Atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus

Mirjam Pressler. Natanas ir jo vaikai. Romanas jaunimui. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė.
V.: Magnificat leidiniai, 2020. 224 p.

„Natanas ir jo vaikai“ – intriguojantis vokiečių rašytojos Mirjam Pressler jaunimui skirtas romanas, kuriame susipina kryžiaus žygių epochos įvykiai Jeruzalėje, meilės istorija, žmogaus tapatybės paieškos ir skirtingų tikėjimų išpažinėjų likimai. Tai romanas, priverčiantis susimąstyti, kokia yra tikroji religijos esmė, ir parodantis, jog „meilė stiprus saitas, kartais stipresnis už kraują“. Romanas išties patraukia skaitytojo dėmesį ne tik įdomiu, detektyvo prieskonį turinčiu turiniu, bet ir vaizdinga kalba, meniškai kuriamais veikėjų paveikslais, plėtojamų temų įvairove. Kiekvienas knygos personažas – skirtingas, turintis savo gyvenimo istoriją, aiškiai išsakantis tai, kas jam rūpi, skaitytojui atveriantis esmines gyvenimo tiesas. Pagrindinio veikėjo, išmintingojo pirklio Natano, lūpomis autorė prabyla apie tai, kokia svarbi yra žmogaus gyvybė ir kokie nereikšmingi, palyginti su ja, yra materialūs, apčiuopiami dalykai. Ant rankų laikydamas iš gaisro išgelbėtą dukrą, Natanas sako: „Mums pasisekė, kad sudegė tik baldai, o ne žmonės. [...] Turim dėkoti Dievui, kad išgelbėjo Rechą. Ji gyva. Nesvarbu, kad plaukai apsvilo, jie ataugs. Nesvarbu, kad jos suknia suplėšyta ir pradegusi, nupirksiu naujų drabužių, dailesnių ir brangesnių nei šie“ (p. 15). Natanas turtingas pirklys, jam netrūksta pinigų ar puošnių drabužių, tačiau žmogaus gyvybė jam yra didžiausias turtas.

Per našlaičio bevardžio berniuko personažą autorė parodo kitą svarbią gyvenimo tiesą: kaip sunku gyventi žmogui, nežinančiam, kas jis toks ar iš kur jis kilęs. Asmeniu šis vargšas berniukas tampa tik tada, kai Natanas suteikia jam vardą Gešemas. Senojo pirklio paklaustas, koks jo vardas, kas yra jo tėvas ir iš kur jis kilęs, berniukas susigėsta, sutrinka ir nežino, ką atsakyti vyrui, pas kurį gyvena jau ne vienus metus. Vienoje romano vietoje Gešemas atvirai išsako, ką reiškia gyventi neturint vardo ir nežinant savo šaknų, savo tapatybės: „Žmogus, kuris niekam nepriklauso, yra tarsi nuplėštas lapas vėjyje. Žmogus be vardo yra menkesnis už šunį, nes juk kiekvienas šuo turi vardą, kuriuo jį šaukia. Jis nieko vertas, įkyri musė, netgi ne uodas, kurio saugosi, nes gali įgelti. [...] Kol Natanas man nesuteikė vardo, nedaug turėjau priežasčių dėkoti Dievui už savo gyvenimą. O dabar išties esu jam dėkingas. Tai, kas man nutiko, yra stebuklas, apie kurį niekad nebūčiau drįsęs svajoti“ (p. 181–182). Šie berniuko žodžiai priverčia susimąstyti, koks svarbus dalykas gali būti vardas, vienas žodis, suteikiantis žmogui vertę ir teisę būti tikru žmogumi. Kitokią vardo prasmę perteikia tamplierių ordino riterio personažas. Šis veikėjas, priešingai nei vargšas berniukas, vardą turėjo visą gyvenimą. Tačiau, jo ordino broliams žuvus nuo žiauriojo sultono Saladino rankos ir jam vieninteliam likus gyvam, jaunasis riteris nusprendžia jį pasikeisti. Jaunuolis nesijaučia vertas gyventi, jam taip gėda, kad nori atsikratyti savo senosios tapatybės ir pradėti naują gyvenimą: „Mano pasaulis apvirto aukštyn kojomis, aš nebe Kurdas fon Štaufenas, kuriuo kitados buvau, šis vyras miręs, jis mirė kartu su mano ordino broliais. [...] Negalėjau pakelti tos gėdos, gėdos, kad nenuėjau į mirtį su savo broliais. Mano gyvybė man nieko nebereiškė, mat ją man padovanojo sultonas, mano brolių žudikas“ (p. 67–68).

