„Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu savo keliu“. Varšuvos geto sukilimo metinės

 

Varšuvos ir Vilniaus getų kaliniams

 

 

Ilgai svarsčiau, nuo kuo pradėti šį tekstą. Nuo sausų faktų, lengvai prieinamų internete? Nuo vardų ir datų? Kiekvienas gali jų paieškoti savarankiškai… Gal iš pradžių tiesiog keli įspūdžiai.

Gimiau Varšuvoje 1983 m. Arba Warsze, kaip ją prieš Antrąjį pasaulinį karą vadino trečdalis gyventojų, gyvenančių daugiausia šiaurinėje miesto dalyje, bet ir pačiame miesto centre, Pragoje. Lenkų šeimoje (atleiskite, kad tai pabrėžiu, bet kai pasakoju, kad mokiausi jidiš kalbos, žmonės visada klausia, ar esu žydas). „Geromis buvo laikomos pietinėje žydų Varšuvos dalyje esančios gatvės: Śliska, Pańska, Grzybowska, Twarda, Grzybowska aikštė, Gnojna, Krochmalna, Mariańska [...]. Čia gyveno pamaldžiausia ir konservatyviausia Varšuvos žydų dalis“, – rašė Nobelio premijos laureatas Isaacas Singeris, kuris dėl nesuprantamų priežasčių nelaikomas vienu iš Lenkijos laimingųjų, gavusių šį prestižinį apdovanojimą. „O „toms“ gatvėms priklausė: Dzielna, Pawia, Gęsia, Miła, Niska, Stawki, Muranowska aikštė ir visų pirma Nalewki bei Franciszkańska. Ten nuolat viešpatavo gausmas ir maišalynė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietiniai žydai prekiavo su Vladivostoku, Petropavlovsku ir net su Kinija. Parduotuvės buvo iki lubų užpildytos prekėmis. Nuomos kainos tame rajone buvo aukštos, nes kiekvienas butas buvo maža įmonė. Tikriausiai niekam nepavyktų suskaičiuoti visų fabrikėlių, kurie ten buvo įsikūrę“, – rašo Singeris.

Varšuva, 1993 m. Vaikštinėjame judriąja Jono Pauliaus II gatve (socializmo laikais – Marchlewskio, iki Antrojo pasaulinio karo tokios gatvės apskritai nebuvo, čia stovėjo tik daugiabučiai), einame Anielewicziaus, Zamenhofo, Dzika, Stawki gatve – neįdomios, pilkos gatvės. Nėra parduotuvių ar kaip grybai po lietaus dygstančių prekybos centrų. Sunku nusipirkti pyragaičių ar ledų rutuliukų konditerijos parduotuvėje (dešimtmečiai paprastai klausinėja būtent apie tokius dalykus). Čia liūdna ir nuobodu, slegianti, neįdomi architektūra (tik vėliau ją pamilsiu). Užtat Muranuvo mikrorajonas pastatytas ant kalvos. Kodėl?.. Net neįsivaizduoju kodėl, net nesidomiu. Šeima taip pat neturi ką apie tai pasakyti.

Varšuva, 1997 m. Pradedu domėtis Varšuvos žydų istorija ir kultūra. Įkvėpė Mironas Białoszewskis. Jo tekstas apie Grzybowskio aikštę su iškylančia virš jos Visų Šventųjų bažnyčia – šis Varšuvos rajonas vis dar turi daugiakultūriškumo magijos: čia veikė Žydų teatras, Próżna gatvėje (šalia apskurusių daugiabučių, dabar nepakenčiamai renovuotų) vykdavo Varšuvos Singerio festivalis, o už kelių žingsnių, ties Twarda gatve, yra sinagoga. Tiesą sakant, tik tada mane Varšuva įtraukia – miestas, kuriame gyvenu jau keturiolika metų. Vėliau čia lankysiu jidiš kalbos kursus.

„Pats Visų Šventųjų vardas išreiškia sumaištį ir paskutinę išeitį. Visų Šventųjų bažnyčia virš Grzybowskio aikštės. Grybų. Grzyby gyvenvietės spalva. Žydų. Komercijos. Purvo. Sriubos. Stiprus skonis. Ilgas aikštės trikampis, o dar yra bėgiai. Čia yra mano pasivaikščiojimai, procesijos, būgnai, triukšmas, revoliucijos, riksmai, lėkimas į bažnyčią, getas ir 1944-ųjų sukilimas, skaidymas… Sunaikino nevisiškai. Atstatė. Ant dviejų aukštų bokštų angelai su trimitais į visas puses. Kiekgi jų nukrito, subyrėjo. Su trimitais. Su šauksmais“ (M. Białoszewski, Szumy, zlepy, ciągi, Warszawa: PIW, 1989, p. 255–256).

