Šventoji giraitė

 

(sunkiai suvokiama alegorija)

 

 

Kitą kartą viename iš civilizacijos džiunglių kopiančiame krašte atsirado kuopelė žmonių, kurių galvose brendo ir dygo pasaulio ir jo reiškinių aiškinimo grūdai, ir tų minčių radosi tiek daug, kad jas sunkiai jau sekėsi jungti į protu aprėpiamą vientisą visumą. Tas mintis vėliau pavadino mokslu. Jis veikė žmogų kaip liga. Mokslu susirgę žmonės nebekreipė dėmesio į įprastą maistą, kuris nenumalšindavo alkio. Atsirado naujos rūšies – tikrojo mokslo – alkis. Mokslas žadino nenusakomą šviesos ilgesį ir žinojimo troškulį. Mokslo pašaukti žmonės susirinko šventojoje giraitėje ir ėmė saulės užlietoje miško aikštelėje dalytis savo žiniomis, duoti ir imti. Ilgainiui mokslas taip išdidėjo, kad nebetilpo vieno žmogaus galvoje. Kiekvienas pasirinko savo sielai ir sugebėjimams artimesnę mokslo šaką, o ši subręsdavo ir atsiskirdavo nuo bendro mokslo kamieno.

Ėjo metai ir dešimtmečiai, mokslo išalkusių žmonių vis gausėjo, jie nebesitenkino miško aikštelės ribomis, ėjo į kaimus ir miestus dalytis savo žiniomis, o iš miestų ir kaimų ėjo žmonės į šventąją giraitę pasiklausyti jų dėstomos išminties. Mokslo alkiu ir žinių troškuliu degantys žmonės į šventąją giraitę pramynė takus, kurie niekada neužželdavo žole. Kai kurie atvykėliai pasilikdavo ilgesniam laikui, kol išsemdavo vis gilėjančius išminties šulinius. Nuo tokių žmonių, o jų vis gausėjo ir gausėjo, kraštas darėsi šviesesnis, išminties pasisėmę žmonės sugebėdavo atrasti našesnių ūkininkavimo būdų, išrasdavo įvairiausių įrenginių, kurie lengvino fizinį darbą, švelnėjo jų pačių būdas. Visiems darėsi lengviau gyventi. Kraštas diena iš dienos, metai iš metų vis labiau nusikratė laukinių genčių drapanomis ir darėsi panašus į civilizuotus kraštus. Net ir patys didžiausi pašaipūnai suprato tų žmonių skleidžiamos šviesos svarbą.

Galų gale išminčiai persikėlė į miestus, kur jiems buvo pastatyti dideli, kartais labai prašmatnūs pastatai, kad į juos tilptų ne tik išminčiai, bet ir vis gausėjantis jų mokintinių būrys, kuris pasisėmęs išminties skleidė ją savo krašto tamsiausiuose kampeliuose. Išmintingieji sakė, kad mokslui nereikalingi pastatai, kad mokslas gali tarpti tiek miške, tiek dykumoje, mokslas gali augti daržinėje ar klėtyje, nes ne išorinis apvalkalas sudaro mokslo esmę, o jo dvasia. Minčiai nerūpi, kur ji gims – karaliaus rūmuose ar skurdžiaus trobelėje. Tiesa, visi pastebėjo, kad karaliaus rūmuose didelės mintys niekada negimdavo. Tačiau rūmai buvo patogūs tuo, kad leido apsisaugoti nuo lietaus ir sniego, nuo laukinių žvėrių ir šalčio, leido saugoti knygas, kuriose buvo kaupiama išmintis.

Bėgo metai, epocha keitė epochą, išmintis keitė gyvenimo būdą. Priklausyti šventojo miško išminčių rateliui darėsi vis garbingiau, daugelis žmonių į giraitę patraukdavo jau nebe išminties, o garbės, išminties turėtojo titulo. Pradėjo vystytis nauja įgūdžių rūšis, pasinaudodami ja apsukresnieji kopė į mokslo žmonių sambūrių viršūnes, jas užvaldydavo ir atsisijodavo sau palankesnius bendražygius. Per neilgą laiką tikrieji mokslo žmonės buvo nustumti į šalį, tapo priklausomi nuo garbės ištroškusių, bet labai dažnai visiškai neprotingų savanaudžių. O šie nesnaudė. Jie išsigalvojo įvairiausių titulų ir pareigų, kuriais vieni kitus apsidovanodavo, o mokslą stūmė į šalį – šis buvo jiems nebeįkandamas ir ypač pavojingas, nes skaudžiai baksnojo į jų bejėgiškumą. Tikrasis mokslas palengva ėmė smukti ir išsigimti. Gimė pseudomokslas.

