Metalinių ramentų pamokos
Pro langą daugiabučių kieme retsykiais dar galima pamatyti svarbius veikėjus – senolius. Pavakary dažniausiai laukiu vienos močiutės, kurią jau spėjau pamilti. Tvirtai įsitvėrusi į metalinius ramentus, ji eina vis tuo pačiu taku. Pirmyn apie dvidešimt metrų ir atgal tiek pat. Šį maršrutą kartoja keletą kartų, iš lėto, niekur neskubėdama. O kur skubėti, kai svarbiausia dėti žingsnį po žingsnio. Apie šią močiutę beveik nieko nežinau – nei jos vardo, nei kur ir su kuo gyvena, ar turi, kas ja pasirūpintų. Bet galiu matyti, kaip jos rankos prigludusios prie metalinių ramentų, kaip juos stipriai spaudžia, kaip kantriai ir su didesniu nei medituojančių asketų susitelkimu žengia taku.
Mama mane dar vaiką vis mokė: „Svarbu gyventi po vieną dieną.“ Aišku, šių žodžių negirdėjau, jie turbūt išgaravo nuo įkaitusio vaiko kūno temperatūros. Dabar matant močiutę, įsitvėrusią metalinių ramentų, dedančią žingsnį po žingsnio, mamos žodžiai pasiekia mano langą, kad ir nutolus nuo mamos porą šimtų kilometrų, o nuo vaikystės – kilometrais neišmatuosi. Galvoju, tikriausiai buvimo „diena po dienos“ vertė labiausiai atsiskleidžia, kai patiri pažeidžiamumą. Pažeidžiami esame visi, tik to suvokimas dažniausiai ateina, kai kokia detalė iškrenta iš konstruojamo, atrodo, tik mūsų pačių gyvenimo projekto. Visgi net ir vaikas statydamas pirmąsias savo kaladėles supranta, kaip lengvai gali viskas sugriūti iškritus nors vienai detalei. Augant smegenyse susidaro daugybė vingių, kurie leidžia kurti savo kaladėles ir gudriai apeiti kritimo dėsnius. Tačiau kad ir kokie būtų žmogaus pasiekimai, dešimtmečiais augantis vidutinis intelektas ir nauji išradimai, tam tikri dėsniai yra neišvengiami. Egzistencinėje psichologijoje tai vadinama gyvenimo duotybėmis, jo pagrindais, kurie yra mums visiems bendri – įmestis į pasaulį, nerimas, laisvė, baigtinumas.
Gimdami esame tarsi įmetami į šį pasaulį – negalime pasirinkti laikmečio, kada gimsime, šeimos, platesnės aplinkos, kuri mus sups nuo ankstyvų dienų. Ir pats mūsų atsiradimas pasaulyje nepriklauso nuo mūsų noro. Kaip rašo Olga Tokarczuk knygoje „Bėgūnai“: „…nieko nebeįmanoma padaryti – esu.“ Buvimo pojūtis gali būti skausmingas, prisotintas nerimo, tačiau tai yra gyvenimą grindžianti dalis. Egzistencinis nerimas tarytum įkaltas į gyvenimo pagrindą ir gali būti susijęs su kasdienybę persmelkiančiu neapibrėžtumu, nuolatiniais pasirinkimais, taip pat mūsų pačių baigtinumu. Dėl tokio nerimo jaučiama įtampa stumia mus į priekį, leidžia įprasminti savo ribotą buvimo pasaulyje laiką. Nerimo lygis kaip lakmuso popierėlis gali parodyti, kaip mes gyvename. Kai jis tampa intensyvesnis, tai gali būti ženklas, jog galbūt mūsų gyvenimo trajektorija suka ne ta linkme.
Šalia dalykų, kurie mums nepavaldūs, yra ir laisvės zona. Joje vyksta mūsų kasdieniai pasirinkimai. Ši laisvė taip pat ribota, ji liečiasi su kitų žmonių laisve, išorinėmis aplinkybėmis. Nors ir sąlygiška, ji yra platesnė, nei dažnai manoma. Pamenu, psichologijos paskaitose profesorius Rimantas Kočiūnas teigė, kad net kai atrodo, jog nieko negalime rinktis, vis tiek lieka tam tikra laisvė – mūsų nuostata į tai. Koks gali būtų mūsų santykis su mus supančiais įvykiais, taip pat su savo pačių kūno pažeidžiamumu, vidiniais neramumais. Tiek pasidavimas įvykių tėkmei, tiek bandymas irtis yra reikalingi. Kaip rašė Jonas Mekas „Laiškuose iš niekur“: „Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo.“
Po kapituliacijos, savo ribų suvokimo ir paleidimo to, kas ne mūsų valioje, gali ateiti kitas momentas – platesnis vaizdas. Natūralu, kad kai apima neramumai ar pajuntame savo pažeidžiamumą, mūsų dėmesys susiaurėja. Tuomet matomas ribotas vaizdas, kuris neretai būna drumstas, susipynęs su neviltimi ir beprasmybe. Tačiau kiek atsitraukus galima išvysti kur kas daugiau. Pamatyti save tiek kaip tam tikro scenarijaus veikėją, tiek kaip režisierių. Tiek pasiduodantį įvykių tėkmei, tiek galintį veikti. Platesnių horizontų matymas leidžia mums tapti pajėgiems sunkumuose atrasti prasmę. Logoterapijos, prasmės terapijos, atstovas Viktoras Franklis, kalėjęs žydų koncentracijos stovykloje, aprašydamas savo patirtį, teigė, kad sunkiomis sąlygomis jam leido išgyventi tikėjimas prasme. Kaip rašo Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“: „Daug išminties yra Nietzschės žodžiuose: „Kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP.“ Užuot išlikimo sąlygomis kovojus už savąjį būvį, Franklį labiausiai palaikė viltis, kad dar išleis knygą, kad toliau dėstys savo studentams. Tai jam suteikė jėgų nusverti neviltį ir gyventi diena po dienos. Kiekvienas atranda savo prasmes, į kurias gali įsitverti, kad išsilaikytų apsuptas sunkumų.
Sėdint priešais langą ir taip mąstant, močiutės su metaliniais ramentais vaizdas išnyksta daugiabučių horizonte. Nežinau, ar ją ryt pamatysiu. Tačiau metalinių ramentų įspaudai vis dar likę ant tako leidžiantis saulei. Žingsnis po žingsnio.
