Nepakeičiama oda

Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 199 p.

Moralė ir estetika – temos, kurias galima nagrinėti įvairiais rakursais. Naujoje Undinės Radzevičiūtės knygoje, kurios viršelį puošia Karlo Blossfeldto gėlių fotografijos (knygos dailininkas Zigmantas Butautis), estetiniai klausimai ir už jų slypintys pavojai parodomi, viena vertus, per ekscentriško veikėjo Walterio Schultzo (sutinkamo ir knygoje „Baden Badeno nebus“, 2011) aistrą kolekcionuoti žmogaus oda aptrauktas knygas, kita vertus, per utopinę tobulai sutvarkyto pasaulio viziją, kuria įtikėjusi Walterio sesuo Lotta.

Literatūriniai, filosofiniai, kultūriniai intertekstai sutelkti aplink idėjinį romano branduolį – laisvės, estetikos, moralės klausimus. Meistriškai suręsti dialogai – aštrūs, ironiški Walterio ir Lottos tarpusavio nesutarimai, varžymasis – leidžia prisiminti, kad viename pokalbyje apie tuo metu pasirodžiusį romaną „Žuvys ir drakonai“ (2013) U. Radzevičiūtė išskiria vakarietiško ir dzen (arba čan) dialogų skirtumus, kai pirmuoju atveju pašnekovą svarbu įveikti pasitelkiant argumentaciją, antruoju – reakcijos greičiu („Šiaurės Atėnai“, 2013, Nr. 34). „Grožio ir blogio bibliotekos“ dialogams būdinga ir žaibiška reakcija, ir preciziškumas, ir loginis nuoseklumas, net jei mintis gali būti pasukama kita kryptimi.

Romaną sudaro šešios dalys, šios suskirstytos į skyrius. Kiekvienas skyrius nepriekaištingai užsklendžiamas, nedaugiažodžiaujama, o ryškūs personažų charakteriai tarsi liudija, kad improvizuojant filosofijoje ir literatūroje gausiai nagrinėjamomis grožio, gėrio ir blogio temomis įmanoma intriguoti. Nors, ko gero, tą intrigą sukelia gan įtemptas siužetas ir, švelniai tariant, neįprasti Walterio pomėgiai. Vis dėlto romane nebanaliai išryškinamos pamatinės temos, kurios gvildenamos ne tam, kad būtų parodoma pastovi pasaulio struktūra, veikiau priešingai – atskleidžiamas užtikrintumo nebuvimas, kurį reprezentuoja nestabilios personažų, gyvenančių Veimaro respublikos Berlyne, būsenos.

Skaitant knygą į akis krinta Walterio priešiškumas unikalumą naikinančiam progresui. Tiesa, progresas gąsdina ir Walterio tarnaitę, bet ne dėl to, kad ji būtų unikalių daiktų apologetė, o dėl naujovių baimės. Walterio siekis kolekcionuoti ypatingas knygas neatsiejamas nuo išskirtinumo, vienatinumo išsaugojimo, kai knygos viršelis pratęsia istoriją (p. 21). Unikalumo vertė simboliškai atsiskleidžia per kolekcionieriaus žvilgsnį į „anonimine kiaulės oda“ aptrauktas bibliotekos knygas (p. 45–46), kurios niekuo neišsiskiria, tik užrašais ant nugarėlių. Tačiau atsitinka ir taip, kad ant viršelių likę žmogaus pirštų atspaudai bei įvairiausios žymės praneša tam tikrą informaciją apie skaitytoją: „[...] kadangi kiekvienas žmogus knygas čiupinėja skirtingai, tai gerdamas arbatą, tai degindamas žvakę, tai kosėdamas krauju, tai nenusiplovęs rankų, knygos viršelis gali papasakoti jos savininko istoriją ir gal net biografiją“ (p. 20). Viršelio unikalumą garantuoja sąlytis su žmogumi, o jei knyga aptraukta žmogaus oda ir jei dar ta oda tatuiruota, tuomet knyga tampa vertingesnė. Tatuiruotė, kaip gyvenimo įvykių užrašymas ant kūno, nužymi jos turėtojo unikalumą, o tatuiruota oda aptrauktos knygos darsyk įprasminamos, nes svarbu ne tik kūrinio turinys, bet ir tai, kad jis apvelkamas nepakeičiama oda. Walteris žmogų paverčia anonimu be odos, suteikdamas dvigubą prasmę knygoms. Tai stebina, nes diskutuodamas su Lotta jis išryškina žmogaus pirmenybę (taigi ir nepakeičiamumą) valstybės atžvilgiu (p. 94). Kita vertus, Walteriui svarbu įveikti priešininkę. Tad pasikartosiu, kad dialogai knygoje sukonstruoti taip, jog žaviesi jų žaidybiškumu, greičiu ir gaudai kiekvieną personažų ištartą žodį.

