Ledynmetis: Žemė kaip motina
Elinor Gadon knygos „Dabarties ir ateities Deivė: mūsų dienų simbolis“ ištrauka
Vėlyvasis paleolitas (apie 35 000–9 000 m. pr. Kr.) buvo „revoliucinis“ laikotarpis žmogaus evoliucijoje. Įvyko virtualus simbolinio elgesio sprogimas. Ledynmečio žmogus buvo visiškai išsivystęs, panašus į mus, gebančius kalbėti ir suprasti simboliais pagrįstą kalbą bei įkurti bendruomenes, turinčias bendras normas ir vertybes. Kaip ir mes, jie privalėjo spėlioti apie gyvenimo kilmę ir mirties prasmę. Ankstyviausia žmogaus sakralinė intuicija buvo ta, kad žemė buvo viso gyvenimo ir būties pagrindas.
Menas ir religija gimė kartu iš pagrindinės žmogaus aistros perteikti, įprasminti vidinį gyvenimą. Nors nėra įrašų apie šią tautų kalbą, nėra jokio rašytinio mito ar pasakojimų, taigi ir nėra jokios istorijos, jų menas rodo atidų gamtos stebėjimą, mėginimą kurti muziką, meistrauti įvairius įrankius ir puošti, dekoruoti savo aplinką. Paleolito žmonių gyvenimas buvo turtingas apeigų.
Paleolito urvų meno galia yra nepaprasta; iki to laiko nieko panašaus nebuvo sukurta. Šis laimėjimas atrodo dar stebuklingiau, kai atsižvelgiame į tai, koks sunkus turėjo būti gyvenimas atšiauriomis sąlygomis, turint omenyje klimatą ir aplinką, kuri dramatiškai keitėsi slenkant ledo sienai. Net Viduržemio jūros regionai buvo šalti ir sausi. Dideli turtingų pievų plotai, tokie kaip šiuolaikinės Afrikos lygumos, apėmė didžiąją Europos dalį, o didžiulės didelių gyvūnų bandos klaidžiojo po šias plokščias stepes.
Niekas tiksliai nežino, koks buvo šių ledynmečio žmonių, rinkėjų ir medžiotojų, gyvenimas. Vyrai, fiziškai stipresni ir be namų naštos, medžiojo didelius gyvūnus, o moterys, augindamos ir globodamos palikuonis, rinko augalus, kurie sudarė didžiąją dalį maisto. Nors būdavo dedama daug pastangų, medžioklė ne visada buvo sėkminga. Sunkiausias laikas buvo žiema, kai nebuvo žolių ar uogų, riešutų ar gumbų, papildančių sumedžiojamos mėsos racioną. Keičiantis sezonams žmonės judėjo ieškodami maisto, dažnai sekdami migruojančias bandas. Šeimų grupės neklajojo be tikslo, po metų grįždavo į tas pačias vietas medžioti tų pačių gyvūnų ir rinkti tų pačių augalų.
Gyvenamosios vietos buvo pasirenkamos labai atsargiai, jos visada plytėdavo šalia patikimo vandens telkinio, kartais tai buvo požeminės olos, saugančios nuo saulės ir teikiančios šilumą, o kartais – vietovės prie upių seklumų ar fjordų, kur galėjo judėti migruojantys gyvūnai, pavyzdžiui, elniai. Atrodo, kad vietos buvo pasirinktos dėl iš jų atsiveriančio gero vaizdo į apylinkes. Tokie pranašumai būtų buvę svarbūs stebint medžiojamus gyvūnus. Jų gyvenimo vietose po tūkstantmečių randama to, kas daug apie juos pasako. Atidengti įrankiai, maisto gaminimo reikmenys, siuvimo adatos, taip pat nedideli nešiojami meno objektai, kurių panaudojimo tikslas išlieka paslaptingas. Rasta karoliukų ir pakabučių, pagamintų iš kaulų, dramblio kaulo ir net kriauklių, kurie turėjo būti labai vertinami, nes buvo atgabenti iš tolimesnių vietų nuo jūros. Šie pažymėti ir raižyti papuošalai tikriausiai buvo naudojami apeigose, nes pirmykščių tautų tyrimai rodo, kad puošyba turėjo sakralią funkciją. Labiausiai provokuojantys radiniai yra mažos moteriškos figūros, vadinamosios „Veneros“.
Šios gyvenamosios vietos yra vienas iš paleolito meno šaltinių, o kitas – urvų sienos šiaurės rytų Ispanijos ir pietvakarių Prancūzijos kalnuotuose regionuose, labai tankiuose miškuose, pietų Vokietijoje ir Čekoslovakijoje. Olos buvo ir gyvenamosios vietos, ir šventyklos.
Šventovės buvo dideli urvai giliai žemėje, iki kurių vedantys ilgi, tamsūs ir siauri praėjimai dažnai buvo pavojingi. Prigludę prie stalaktitų darinių, nusileidę į plyšius, būdami prie požeminių vandenų, mūsų ledynmečio protėviai sugebėjo išlikti. Kai kurios patalpos kadaise buvo per didelės, kad būtų visiškai apšviestos jų lempomis – mažomis kalkakmenio plokštelėmis, viduryje išgaubtomis, kad sulaikytų deginamus gyvulių riebalus. Įspėti apie artėjančius pavojų keliančius gyvūnus, jie galėjo ramiai klausytis aidinčių, lašančių, bauginančių vandens garsų. Ši sunki kelionė buvo apeigų atrandant šventą laiką ir erdvę pradžia. Ant olų šventovių sienų paleolito žmonės ryškiomis žemės spalvomis nutapė stulbinančių vaizdų – čia ir ilgavilnis mamutas, ir bizonas, kalninis ožys ir muskusinis jautis, laukinis arklys ir elnias, kupini tam tikros įdvasintos energijos. Dirbdami su akmeniniais įrankiais, natūraliais pigmentais ir medžio anglimis, jie atgaivino dideles šių žvėrių bandas, judančias per tuščias erdves. Ten galime įsivaizduoti tų laikų dvasininką šamaną, besikalbantį su gyvūnų dvasiomis, jo ekstatinį šokį, mėgdžiojantį jų judesius, kad galėtų panaudoti jų energiją ir užtikrintų jų atgimimą iš motinos įsčių.
Vertė Ona Gaidamavičiūtė