Romane iškeliama ir šeimos tema. Knygos autorė gražiai parodo, kad šeima gali būti ne tik kraujo ryšiais siejami žmonės, bet ir visiškai nepažįstami, svetimi, jungiami nuoširdžios ir besąlygiškos meilės. Būtent tokia meile pasižymi senasis pirklys Natanas. Šis vyras puikiai suprato, jog kiekvienas žmogus nusipelnė būti mylimas ir turėti šeimą, nesvarbu, tikrą ar ne. Tad per gaisrą netekęs savo tikrosios šeimos Natanas visą savo meilę ir rūpestį atidavė visiškai nepažįstamiems žmonėms: Gešemui – našlaičiui berniukui, Dajai – vargšei, gyvenimo nualintai krikščionei merginai, Rechai – mergaitei, kurią dar kūdikystėje vienuolis atnešė į gerojo pirklio namus ir kurią Natanas užaugino kaip savo vaiką. Nors ši buvo krikščionė, o jis – žydas. Nė vieno iš šių žmonių Natanas gerai nepažinojo, tačiau besirūpindamas juos pamilo. Jis suteikė jiems namus, o pats gavo neįkainojamą dovaną – naują šeimą. Apie tai, kad kiekvienas žmogus trokšta būti mylimas ir turėti tikrą šeimą, prabyla ir Recha. Sužinojusi, kad Natanas nėra jos tėvas, mergina iš pradžių supyksta, jog tikrieji tėvai ją paliko, tačiau vėliau suvokia: „Ne, aš nebuvau palikta, turėjau tėvą. Joks vaikas negalėtų trokšti meilesnio ir švelnesnio tėvo. Meilė stiprus saitas, kartais stipresnis už kraują“ (p. 207).

Svarbią vietą romane užima ir religija. Kūrinyje vaizduojami skirtingus tikėjimus išpažįstančių žmonių gyvenimai, parodoma, kiek daug pastangų reikia įdėti, kad tarp pasaulio religijų įsivyrautų santarvė ir tolerancija. Tai puikiai iliustruoja scena, kurioje garbingasis žydas Natanas, parpuolęs ant kelių priešais tamplierių ordino riterį, nori šiam išreikšti padėką už išgelbėtą dukters gyvybę, tačiau jaunasis riteris traukiasi nuo jo ir atmeta Natano padėką vien dėl to, kad šis vyras – žydas. Itin reikšmingi tampa šie Natano pasakyti žodžiai: „Turiu svajonę, kad vieną dieną žmonija pakils ir suvoks tikrąją savo tikėjimo išpažinimo reikšmę. Svajoju, kad vieną dieną žydų, musulmonų ir krikščionių sūnūs susės prie vieno stalo kaip broliai“ (p. 142). Jie parodo, kad religijų nesantaika jau nuo senų laikų kiekvienam tikinčiajam yra skaudi tema ir pasaulis be religinių nesutarimų kol kas gyvas tik žmonių svajonėse.

Reikėtų paminėti ir tai, kad romane gausu citatų iš Šventojo Rašto. Jos papildo knygos turinį, padeda jį geriau suprasti ir pagyvina autorės kuriamą pasakojimą. Be tiesioginių nuorodų, kūrinyje galima rasti ir keletą aliuzijų – netiesioginių užuominų į Bibliją ir Jėzaus gyvenimą. Tai ypač ryšku scenoje, kurioje sultonui Saladinui uždavus rūpimą klausimą, kuri religija teisingiausia, išmintingasis žydas Natanas vengia atsakyti tiesiogiai ir vietoj to papasakoja pamokančią istoriją. Panašiai kaip ir Jėzus, kuris nuo klastingų fariziejų ar Rašto aiškintojų klausimų išsisukdavo papasakodamas kokį nors palyginimą, tačiau aiškaus atsakymo neduodavo. Ką vienu ar kitu palyginimu Jėzus norėjo pasakyti, turėjo išsiaiškinti pats klausiantysis.

Taigi, romanas „Natanas ir jo vaikai“ prikausto dėmesį ne tik intriguojančiu turiniu, bet ir paprasta kalba, kuria rašytoja subtiliai atskleidžia svarbias gyvenimo temas. Mėgstantiems istorines knygas šis romanas yra puiki galimybė trumpai susipažinti su XII a. įvykiais Jeruzalėje, kryžiaus žygių epocha, o pasiilgusiems įdomios knygos galiu drąsiai teigti – skaityti šį romaną tikrai neprailgs. Kiekvienas knygos skyrius skaitytoją supažindina su vis naujais siužeto vingiais, tad paleisti knygos iš rankų tikrai nesinorės.