Varšuva, 2007 m. Esame Žydų teatre Grzybowskio aikštėje (iki šių laikų pastatas neišliko). Jau nebeprisimenu pjesės pavadinimo, ji kiekvienais metais kita (viename iš spektaklių vaidino vienas iš mano mėgstamiausių aktorių Andrzejus Blumenfeldas). Akivaizdu, kad buvo apie dramatiškus įvykius, kurie įvyko gete 1943 m. pavasarį. Kaip ir kiekvienais metais. Spektaklio pabaiga, visi atsistoja. Varšuvos geto didvyrių daina, kurią Vilniuje sukūrė Hiršas Glikas. Iškilmingas vakaras negali pasibaigti kitaip.

 

Tik niekad nesakyk, kad prieš akis

Tau plyti paskutinis tavo kelias

Ir kad diena skaisti – į švino debesį nugrimzta.

Artyn lauktoji mūsų valanda,

Ir žingsniai muša būgną: mes jau čia.

Žinok, prašvis aušra ir mes atgimsim.

O žodžiai, parašyti mūs krauju,

Didysis bus slaptažodis dienų naujų.

 

Dainuojame ne lenkiškai, o jidiš kalba, nors vargu ar kas nors iš teatro svečių moka šią kalbą. Varšuvos žydų teatras yra vienas iš dviejų Europos teatrų, kuriuose rodomi spektakliai jidiš kalba (apie tai galite sužinoti internete). Kitas – Bukarešte. Tiesą sakant, tai melas. Juk beveik visos pjesės čia vaidinamos lenkų kalba. Sunku teatrą dėl to kaltinti, nes tuos, kurie Varšuvoje moka mame loszn, juk galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Holokaustas, pokario neapykanta, emigracija, 1968 m. kovo antisemitiniai įvykiai (kasmet juos minime Gdansko geležinkelio stotyje), devintojo dešimtmečio emigracija, mirtis. Madingiau ir perspektyviau mokytis hebrajų kalbos. Teatro svečiai nemoka jidiš kalbos, aktoriai gal šiek tiek, juk kelios pjesės visgi vaidinamos Šolem Aleichemo kalba. Aš dar turiu galimybę pamatyti tokį vaidinimą, dalyvaujant legendiniam aktoriui ir režisieriui, teatro vadovui Szymonui Szurmiejui. „Dibuką“. Taip pat išgirsti dainas iš Odesos, iš Moldavankos rajono. 2007 m. pradedu mokytis jidiš kalbos, šis nuotykis truks kelerius metus, šiandien jau nebėra jo pėdsakų. Aš skaitau jidiš, suprantu, bet kam šiandien tai rūpi?

 

●

 

Zog nit kejnmol, az du gejst dem lectn weg,

himlen blajene farszteln bloje teg.

kumen wet noch undzer ojsgebenkte szo,

Es wet a pojk ton undzer trot: mir zajnen do!

 

Hiršas Glikas. Jis gyveno tik dvidešimt dvejus metus. Gimė Vilniuje 1922 m. Tais metais, kai miestas buvo oficialiai prijungtas prie Lenkijos. Eiles jis pradėjo rašyti dar būdamas paauglys, buvo vienas iš jaunų poetų grupės „Jungwałd“ („Jaunųjų miškas“) įkūrėjų. Antrojo pasaulinio karo metus praleido Vilniaus gete. Įkvėptas 1943 m. balandžio Varšuvos sukilimo, nusprendė parašyti partizanų dainą. Cituotą prieš akimirką lietuvių ir žydų kalbomis. Zog nit kejnmol, az du gejst dem lectn weg. Varšuvoje dainuojame šiek tiek kitaip: Zug nit kejnmul, az di gejst dem lectn weg. Smulkmena, svarbu, kad Vilniaus žydas jautėsi solidarus su Varšuvos sukilėliais. Ar todėl, kad Vilnius tuo metu buvo laikomas Lenkijos dalimi? Gal nebūtinai, gal dėl bendražmogiškųjų priežasčių. Daina „Zog nit kejnmol“ buvo sukurta kaip sovietinės melodijos, kurią sudėliojo kompozitorius Dmitrijus Pokrasas, aranžuotė. Glikas pergyvens Vilniaus geto likvidavimą, tačiau, kaip ir daugelis Lietuvos žydų, bus nužudytas Estijoje.

