausiai sutrikę – pernelyg panirę į tekančių, pulsuojančių tekstų gyvenimus, kurie jiems – tirštesni už realybę, todėl čia, realybėje, įsiveržęs vaiduoklis per daug nepakeičia tėkmės. Mantra: „Aš vaiduoklis Lietuvos, duokit laikraščių manos“ – kažkas tokio. Darbuotojai ramiais veidais rausiasi laikraščių krūvose ir duoda man įvairiausio gėrio – senų ir naujų leidinių. „Tai yra geriau nei blynai“, – pagalvoju ir gražiai atsisveikinusi išeinu. Manau, niekas nesuprato, kad čia – buvusi Ieva Gudmonaitė. Bet ir Ievos Gudmonaitės tapatybė – tarsi viena iš kaukių, kurią gavau šiame gyvenime, amžinuose gimimų ir mirčių cikluose, amžinose Užgavėnėse.

Kaip varyti žiemą, jei jos net nebuvo? Ar potraukis ritualui toks stiprus, kad užgožia realybę? Ar prašysim saulės, kad ji ryte pakiltų, nors žinom, jog vis tiek pakils?.. Ar vis dar deginsim tą pliušinę moterį, lyg viduramžių inkvizicijos laužuose? Klausiu savęs, eidama per uraganinio vėjo siaubiamus laukus, stebėdamasi sausį prasiskleidusiomis gėlėmis, niūniuodama dar mokyklos laikais išmoktą baladę: „Žiema žiema, snaigės veidą bučiuoja, / Man taip gera širdy, o kodėl – nežinau.“