Fizikai juokėsi iš poetų-literatų, kai viena laipsniuota persona moksliškai tyrė giliamintiškai sentimentalų jūros bangų mūšos išsigandusio vieno gyvūno krūpčiojimą, o absoliučiu nesavanaudžiu save laikantis kitas daugialaipsnis mokslininkas suskaičiavo savybinius įvardžius senuose religiniuose raštuose ir nustatė, kad būtent nuosavybiniai-savanaudiniai įvardžiai „mano“, „savo“, „mūsų“ to krašto religinius įsitikinimus išreiškia geriau nei „jūsų“, „tavo“, „visų“. Fizikai kvatojo pilvus susiėmę iš tokių bergždžių ir praktinės naudos neduodančių tyrimų, nes patys tuo metu sudėtingais skaičiavimais paneigę Žemės traukos dėsnius sėkmingai perėjo prie kosmoso spaudimo iš išorės teorijos – štai kodėl mes, skelbė jie, nenukrentame nuo Žemės, kai esame apačioje, – kosmosas mus prispaudžia prie paviršiaus. O gretimame kabinete vyriausiasis tyrėjas surado dar vieną argumentą, neabejotinai įrodantį, kad Žemė stovi vietoje ir niekur nesisuka – jei ji suktųsi, net ir prispaustiems kosmoso būtų labai pavojinga šokinėti. Matematikai tyrė delnus ir iš jų rievių geometriškai nustatė, kad visa pasaulio istorija – buvusi ir būsima – genetiškai įsirėžia delno rievių vingiuose, nes jeigu ateities tiesę apgręžtum į praeitį, tada ji taptų praeitimi ir iš praeities būtų galima nuspėti, kokia ji bus ateitis. Viskas moksliškai įrodyta ir pagrįsta autoritetų išmintimi. Kūrėsi naujos mokslo rūšys, gavusios įvardijimą „regioninis“ – regioninė fizika, regioninė chemija, regioninis literatūros mokslas, regioninė matematika. Svetimų šalių regionai jų kalbos nesuprasdavo. Iš būtinybės naująjį žinojimą perduoti ne tokioms apsišvietusioms tautoms atsirado regioninio mokslo regioninis vertimo mokslas.

Žmonės nuo seno šventai tikėjo vardu, tačiau už vardo jau slėpėsi puvinys. Taurus vardas nebekūrė pats ir nebepritraukė iš šalies tauraus turinio. Po gražia iškaba pasislėpė sugedęs turinys. Niekingi savanaudžiai pakeitė vardo esmę. Vienetai, kurie palaikė senovinę šventosios giraitės dvasią, tapo per silpni priešintis griaunamosioms jėgoms, kurių atstovai patys įtikėjo vardo galia ir tuo, kad taurus vardas sutaurina juos pačius: tikrovę jie užburdavo magine formule nomen est omen – vardas nulemia tikrovę. Pasivadinę gražiais vardais jie įtikėjo, kad tas vardas sukuria ir atitinkamą jų dvasios turinį bei intelektualinę galią. Bet taip neįvyko. Jie kovojo už vardą, o jų pačių dvasios turinys išniekino vardo esmę, nors vardas skambėjo taip pat kaip ir senovėje. Iš tikro mokslo pradėta atvirai tyčiotis, nes jis žeidė naująjį vardo turinį.

Mokslo šventovė nustojo būti šventove, ji tapo kovos už būvį lauku ir medžioklės draustiniu. Mokslą užvaldė vertelgos, kurie iš visa ko stengėsi išspausti pinigą. Visi jie susireikšmino iki dangaus aukštybių ir savo menkumą pavertė tiesos ir prasmės atskaitos tašku. Tačiau jie užmiršo paprastą tiesą – mokslo dvasia reikalauja tinkamo sau pavidalo. Jeigu mokslas gali klestėti daržinėje, tai nereiškia, kad tai yra daržinės nuopelnai. Daržinės lygio dvasia sukuria daržinės lygio mokslą. Pasąmonėje įkalinta tiesa kaip žiurkė graužė iš vidaus ir neleido ramiai miegoti daržinės mokslo valdovams.

Tikrieji mokslo žmonės dar mėgino kurti pagauti įkvėpimo, tačiau mokslas nyko, nes per daugelį metų jis pernelyg stipriai suaugo su išoriniais rėmais – su visa mokslo valdymo struktūra. O ši palengva iškrypo ir tapo kai kurių žmonių, susibūrusių į savo ezoterinius ratelius, godumo ir tuštybės tenkinimo mašina. Nesusikūrė sistema, apsauganti nuo visokio plauko parazitų ir savanaudžių garbėtroškų. Jie tuntais sulindo į mokslo šventovę ir užnuodijo ją iš vidaus. Į visas įmanomas tarybas ir komitetus, lemiančius mokslo esmę ir kokybę, jie išsirinko save ir į save panašius ir padarė mokslą priklausomą nuo savo ir savo žmonų ar vyrų kaprizų ir diletantiško skonio.