Hiršas Glikas yra pirmoji varšuvietiška-vilnietiška asociacija. Bet ne paskutinė.

 

●

 

Dabar saujelė istorinių faktų.

Varšuvos getas buvo įkurtas 1940 m. spalio 2 d. vokiečių potvarkiu. Po mėnesio jis buvo aptvertas ir izoliuotas nuo miesto. Tikriausiai prisimenate tas akimirkas iš filmo „Pianistas“? Varšuvos getas buvo didžiausia tokio tipo institucija Generalinėje gubernijoje (okupuotoje Lenkijos dalyje, kuri formaliai nebuvo prijungta prie Trečiojo reicho, o tapo tokiu „bantustanu“ lenkams) ir visoje okupuotoje Europoje. Kaip teigia enciklopedijos, 1941 m. pavasarį 450 000 žmonių buvo uždaryti geto teritorijoje. Taigi jame gyventojų tankis siekė 146 000 viename kvadratiniame kilometre. Geto Judenrato vadovu tapo inžinierius Adamas Czerniakówas, gyvenęs daugiabutyje Chłodna gatvėje (šis namas vis dar stovi, kitaip nei getas, iš kurio neliko tiesiogine prasme nieko).

Daugelis geto gyventojų buvo sunaikinti 1942 m. vasarą, kai buvo įvykdyta vadinamoji Didžioji Varšuvos deportacija (Grossaktion Warschau). Tuo metu trys ketvirtadaliai gyventojų buvo išvežti į Treblinkos naikinimo stovyklą (tarp jų ir garsus gydytojas, pedagogas ir vaikų draugas Januszas Korczakas, Lenkijoje plačiai skaitomos knygos vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“ autorius). Adamas Czerniakówas, negalėdamas ištverti pažeminimo, bejėgystės, nenorėdamas prisidėti prie žydų tautos naikinimo, nusižudo. Po trėmimų į Treblinką gete vis dar lieka keliasdešimt tūkstančių žmonių. Dauguma jų dirba vokiečių gamybinėse įmonėse („dirbsite, jums viskas bus gerai, ciniškai informuoja vokiečiai“, ką galima pamatyti filme „Pianistas“).

1943 m. sausį gete įvyksta dar viena „akcija“, Heinricho Himmlerio įsakymu ištremiami dar penki tūkstančiai žydų, tačiau pirmą kartą getas ginkluotai pasipriešina. Kovotojai, vadovaujami Mordechajaus Anielewicziaus, vėliau geto sukilimo vado, puola vokiečių konvojų. Dauguma kovotojų žūsta, bet dešimtims deportuojamų žydų pavyksta pabėgti. Kaip 2019 m. parašys Lenkijos parlamento narys Władysławas Teofilis Bartoszewskis, vienas iš Oksfordo universiteto Lenkų-žydų studijų instituto įkūrėjų, Władysławo Bartoszewskio, įsitraukusio į lenkų ir žydų dialogą, sūnus, „sausio mūšis su vokiečiais buvo pirmas žydų karinis veiksmas okupuotoje Europoje ir turėjo didžiulę moralinę reikšmę geto gyventojams bei jų įvaizdžiui tarp lenkų. Į žydus nustota žiūrėti kaip į beginkles aukas. Jis taip pat šokiravo vokiečius, šie net laikinai sustabdė trėmimų operaciją.“

 

Jidysze Kamf Organizacje, Vilniaus Farajnikte Partizaner Organizacje atitikmuo

 

Warszewer geto-ojfsztand. Prieš juos apibūdindamas, noriu pabrėžti, kad pasipriešinimo judėjimas gete veikė nuo seno, o stereotipas, kad žydai ėjo į skerdimą kaip avys, yra neteisingas (nors jeigu taip būtų buvę, kas turi teisę juos teisti?). 1942 m. kovą gete buvo suformuotas Antifašistinis blokas, kurį sudarė komunistinė Lenkijos darbininkų partija (PPR, Polska Partia Robotnicza), kairieji „Poalej Syjon“, „Ha-Szomer Ha-Cair“ ir sionistinė jaunimo organizacija „Dror“ („Laisvė“). Iš pradžių prie jo neprisijungė 1897 m. Vilniuje įkurto Bundo nariai, nenorintys bendradarbiauti su komunistais (čia reikėtų pridurti, kad prieškario lenkų Bundo lyderiai Henrykas Ehrlichas ir Wiktoras Alteris Antrojo pasaulinio karo metu nužudyti sovietų). Jau pokario prisiminimuose Marekas Edelmanas skundėsi, kad Lenkijos darbininkų partija vogė ginklus iš geto, kad juos panaudotų komunistinės „Liaudies gvardijos“ veiklai lenkų pusėje. Blokui ima vadovauti PPR aktyvistas Józefas Lewartowskis, šiuo metu vienos iš Varšuvos gatvių, kurią nesėkmingai bandyta „dekomunizuoti“ 2017 m., globėjas. Tačiau Lewartowskis nesulauks geto sukilimo, jį nužudys vokiečiai 1942 m. rugpjūtį.

