Nepažinta kultūros istorikė Elinor Gadon

Prieš dvejus metus gegužės 8 d. mirusi mūsų, lietuvių, deja, beveik nepažinta litvakų kilmės kultūros istorikė Elinor Weiner Gadon (1925–2018) – viena žymiausių pasaulyje Motinos Deivės tradicijos tyrinėtojų, savaip tęsusi archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės (1921–1994) tyrimus. 1989 m. išleista jos knyga „Dabarties ir ateities Deivė: mūsų dienų simbolis“ (The Once and Future Goddess: A Symbol for Our Time) tapo vienu iš svarbiausių veikalų plėtojant moterų dvasingumo ir Motinos Deivės judėjimus.

E. Gadon mokslinių interesų zona – meno, religijos istorija, kultūrinė antropologija, Rytų Azijos studijos, moterų kultūra. Jos tyrimai ir publikacijos skirti analizuoti ir interpretuoti mitus kultūriniame kontekste aiškinantis lytiškumą. Daugiausia ji specializavosi tyrinėdama Indijos meną ir kultūrą.

Anot tyrinėtojos, „Deivės religija yra sutelkta ne į dangų, bet į žemę; ji neneigia kūno, bet jį iškelia; yra ne dualistinė, bet holistinė. Deivė buvo imanentinė, bet ne transcendentinė, o žmonija buvo regima kaip gamtos dalis, kaip mirtis yra gyvenimo dalis. Jos garbinimas buvo paremtas jausmais, švenčiant erotinį pradą, apkabinant visa, kas gyva. Religiniai ieškojimai buvo svarbesni už viską, teigiant dvasinio gyvenimo atsinaujinimą, atgimimą. Deivė buvo svarbiausia tuometinės visuomenės gyvenimo jėga. [...] Sąvoka religija didžiuosiuose monoteistiniuose pasaulio tikėjimuose – judaizme, krikščionybėje ir islame – paremta apreiškimo tradicijomis. Kitoms didžiosioms pasaulio religijoms – hinduizmui ir budizmui – nepriimtinas šis modelis, nes jų religijos samprata nepagrįsta apreiškimu. Nepaisant to gyvenimas šiose religijose yra orientuotas į sakralumą. [...] Visgi monoteistiniuose tikėjimuose niekada nebuvo pasiektas visumos suvienijimas. [...] Archajiškos Deivės kultūros [...] buvo sutelktos į moterį, išsiskyrė taikumu, teigė lygybę. Kitapus dominuojančios Vakarų kultūros ir islamo pasaulio moterų dievybės yra garbinamos beveik visur; jos yra žemdirbių žemės motinos, kūrimo deivės, etninės vienybės simboliai. [...] Dievybė buvo moters prigimties modelis, apimantis visą jos pilnatvę“ (Elinor W. Gadon, The Once and Future Goddess. A Sweeping Visual Chronicle of the Sacred Female and Her Reemergence in the Cultural Mythology of Our Time, Harper San Francisco, 1989, p. xii–xiv).

Minėtoje knygoje aptariama Deivės kulto, ikonografijos raida. Pirmame skyriuje „Pradžioje: pašvęstas Deivės kelias“ įvairialypių Deivės simbolikos artefaktų pradedama ieškoti nuo pačios priešistorės, ledynmečio, tikriau – vėlyvojo paleolito, paskui – neolito laikotarpiuose, aptariant senąsias Kretos, Maltos, Eivberio kultūras. Pasak E. Gadon, Motinos Deivės kultūra sužydėjo būtent neolite. Antrame skyriuje „Patriarchato perversmas: Deivės sutramdymas“ atskleidžiama vėliau įsivyravusio patriarchato žala Deivės kultui. Trečiame skyriuje „Deivės iškilimas iš naujo: mūsų laikų simbolis“ aptariamas Motinos Deivės kulto atgimimas XX–XXI a.

Mokslininkė itin vykusiai parinkdavo iliustracijas: gretinami archajiški Motinos Deivės vaizdiniai ir jų šiuolaikinės interpretacijos. Būtent tai įrodo nenutrūkstantį tradicijos tęstinumą (vienoje spalvotoje iliustracijų įklijoje gretinama Maltos Deivės skulptūra, sukurta trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, ir panašios dabartinių laikų masyvių formų figūros; savaip interpretuojama 1985 m. Maud Morgan drobė „Norėčiau nuvykti į Maltą“).

