Netobulybės mįslė
Kūryba – tarsi mįslė. Ji „atrakinama“ ir patiriama įvairiai. Šiandien, 2020 metais, turime progą klausytis to, ko įprastai neklausoma, ragauti, kas neragaujama, lytėti muziką ar užuosti svetimą atsiminimą fotografijoje. Dalis menininkų neriasi iš kailio, bandydami sukurti naują, veik alcheminę kūrybos formulę, kurios dar niekas nematė, žiūrovai tebeieško nuostabos, kurios dar nepatyrė.
Tačiau rinkoje taip pat juntamas ilgesys. Klasikinių meno formų ilgesys. Atpažįstamos modernistinės ar dar tolimesnių epochų vizualinės kalbos, kuri universaliai suprantama, laisvai interpretuojama ir perteikia, regis, esmingiausius meno tikslus: pasakoti, atspindėti, mokyti, žadinti, guosti ar įkvėpti.
Pažvelgus į grafiko ir tapytojo Arvydo Pakalkos parodą „Keliamieji metai“ kyla įspūdis, kad pats kūrėjas priklauso opozicinei menininkų kategorijai. Kategorijai, kuri nesibaido klasikinės modernistinės raiškos, tačiau geba pasitelkti savitą žvilgsnį ir technologinius sprendimus.
AP galerijoje pristatoma grafika kurta 15 metų (1994–2009). Ji alsuoja romantizmo laikotarpiui būdinga pajauta, prisodrinta tolimos praeities ilgesio. Aptrupėjusi, laiko palytėta Lietuvos ir užsienio architektūra, urbanistiniai ir floristiniai vaizdai susipina su sentimentaliais asmeninių patirčių, kelionių kadrais.
Arvydas Pakalka – menininkas, kuris nesiardo. Nesineria iš kailio, žūtbūt ieškodamas grynosios asmeninės kūrybos formos ar žiūrovų simpatijų. Neieško autorius ir kompromisų, nepataikauja šiuolaikinės meno arenos madoms.
Šis nepretenzingumas, taip pat sistemingas keturių dešimtmečių kūrybinis darbas Pakalką išskiria iš bendro meninio konteksto kaip itin savitą, stilistiškai nesupainiojamą ir technologiškai stiprų menininką. Kartais Pakalkos linijų, spalvų deriniuose nesudėtinga atpažinti 6-ojo dešimtmečio pabaigos modernistų kartai priklausančių jo mokytojų – Vincento Gečo, Aloyzo Stasiulevičiaus, Vinco Kisarausko – raiškos pėdsakus. Tačiau šie estetiniai niuansai tėra subtilios inspiracijos.
Naujausia Pakalkos paroda „Keliamieji metai“ žiūrovą vedžioja tarsi po dvi atskiras ekspozicines dalis toje pačioje salėje. Vienoje dalyje pristatoma net penkiolika juodų ir baltų monotipijų, kitoje – žiūrovai gali susipažinti su mišresniais kūriniais ir ryškiomis spalvomis. Čia rasime ir ksilografijų, linoraižinių, ir rankų darbo popieriaus kūrinių.
Mane pirmiausia patraukia monotipijos, juodų ir baltų spalvinių dėmių kontrastai. Jie žaidžia su rega – ypač žvelgiant iš psichologinio nuotolio. Kubistinį jų žaismą skrodžia vitražų geometrinę dėlionę primenančios linijos. Įsižiūrėjus šios linijos ir dėmės netikėtai įgauna formas. Už nematomo horizonto išnyra kažkur tolimoje praeityje lyg ir matytų miestų miražai. Žvilgsniu lėtai slenkant per dailiai rėmeliuose įstiklintą „Gatvę“, „Panemunę“, „Užtvanką“… pajuntu, kaip visus šiuos kraštovaizdžius skrodžia meditatyvus švaros pojūtis, keista estetinė tyla – tarsi viskas būtų nuščiuvę dėl fiktyvaus štilio.
Paradoksalu, tačiau Pakalkos grafikos kūriniai man atrodo labai muzikalūs. Regis, kuo ilgiau klausai šios tylos, tuo labiau kraštovaizdžiai atgyja: pradeda šlamėti abstraktūs medžiai, vėjo ridenami žvyro akmenukai. Išgirstu tylą skrodžiančią melodiją. Sunku pasakyti iš kur. Gal tai vilnijantys kontraboso garsai iš ksilografijos „Daina“, o gal – rytietiškos dūdelės skambesys, sklindantis iš minimalistinių, nakties apgaubtų „Auksinių kraštovaizdžių“.
Parodos ekspozicija subtili ir primena mįslę. Pakalkos kraštovaizdžiai nėra komunikabilūs, taip pat nėra impulsyvūs ir momentiniai, kaip atitinkamos stilistinės dailės kryptys. Kad jie atsivertų, kiekvienas žiūrovas turi skirti laiko. Kad jie pradėtų komunikuoti, parodos lankytojas turi pats inicijuoti pokalbį.
Tik tuomet atsivers netobulumo ir gyvybės paieškos, kiekviename darbe paliekamas sąmoningas technologinis ir ideologinis neužbaigtumas: atspausto piešinio kampo fragmentas šiek tiek nutrupėjęs ir primena seną freską, specialiai netaisyklingai nutekinti dažai, atkartota dažų linija, imituojanti atsitiktinumo momentą, kūrinio formatas – asimetriškas, netaisyklingas. Ir visa ši netobulumo estetika, kalbant autoriaus žodžiais, yra būtina sąlyga, kad grafikoje pradėtų pulsuoti gyvybė.
Šią gyvybę įprasmina ir kompozicinė dėlionė. Kiekvienas architektūrinis elementas – rytprūsiška vila, pilies langas, vartai į Sapiegų rūmus, gotikinės bažnyčios ir jų pasislėpę kontraforsai, keliukas per užtvankos tiltą, šalia kurio stūkso vienišas namas, – viskas harmoningai apsupta ar paslėpta gamtos. Tarsi įrėminant mintį: gamtoje istoriją sukūrėme, gamta ją ir pasiglemš.
Pakalkos paroda brandi ir kontempliatyvi. Linija, spalva, presas – regis, vos keli nereikšmingi gestai, kad gimtų menininko grafikos kūrinys. Parodoje grafikos kompozicijos atrodo tokios nesudėtingos ir paprastos (pastatai, uostamiesčio kranai ir laivai, gamtos motyvai), o linijos ir vos kelios spalvos – taupios, racionalios ir minimalistinės. Tačiau šis paprastumo įspūdis – tik iliuzija, liudijanti technologinį ir idėjinį profesionalumą. Iš pirmo žvilgsnio atsiveriantys paprasti kompoziciniai motyvai traukia gilyn subtilia emocine įkrova, tikrina žiūrovo pastabumą. Ne iš karto supranti, kad tai – savotiškas žaidimas, meninis rebusas, kurį esi kviečiamas išspręsti. Įminti mįslę apie gyvybę ir laiką, netobulybės grožį. Apie slėpiningą gyvenimo kelionę.
Karantino metu nutraukta paroda, kurios atidarymas vyko vasario 29 d., šiuo metu vėl atverta galerijos lankytojams. Ją galite aplankyti iki gegužės 10 d. AP galerijoje (Polocko g. 10, Užupis).