Galima sakyti, veikėjai gyvena gan uždaruose pasauliuose, susitelkę į savo polinkius, įsitikinimus ir keistenybes, tačiau didžiausią atskirtį patiria nuo gimimo kurčias Mausas, gyvendamas vienatvės ir tylos pasaulyje, pats būdamas anaiptol ne grožio įsikūnijimas, vaizduojamas kaip tikėjimo Dievu nepraradęs žmogus. Mano akimis, Mausas yra itin vykęs personažas dar ir dėl to, kad atrodo, lyg būtų didelis vaikas, kurio pasaulis ir tikėjimas sugriūva, kai Walteris jį įvelia į žiaurų nusikaltimą, žinodamas, kad Mausas negalės pasipriešinti: „[...] Mausas taip verkė, kad Walteris tiesiog turėjo parodyti, kad jis jo, murzino Mauso, nemylės. Nemylės, jei Mausas taip rėks ir jeigu jis nebaigs darbo iki galo. Nemylės ir visiems laikams paliks. Ir Mausas liks vienas visame pasaulyje. Nieko negirdintis ir niekam nieko negalintis pasakyti“ (p. 136). Mauso vienatvė visiškai nepanaši į Walterio nusivylimą kopijas dauginančiu pasauliu, kuris labiau sietinas su jo paties pasirinkimu, net jei susipynęs su nevaldoma aistra ir savo mirties nuojauta. Bene įstabiausiai grožio ir mirties sąsaja iliustruojama per aktoriaus Paulo Altmano savižudybę. Su juo Walteris susipažįsta, genamas maniakiškos aistros, pamatęs, jog Paulas kone visą kūną išsitatuiravęs K. Blossfeldto gėlėmis. Juodosios gėlės pasirodo kaip nuoroda į nepaliaujamą vidinį skausmą. Galop skausmas sunaikinamas galutinai jį išskleidus, t. y. išsitatuiravus paskutinę gėlę, ženklinančią unikalios žmogiškosios istorijos baigtį. Kraupūs personažų likimai – savižudybės, suplanuota žmogžudystė, kanalu plaukiantys lavonai – yra neatsiejami nuo artėjančių Antrojo pasaulinio karo įvykių. Karo neišvengiamybės ženklu tampa SS karininkas Rudolfas, už kurio išteka Lotta.

Rudolfas savotiškai panašus į Walterį, mat jis yra labai aistringas simetriško grožio ir harmonijos šalininkas ir dėl šių triumfo pasiryžęs sunaikinti viską, kas neatitinka tobulo grožio ir tobulos moralės vizijos. Kitaip tariant, norint sukurti nepriekaištingos moralės visuomenę, reikia sugriauti viską, kas neatitinka nustatytų standartų, vadinasi, būtina elgtis amoraliai. Tai subtiliai primenama romane, kuris, nors ir yra puiki, ironijos persmelkta literatūrinė fikcija, atspindi realaus pasaulio įpročius ir netgi netiesiogiai perspėja apie jų griaunamąją galią.