E. Gadon gynė moters dvasingumo idėją, jos misijos sakralumą: „Nesvarbu, kad jos praktikuoja dvasingumą vienos ar grupėje, sinagogose ar bažnyčiose, moterys susitelkia atrasti kūno, seksualumo ir patirties sakralumą.“

Savų šaknų link

E. Gadon 1997 m. pirmą ir paskutinį kartą viešėjo Lietuvoje. Moterų krizių centre (dabar – Vilniaus moterų namai) skaitė paskaitą „Marijos Gimbutienės palikimas“. Lilija Henrika Vasiliauskė, tuometinio Moterų krizių centro vadovė, pasidalijo prisiminimais apie E. Gadon: „Prof. Elinor Gadon viešėjo mano namuose, ir aš, būdama Niujorke 2000 m., naudojausi ir jos, ir jos giminaičių svetingumu. Brangiausias prisiminimas iš E. Gadon viešnagės Vilniuje yra mūsų spontaniškas apsikeitimas gilų emocinį ryšį liudijančiomis frazėmis: „Jūs galėjote būti ta motina, kurios aš niekada neturėjau“ ir „Tu galėjai būti dukra, kurios aš niekada neturėjau ir norėjau turėti.“ E. Gadon mano ir Vilniaus moterų namų prašymu perskaitė viešą paskaitą, skirtą Didžiosios Deivės Motinos temai, turiu jos garsiąją knygą „The Once and Future Goddess“ su dedikacija. Brangūs prisiminimai!“

E. Gadon su vertėja L. H. Vasiliauske aplankė savo mamos ir močiutės litvakės gimtinę – Stakliškes, susitiko su istorike, etnologe, žolininke Rita Balsevičiūte, kartu aplankė Stakliškių žydų kapines ir kalbėjo apie jų išsaugojimo galimybes.

2009 m. man pavyko pakalbinti Elinor Gadon. Kalbėjomės ir apie jos litvakišką kilmę, ir apie viešnagę Lietuvoje, ir apie norą, deja, neįgyvendintą, dar kartą aplankyti Lietuvą.

– Esate kilusi iš litvakų. Papasakokite apie savo vaikystę, tėvus. Ar gimėte Lietuvoje?

– Gimiau JAV. Mano mama Jean Kaplan Stahl gimė Stakliškėse 1898 m., būdama ketverių su mama ir seserimis emigravo į Jungtines Valstijas. Mama vaikystės Lietuvoje neprisiminė. Viskas, ką ji prisiminė, – tai jos tėvas, sutikęs jas Eliso saloje, Niujorko imigrantų atvykimo punkte.

Senelis Lietuvą paliko 1900 m., kad, prieš atvykstant šeimai, įsikurtų naujoje šalyje. Mama prisiminė, kad būdama ketverių labai išsigando to nepažįstamojo (mano senelio), kuris pakėlė ant rankų ir priglaudė prie savęs.

Dar vienas mamos prisiminimas – mano prosenelio (senelės tėvo) istorija. Jis iš Stakliškių į Hamburgą savo dukterį ir tris jos mergaites išvežė arkliu kinkytu vežimu. Iš Hamburgo trečia klase jos dešimt dienų keliavo laivu, belangėje kajutėje, turėdamos tik silkės ir juodos duonos. Mano senelė tas dienas leido vąšeliu nerdama uždangalą, jį daugelį metų laikėme ant mūsų pianino.

– Atgavus Nepriklausomybę aplankėte Lietuvą. Kas inspiravo Jūsų viešnagę?

– 1997 m. mane į Lietuvą pakvietė Vilniaus moterų krizių centras, jame skaičiau paskaitas, kaip Moterų dvasingumo sąjūdis (Women’s Spirituality Movement) darė įtaką Marijos Gimbutienės teorijoms apie Didžiąją Deivę Motiną. Kai lankiausi Lietuvoje, parašiau visiems savo prosenelės palikuonims, gyvenantiems JAV. Taip atkūriau giminės istoriją Stakliškėse nuo 1848 m.

