Karantino (savi)protestas
Aisčio Žekevičiaus eilėraštis apie pasaulio pabaigą išprovokuoja dviejų valandų diskusiją apie etnocentrizmą, kolonizaciją, peraugusią į globalizaciją, prioritetus, vertybes ir keičiamas upių vagas su bebravietėmis, kur man dėl to neskauda, nes butai bus pigesni. Būtume beveik susimušę, bet vėliau per skaipo kamerą pasibučiavome, kad viskas gerai, still esam draugai. Mūsų „Karantino grupės“ paskutinis nuotolinis kavageris prieš atšaukiant apribojimus.
Sugrįžti į save.
Kam reikalingi žmonės žmonėms? Kad patvirtintų, nuolatos patvirtintų mūsų egzistavimo faktą. Bijau, kad per karantiną ir saviizoliaciją nutirpo mano asmenybės kampai, tapau tik vartojantis ir veikiantis bukas organizmas. Valgau, miegu, dirbu, mokausi, mokau.
Visi bando per kompiuterio akutę sukišti knygas, žinias, buvimą kartu, spalvas, garsus, kvapus, bet neina. 100 procentų neina perteikti gyvą buvimą per kamerą. Štai ką atrandu per karantiną. Eidama į kultūros renginius aš noriu patirti, bet kai mokausi, kai sėdžiu paskaitoje, internetiniame seminare – kompo ir kompo kompanijos man pakanka. Galėtų nuolatos mokymai būti organizuojami nuotoliniu būdu. Sėdėtų ne 30, o 200 žmonių ir klausytųsi. Taip Lietuvos periferija dalyvautų mokymuose, skaitymuose, konferencijose ir kt. Sutaupytume kuro išlaidoms, pastorintume ozono sluoksnį.
Kas yra pasaulio pabaiga? Kada ji jaučiama? Bijau, kad nei mamutai, nei dinozaurai, nei bėgantys nuo visuotinės destrukcijos pradžioje nesuvokė, kad su jais vyksta istoriniai, nebeatšaukiami procesai. Jokio undo mygtuko nėra, ar ne? Taip ir aš. Nejaučiu iki galo, neigiu gal, nes nesuvokiu iki galo, kas vyksta. Gal jei rodytų daugiau tų sergančių, jei per ekraną kvėpuotų viruso garais, būtų kitaip. Bet bėda ir ta, kad žiniasklaida ne tik suteikia informacijos, bet ir be reikalo įaudrina, be reikalo tirština spalvas. O žmogaus sąmonė tiesiog atmeta tą perviršį savisaugos labui. Nebežinau, kiek serga, pasveiko, pateko į mirtingumo statistiką. Nebeseku.
Kuriamos sąmokslo teorijos. Po kažkiek dienų karantino (kelinta šiandien, nebesuskaičiuoju) man pasakoja, kad stipraus viruso šiaip net nėra, kad valstybei paranku rodyti dramatiškus skaičius, nes tuomet ji gaus ES išmokas. Panašiai kaip su ekologiniu ūkininkavimu ar pasėliais, kai vienais metais nelijo. ES kompensuos gamtos padarytą žalą, nors nelietūs – natūralus procesas. Juk todėl žemdirbių bendruomenė maginiais ritualais, mėtydama vėlėms po stalu maistą, gerinosi protėviams, tiems, kurie žemėje pakavoti, kad nebūtų sausrų, kad užderėtų kitais metais derlius, kad jo nenuėstų svetimos karvės ar nenulestų špokai. Dabartiniai žemdirbiai nebevaikšto kaukėtais ubagais po kaimą, o rašo ES paraiškas dėl kompensacijų. Efektyvumas didesnis.
Vėl suprantu per karantiną. Mano akiratyje dar buvo gana daug tuščiavidurių žmonių, negalinčių krizės laikotarpiu iškomunikuoti ką nors autentiško, nes jie copy–paste, o ne originalai. Tie, kuriais žavėdavausi, pasirodo, turėjo labai gražią formą, įvaizdį. Iš tikro visokie menininkai, rašytojai, poetai – jie visuomet turi sodrų vidinį pasaulį, todėl karantinas ne tiek ir keitė tas būsenas. Žmonės, kurie save tapatina su išore, matyt, labiausiai sugriuvo, nes visa jų realizacija vyksta per maistus, nagus, šmutkes, keliones, įspūdžius. Kaip Samas sakė: „Skęstame vidutinybių jūroje.“ Argi ne jie ir skatina vartotojišką gyvenimo būdą? Pirk, pirk – patirk.
Paimsiu žalios mėsos gabalą, suvyniosiu į lavašą, užpilsiu padažo ir tėkšiu ant žemės. Sakysiu, štai lavašas, pats skaniausias pasaulyje. Ir ką, sakau, pabandyk per visas kebabines pervaryti ir visose atlikti identiškus veiksmus. Staiga žmonėms kils idėjų: „Jis kažką turi galvoje savo performatyviu veiksmu.“
– Taip, taip. Kaip su tais ant žemės padėtais akiniais galerijoje. Žmonės ėmė fotkinti tarsi meną, o, pasirodo, kažkoks žmogus juos ten netyčiom paliko.
Pala, kažkas paklaus, kodėl tu mėtai tuos lavašus ant žemės, gal maištauji? O tu atsakysi, kad tai protestas prieš vartotojiškumą, visuotinį atšilimą. Tavo performansas pavadinimu „Lavašas-kebabas“ persikels į kitus miestus, įgaus pagreitį. Fotografai gaudys tavo pasirodymus, kol galop tai taps tarptautiniu reiškiniu – tas lavašų mėtymas ant žemės… Jau Paryžiuje tavęs niekas nebeįsileis, nes žinos, kad tu prognozuojamas, turi tendenciją lavašus mėtyti ant žemės ir į akis juoktis kapitalizmui (kaip „Hatari“ „Eurovizijos“ konkurse 2019 metais). Tada išauš tavo aukso valanda. Užsienio žurnalistai kalbins tave. Tu sakysi, kad nėra lygių teisių protestuoti šioje demokratinėje sistemoje. Pasipils sekėjų gretos, prasidės globalus lavašų mėtymo proveržis. Gamintojai įžvelgs diskriminaciją, o gal net rasizmą. Sakys, o ko jūs dešrelių nemėtot ant žemės, kodėl tik prieš lavašus esate nusiteikęs. Ir išvis kodėl niekas nemėto ant žemės „McDonald’s“ mėsainių… Akivaizdu, tai amerikanizmo šalininkų įtaka.
Čia kažkur buvo apie meną. Kalbėjom apie Pollocką ir Warholą. Pollockas nemokėdamas piešti juk dažus taškė, o Warholas norėjo būti just žvaigždė. Taip tyčiom / netyčiom atsirado abstraktusis ekspresionizmas ir popartas.
O kokia tavo gyvenimo prasmė XXI amžiuje, karantinuotasis?