Visiškai nuosekliai tokia tvarka be tvarkos privedė prie to, kad mokslas palaipsniui išsigimė ir ėmė merdėti: jaunų, godulio ir garbėtroškos dar nesugadintų, atradimo džiaugsmu alsuojančių sielų merdėjančios mokslo šventovės jau nebepritraukdavo, o mokslo valdovai, pajutę, kad laivas ima skęsti, skubėjo kuo greičiau pasirūpinti savo ir savo vaikų ateitimi ir kuo daugiau nusigvelbti iš griūvančios mokslo šventovės. Suįžūlėjo tiek, kad vogti ėmė visai jau nebealegoriškai. Neilgai trukus iš šventojoje giraitėje gimusių mokslo šventovių liko tik tušti rūmai be tikrojo mokslo. Gražios iškabos dabar priminė savanaudiškumo ir bukumo vėžio suėstą ligonį. Mokslo valdovai didžiai apgailestavo, kad mokslo šventoves sugriovė nepalankios aplinkybės: saulės užtemimai, cunamis Indonezijoje, gyventojų mirštamumas, blogas euro ir juanio kursas, klimato kaita ir ypač tie klastingi kenkėjai, kurie sąmoningai, prieštaraudami visiems godulio visatos dėsniams, vis dar rašė mokslines knygas, o mokslo valdovai nebeįstengdavo jų perskaityti ir suprasti. Patys jie rašė sveikam protui neperkandamas slebizavones. Savo kaltės jie nepripažino. Jų pačių pasistatyti asmeniniai rūmai sau ir savo vaikams jų sąžinės neslėgė. Tai buvo jų dvasios įsikūnijimas. Jų dvasiai būtinai reikėjo spindinčių rūmų. Šventojoje giraitėje ji negalėjo gyvuoti ir tarpti. Daržinė netiko jų mokslui kurti. Plika akimi neregimos mokslo šventovės griuvo. Niekas už sugriautas mokslo šventoves valdovų nepersekiojo, net nepabarė. Patikėjusios jų skundais ir raudomis žmonių bendruomenės daugelį jų garbingai išleido į pensiją, kuri vadinama užtarnautu poilsiu, kitus apdovanojo naujomis pelningomis pareigomis ar šiaip didelėmis dovanomis, kad nejaustų nuoskaudos dėl sugriuvusių mokslo šventovių ir prarastų šiltų pelningų darbo vietų. Visi padarė išvadą, kad sulaukėjusiam kraštui mokslo šventovės nėra reikalingos.

Liko griuvėsiai. 

 

● 

 

– Dar ką nors pridursite? – nekantriai paklausė žiovulio tąsoma teisėja. – Visa tai, ką jūs čia papasakojote, tėra negarbingas bandymas išvengti atsakomybės. Visuomenė turi žinoti tikruosius kaltininkus. Jūs tik vilkinate laiką ir trukdote narplioti bylą. Pagaliau tai tik labai subjektyvi, tikrovės neatitinkanti jūsų nuomonė. Jeigu nebeturite ką daugiau pasakyti, teisėjų kolegija netrukus skelbs nuosprendį.

Teisiamųjų suole sėdintys keli vyrai ir moterys bejėgiškai nuleido galvas.

Po penkiolikos minučių kava kvepianti teisėja dėl tuščio formalumo pakartojo, jos supratimu, primityvią teisiamųjų gynybos versiją, esą paskutiniai ištikimybę mokslui išsaugoję vyrai ir moterys – šventosios giraitės išminčių ratelio nariai, – kai jau nebebuvo likę vilties prisikelti tikrajam mokslui, pasipiktino neteisybe, susirinko skaisčios mėnesienos naktį į buvusios mokslo šventovės rūmus, padėjo juose didelę bombą ir juos susprogdino. Klaidingai suvoktas protestas, reziumavo teisėja ir džiūgaudama priminė, kad sprogdintojus bemat sugavo, o savo ardomosios veikos jie nesigynė, nors ir įvardijo ją kitu žodžiu. Juos uždarė į kalėjimą. Teisingumas triumfuoja, pareiškė teisėja, todėl visus šiuos diversantus mes ištremiame iš šventosios giraitės visiems laikams. Teismo vardu ji pareiškė, kad dabar pagaliau paaiškėjo, dėl kieno kaltės sugriuvo tokia didinga buvusi mokslo šventovė. Nebebus nė ko parduoti, pabaigė ji, išreikšdama visuotinį apgailestavimą dėl sugriautų rūmų.

Ši byla greitai buvo užmiršta, nes vėl sulaukėjusiame krašte buvo daug įdomesnių dalykų nei dykaduonių, kaip juos visi vadino, iš šventosios giraitės mokslo žmonių reikalai. Mokslo šventovės griuvėsius greit išvalė, ir jų vietoje išdygo didingas supermarketas su erdviu požeminiu garažu, pavadintas „Šventąja giraite“. Žmonės labai greit iš begalinio alkio ir troškulio pramynė į ją niekada neužželiantį taką.