– Kokie Jūsų įspūdžiai iš Stakliškių?

– Kai buvau Stakliškėse, kartu su Rita (etnokultūrininke Rita Balsevičiūte – O. G.) aplankėme žydų kapinaites, prisiglaudusias tarp ūkininko laukų. Jų pašvęsta žemė apsaugota paprasta žema medine tvorele. Daugelis paminklų buvo nuvirtę, kiti – pusiau padengti samanomis ir žole. Džiaugiuosi, kad šios kapinaitės nėra visiškai pamirštos – jų vietą lietuviškai ir žydiškai ženklina išraižytas akmuo. Noriu paprašyti, kad užrašai ant paminklų būtų nukopijuoti, kad būtų įmanoma atpažinti ir atrasti žydų šeimų, kurios ten gyveno ir mirė, palikuonis.

Apskritai domiuosi viskuo, kas susiję su Stakliškėmis, ir tikiuosi, kad ateityje turėsiu lėšų vėl jas aplankyti.

Elinor Gadon ir Marijos Gimbutienės tyrinėjimai

Su iškiliąja lietuvių tyrinėtoja M. Gimbutiene E. Gadon susipažino rašydama pirmąją knygą. M. Gimbutienės namuose Topangos kanjone prie Los Andželo lankėsi kokius šešis kartus, paskutinį – likus vos kelioms savaitėms iki jos mirties. Prisiminė ją kaip ypač svetingą ir malonią moterį, kuri pagamindavo europietiškus penkių patiekalų pietus. Diskutuodavo apie jos tyrinėjimus, apžiūrėjo šimtus ikiistorinės Deivės, apie kurią rašė, artefaktų. Stengėsi sudominti M. Gimbutienę savo lyginamąja medžiaga, sukaupta Indijoje, manė, kad tai būtų galėję papildyti jos darbus, tačiau nesėkmingai.

M. Gimbutienės darbai įrodė, kad neolito laikotarpiu pietryčių Europoje dominavo Deivės religija. Pasitelkdama savo sukurtą archeomitologijos metodiką – analizę, „papuoštą“ istoriniu pasakojimu, ji parašė studiją apie šią tradiciją. M. Gimbutienės darbas buvo griežtai apribotas Europos priešistore. Tai buvo jos tyrimo laukas ir kompetencijos erdvė. E. Gadon teigė, kad visada gyvenome daugiakultūriame pasaulyje. Jos tyrinėjimai apie Orisos kaimo (Indija) deivę buvo tarsi atsakas į M. Gimbutienės archeologinius priešistorinės Deivės religijos ir kultūros tyrinėjimus. E. Gadon manė, kad jos studija buvo gyvos tradicijos, kurios šaknys – neolito epocha, tęsinys. Be to, M. Gimbutienės tipologija ir analizė buvo paremtos gausiomis sisteminėmis Europos mitologijos žiniomis. Indijos mitologija ir Deivės garbinimo tradicija (šaktizmas) nuo europietiškosios skyrėsi esminiais dalykais, nes žmones ji suvokė ir vertino platesniame kontekste. Remiantis indiškuoju požiūriu, Deivė nėra tik geranoriška, ji gali būti ir griovėja. Juk ji – iš gamtos.  

Pagrindinis E. Gadon tyrimas – tai „šventosios moters“ atradimas Vakarų visuomenėje. Jos manymu, tuo pasikliaudami galėtume turėti kur kas harmoningesnę kultūrą, nes įstengtume labiau vertinti moterį. E. Gadon darbams didžiausią įtaką padarė amerikiečių antropologas Cliffordas Geertzas (1926–2006), kuris dėstė Čikagos universitete. Ypač svarbi jo knyga „Kultūros interpretacija“ (Interpretation of Culture, 1973), kurioje akcentuojama kultūros simbolių reikšmė. Kaip mokslininkė E. Gadon pasitelkdavo įvairius tyrinėjimo metodus: kultūros antropologiją, religijos ir meno istorijos studijas, feminizmą. Labiau nei tekstų analize domėjosi empiriniais, daiktiniais savo teiginių įrodymais.