U. Radzevičiūtės gebėjimas sukurti ryškius kontrastus sklandžiai ir be dirbtinių sąsajų atskleidžia neretai apgaulingą visuomenės būvį, pvz., išryškinant šviesos ir tamsos priešpriešą: „Walteris per paskutinius dešimt metų gerai susipažino su tamsiąja, pilkąja, šešėline ir violetine pusšešėline Berlyno pusėmis, o dabar prieš akis jam atsivėrė šviesioji, spindinčioji Berlyno pusė“ (p. 149). Atkreiptinas dėmesys, kad apie tamsius atspalvius kalbama vartojant daugiskaitą, o apie šviesą – vienaskaitą. Tokį švytintį Berlyną Walteris pamato Lottos ir Rudolfo vestuvėse. Paradoksalu, bet šviesa gali būti pati tamsiausia, kurios niekaip neįmanoma diferencijuoti, t. y. įžvelgti tykančių pavojų ir tai, kad švytėjimu apsigaubusiai vizijai nelemta išsipildyti. Kitaip tariant, tobulos tvarkos bei visur ir visada nepriekaištingai veikiančių sistemų įgyvendinimo siekis baigiasi tragiškai. Tad, atsižvelgiant į įvairiausius niuansus ir gvildenant veikėjų pažiūras, galima ieškoti daugybės sąsajų, ženklų, sufleruojančių apie istorinius įvykius ir pagaliau tai, kad net gėrio ir grožio akivaizdoje reikia išlikti budriam.

Paskutinė knygos dalis nukelia į 1972 ir 1973 metus, kai visi įvykiai jau užnugary, tačiau vis dar juntami Antrojo pasaulinio karo padariniai, kuriuos labiausiai atspindi Lottą kamuojanti kaltė ir nusivylimas dėl jos ankstesnio įsitikinimo, kad centralizuota tvarka sunaikins chaosą visuomenėje. Priešingai nei Lotta, Walteris jaučia ne tiek kaltę, kiek kartėlį dėl pralaimėto karo ir lieka ištikimas savo ypatingųjų knygų kolekcijai iki pat gyvenimo pabaigos ir netgi po jo.

Vis dėlto romane nemažai paslapties: ne viskas išaiškinama, todėl belieka svarstyti apie tolesnę galimų įvykių eigą. Tarkim, detektyvo Fritzo Kurto nesugebėjimas atpažinti Walterio, kurį jau buvo sutikęs anksčiau, grindžiamas nurodant atminties ribotumą (p. 140), tad kyla klausimas, ar galima pasitikėti fotografinės atminties tikslumu (p. 55). Meilės užuomazga Walteriui sutikus Nefertitės grožio Ingę irgi gali būti apmąstoma įvairiai, kai šis jaučia dviejų aistrų konfrontaciją: „Ne, Ingei jis nepadarys nieko blogo, jis nori liesti jos švelnią, tamprią, minkštą odą. O ne kietą oda trauktos knygos viršelio stačiakampį“ (p. 166). Walterio aistra sumišusi ir su egocentriškumu bei intelektualumu. Taigi personažai nėra lėkšti, vienaip ar kitaip atskleidžiami skirtingi jų bruožai.

Kalbėdama apie „Grožio ir blogio biblioteką“, U. Radzevičiūtė nubrėžia paraleles tarp šiuolaikinės Europos ir tuometinės Veimaro respublikos. Jų išties nemažai: technologinis progresas, naujovių baimė, kurią išgyvena dalis visuomenės, ideologijų priešpriešos ir pan. (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-dabar-mes-gyvename-tarsi-veimaro-respublikos-2-0-versijoje-286-1276284). Įvairiausi įvykiai romane pasirodo lyg užrašai ant nepakeičiamos praeities odos, atspindinčios dabarties pasaulį, nesiliaujančią įtampą, žmogaus klajones tarp chaoso ir tvarkos.

„Grožio ir blogio biblioteka“ – knyga, kurią galima skaityti tiesiog perbėgant paviršiumi, neapčiuopiant poteksčių, bet stabtelėjęs ir įsijautęs į personažų diskusijas supranti, kad kertinės – moralės ir estetikos – temos buvo, yra ir, ko gero, bus permąstomos vis iš naujo. Bent jau tol, kol žmogus drąsiai disponuos savo mąstymo galiomis.