Galų gale gete susiformuoja Žydų kovos organizacija (ŻOB, Żydowska Organizacja Bojowa; kairioji, joje komunistai dalyvauja minimaliai). Jos kovotojams vadovauja Mordechajus Anielewiczius (vadas), Icchakas Cukiermanas (vado pavaduotojas, atsakingas už ginklus), Berekas Szajndmilis ir Marekas Edelmanas (žvalgyba), Herszas Berlińskis (planavimas), Johananas Morgensternas (finansai) ir Michałas Rozenfeldas. Pasak Edelmano, ŻOB tarp 220 kovotojų buvo apie 50–60 Bundo narių.

Be Žydų kovos organizacijos, gete veikia ir dešiniosios pakraipos Žydų karinė sąjunga (Żydowski Związek Wojskowy), apie kurią Lenkijos Liaudies Respublikos laikais nebuvo galima nei kalbėti, nei rašyti, o šiais laikais kalbama galbūt šiek tiek per daug kaip apie „prakeiktuosius sukilėlius“. Žydų karinė sąjunga buvo įkurta 1939 m., ją sudarė dešiniųjų Sionistų revizionistų partijos ir jos jaunimo organizacijos „Bejtar“ aktyvistai. Sąjungos vadais tampa Dawidas Wdowińskis, dr. Michałas Strykowskis, Leonas Rodalis, kariniu vadu – Pawełas Frenkelis. Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, sąjungoje buvo perpus mažiau karių nei ŻOB. Diskusijos apie šių organizacijų jėgų sujungimą neduoda rezultatų dėl politinių priežasčių.

 

 

Vilniana

 

Izraelis Chaimas Wilneris savo ruožtu siekia bendradarbiavimo su lenkų pogrindžiu, veikiančiu „arijų pusėje“. Nors lenkų Armija Krajova (AK) parūpindavo sukilėliams ginklų, to toli gražu nepakako. Pirmosiomis 1943 m. sukilimo dienomis AK bandė vokiečius atitraukti nuo kovotojų, tačiau be didesnių rezultatų. Šiuo metu Lenkijoje diskutuojama, ar AK galėjo daugiau padėti žydams gete (ir už getų ribų). Reikia būtinai pridurti, kad žydų kovotojams talkino ir komunistai. Apskritai lenkų pagalbai geto kovotojams aprašyti reikia atskiro teksto.

Minėtasis Wilneris, derybininkas, ŻOB narys, turi ne tik lietuvišką pavardę, bet ir ryšių su Lietuvos sostine. 1941 m. birželį vokiečiams užėmus Vilnių, kartu su draugais (pvz., Lietuvoje puikiai žinomu Abba Kovneriu) jis slapstosi seserų dominikonių vienuolyne Pavilnyje. Vėliau atsiduria Generalinėje gubernijoje. 1943 m. gegužės 8 d., vokiečiams aptikus Miła gatvėje ŻOB pagrindinės būstinės bunkerį, su kitais kovotojais nusižudo.

Kalbant apie Varšuvos ir Vilniaus ryšius… Tarp Varšuvos sukilėlių yra Abrasza Blumas ir Luba Blum-Bielicka. Abrasza, Bundo narys, ŻOB kovotojas, gimė 1905 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus reformuotame chederyje ir žydų gimnazijoje, vėliau studijavo Gento technologijos universitete. Jo žmona Luba, taip pat gimusi Vilniuje, daugiavaikėje žydų ortodoksų šeimoje, aktyviai veikė Vilniaus Bunde ir prieš karą baigė Varšuvos žydų ortodoksų ligoninės Slaugytojų mokyklą. Abrasza žus 1943 m. gegužę, o jo žmona išgyvens ir po karo dirbs mokytoja ir slaugytoja. Vilnietiškų šaknų turintis sukilėlis buvo ir Józefas Celmajsteris, gydytojas, Lenkijos armijos leitenantas, Žydų karinės sąjungos kovotojas, Vilniaus Stepono Batoro universiteto 1933 m. absolventas. Tačiau apie jį sukurta daugybė legendų ir mitų.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Vertė Aleksander Radczenko