Iš bloknoto (9)
Nors jau po truputį praveriamos durys ir langai realaus gyvenimo įspūdžiams, vis viena išlieka jausmas, kad gyveni po tuo perregimu plastikiniu gaubtu (nežinau, kaip jį pavadinti) prieš akis. Visi daiktai ir reiškiniai nėra tiesiogiai apčiuopiami ir pamatuojami, jie rodosi kitoje perspektyvoje, keičia spalvą, apimtis, savo siunčiamą garsą. Kai saugaisi, savaime formuojasi ir kažko puolančio įvaizdis, kurį kiekvienas suvokia vis kitaip – kaip labai arba nelabai grėsmingą.
Artėja Motinos diena, visi galvoja, o kai kas ir važiuoja į kapines lankyti savo Mamų, kurioms virusas jau nebepavojingas… Bet kur dingo gėlininkės? Negi lauko paviljonuose parduodamos gėlės tokios pavojingos? Žmonės ateina prie tų paviljonų A. Vienuolio gatvėje, apeina ratu ir kiūtina toliau nusiminę. Beje, jau yra gėlyčių pas bobutes moterėles prie taip tebevadinamo „Vaikų pasaulio“; jos labiau jaučia savo ir kitų žmonių poreikius, todėl tupi ten ant palangių nepaisydamos jokių draudimų bei perspėjimų ir pardavinėja viską nuo kačiukų ir žibučių pavasarį iki visai prašmatnių gėlių – gal iš kaimynų sodų, o gal kartais ir nuo kapų…
Va stoviu pasiėmusi žvakių prie kasos „Eksprese“ ir dūstu po kauke, rankos su didžiulėm perregimom pirštinėm, pirštai nesugraibo grąžos, tamsu, nes užmiršau tamsius akinius pasikelti, o dar reikia dezinfekciniu skysčiu jas apipurkšti (niekad nepamenu – prieš ar po?). Tai kur dabar tas pirštines dėti? Žodžiu, atsirado nemažai visokių neįprastų veiksmų. O kaip kenčia daktarai su visais tais akiniais, kombinezonais ir skafandrais diena iš dienos!
Antakalnio kapinėse ramu, tylu, vos vienas kitas žmogus matyti, visi su kaukėm. Beržų ir klevų lapeliai dar visai mažyčiai, salotų žalumos, bet jau meta šiokią tokią skylėtą, mirguliuojančią pavėsio skraistę. Ant kapelių iš po sausų žemių kalasi viskas, kas netingi – žolė, neužmirštuolės, primulytės ir net mažytėliai sulig pirštu klevukai… Ir tebestovi aitrią spalvą praradę pernykščiai gražuoliai viržiai, laukdami, kada juos išmes į visuomet perpildytą kapinių konteinerį. Gaila, iki šiol niekas nesugalvojo, kur ir kaip rinkti stiklo atliekas, kurių po kiekvienos šventės, o ypač po Vėlinių, būna tiek, kad namui pastatyti pakaktų. Juk yra ta meno šaka – junk art, yra ir naujoviškos ekologinės architektūros ar statybos bandymai, skulptūros iš senų laikraščių ar tiesiog iš šiukšlių ir dar visokių gudrių dalykų. O mes turbūt jaučiamės esą turtingi. Nors ir be pagrindo.
Na, pagaliau apsilankiau Lino Katino personalinėje parodoje. Vaikštant tarp dailininko darbų, įsižiūrint į juos ir apie juos galvojant prieš akis iškyla Leono Katino vaizdas. Labai nedaug teko su Leonu Katinu bendrauti, bet iš tų kelių pokalbių supratau, kad turi humoro jausmą ir aštrų žvilgsnį. Įkvėpimo sėmėsi dar realybėje, savo aplinkoje – seni miesto mūrai, kiemai, koks bitininko kiemas su aviliais ar kaimo kapinaitės su mediniais vartais ir koplyčia. Spalvų gama švelni su daug raminančio žalio, pilko, balto. Jautrus stebėtojas, romantikas. O Linas jau keli dešimtmečiai tarsi sprogdina aplinką, jo vidinės kovos, nerimai, pyktis liejasi ryškiom spalvom, aštriais potėpiais ir žiūrinčiajam turi didelį poveikį.
Nusileidus laiptais į didžiąją Nacionalinės dailės galerijos salę, karantininio gyvenimo monotonija, kad ir kelioms tik valandoms, tiesiog ištirpsta. Iš darbų bandai semtis energijos, kiekviena abstrakcija sako kažką naujo, jų nuotaikos visiškai skirtingos. Atpažįstamai neatpažįstamas pasaulis. Kiekvieno paveikslo tema gali improvizuoti, suvokti jį kaip dramatišką, tragišką ar trumpam nurimusį. Baltame švariame sienų ir pertvarų fone drastiškos spalvinės invazijos skamba kaip išsisakymai ar atsivėrimai. Jie skatina ir žiūrinčiojo poreikį perkelt savo potyrį į kitą suvokimo lauką, į kitą ir kitokią išgyvenimo dimensiją. Į poeziją, į prozą, į filosofinį apmąstymą. Kartais atrodo, kad dailininkas perbraukia, užbraukia norėdamas sunaikinti tai, kas jam atgrasu. Motyvai kartojasi (Dievo akis, liaudiški audiniai, nendrė, spalvų lauke skęstanti žmogaus figūra ir kt.), forma kinta.
Įdomu tai, kad (bent man asmeniškai) visiškai nesvarbu, kada sukurtas darbas, tapyba tai, grafika ar akvarelė. Panašios jų nuotaikos, matai tą pačią ranką. Abstrakcijos kyla iš realybės ir į ją savaip sugrįžta. Kito menininko darbuose matai kruopščiai kuriamą, apgalvotą kompoziciją, kurios darbo pabaigoje jau nevalia judinti, o Lino Katino spalvos juda, šokčioja, rėžia, virsta viena iš kitos. Apie tai daug kalba pats dailininkas. Yra paveikslas „Raudona krisdama virsta balta“, o ir taip pavadinta paroda dailininko mintis patvirtina.
Kokie skirtingi dailininkai Leonas ir Linas, tėvas ir sūnus Katinai. Kiekvienas atspindintis savo laiką, savo kartos gyvenimo spalvas ir nuotaikas. Susitaikymą ir nesusitaikymą. (Įdomu šioje parodoje matyti tėvo tapytą lietuvaitę tautiniu kostiumu (žmonos portretas), sėdinčią po medžiu rugių lauke, nūnai sūnaus savaip užtapytą, tarsi perbrauktą ar paneigtą.) Bet nevalia pamiršti, kad ir Leonas Katinas savo gyvenimo pabaigoje išsižadėjo realistinės tapybos, nutolo nuo tų subtilių lyrinių peizažų ir ėmė tapyti sąlygines kompozicijas, ieškoti naujų, abstrakčių formų savo vizijoms išreikšti. Vienas įspūdingiausių jo darbų – stiklinė geltonam fone su srovenančia raudona linija. O jau nuo šito darbo – tiesus kelias į Lino Katino kūrybos laukus.
