Neišvengiamai artėjanti ugnis?

„Kino pavasariui“ įvykus, tačiau kitaip nei įprasta, norisi aptarti vieną asmeninį festivalio atradimą – filmą „Ugnis ateis“. Aktualios jautrumo aplinkai temos šiame režisieriaus Oliverio Laxės vizualiame pasakojime atskleidžiamos empatiškai ir be primestos didaktikos. Todėl išjungus ekraną norėjosi toliau panagrinėti žiūrint filmą kilusius asmeninės ir socialinės ekologijos klausimus.

Filme pasakojama apie lygtinai namo paleidžiamą Ama­dorą, kalėjusį už gaisro sukėlimą. Jis grįžta į gimtąjį kaimelį Galisijoje, kur rūpestinga mama Benedikta jį priima, tarsi nieko ypatingo nebūtų nutikę. Tačiau kaimelio bendruomenė piromano sugrįžimą vertina įtariai, baimė ir atstumas tebetvyro ore. Filme žiūrovas pamato vidinį Amadoro ir išorinį pasaulius. Jis myli aplinką, kurioje gyvena, rūpinasi ja ir yra ypač jautrus bei pastabus jos pokyčiams. Vis dėlto tyliam akmeninio veido Amadorui sunku parodyti meilę kitam žmogui. Jis vargiai gali pasakyti šiltesnį žodį savo mamai, o atsiradusi meilės žiežirba veterinarei, besirūpinančiai jų sergančia karve, sutrikdo bijantį užsidegti Amadorą.

Kino filmo „Ugnis ateis“ kadras

Istorija filme atskleidžiama minimaliais, bet esminiais dialogais bei estetišku operatoriaus Mauro Hercės darbu. Šis derinys įtaigiai atveria veikėjo Amadoro santykį su aplinka. Tarsi sekdama nekalbaus Amadoro žvilgsnį, kamera mums leidžia paklajoti po vešlų, sodriai žalią Galisijos kraštovaizdį. Filme spinduliuojanti meilė aplinkai nėra tik meninė fikcija. Šios kalnuotos vietovės yra ir filmo režisieriaus gimtinė. Vis dėlto jautrus Amadoro žvilgsnis neromantizuoja peizažo. Žvelgdamas į kertamą mišką ar remontuojamus namus turistams, jis tyliai kenčia viduje. Ekonominės kovos pėdsakai išduoda, jog aplinka, kurią jis taip myli, yra keičiama. Todėl nekalbus veikėjas dažniausiai prabyla apie šiuos skaudulius. Su motina stebėdamas miško tolius Amadoras atkreipia dėmesį, kad kraštui svetimi eukaliptai kenkia vietiniams augalams ir šie nudžiūsta. Kodėl vyksta tokia ekologinė kova? Ar įmanoma jos išvengti? O gal šis vietos bendruomenėje nerandančio žmogaus rūpinimasis aplinka tėra jį naikinanti obsesyvi paranoja?

Nors pasakojimo centre – Amadoro gyvenimas, filmo kūrėjai mums išskleidžia žymiai platesnį minčių žemėlapį. Vieno veikėjo likimas tampa ne tik asmenine, bet ir bendruomenės, o galiausiai viso miško istorija. Virš Galisijos kalnų pasirodžius gaisro dūmams, tampa aišku, jog ilgai gniaužti jausmai kaip ir miškas suliepsnojo. Tačiau ugnies nuojautai lydėjus nuo pat filmo pradžios šis gaisras neatrodo kaip dramatiškas ar netikėtas siužeto posūkis, o nutylėta užsidegimo priežastis filmą iš detektyvinių rebusų narpliojimo pakylėja į bendresnių klausimų lygmenį. Mums suteikiama galimybė atjausti visas puses ir pamėginti jas suprasti.

Toks kūrinio daugiaprasmiškumas ir atvirumas priminė psichoterapeuto ir avangardinio mąstytojo Felixo Guattari esė „Apie tris ekologijas“. Ekologinės krizės akivaizdoje autorius kalba apie poreikį kritiškiau žvelgti į savo mąstymo paradigmas ir veikimo kontekstus. Šių reiškinių jis nepriešina, bet mato bendresnės ekosistemos dalyvių sąveiką (mąstymas keičia aplinką – aplinka daro įtaką mąstymui). Siekdamas išvengti teorinio redukavimo, bet norėdamas sukurti terpę prasmingiems pokyčiams, autorius siūlo pasitelkti konceptualius ekosofijos ir ekologijos mąstymo įrankius. Pats Guattari ekologijos reikšmę skolinasi iš antropologo Gregory Batesono, kuriam mintys kaip ir sėklos yra tarsi gyvybinis potencialas, galintis išaugti į naujus organizmus, keičiančius mūsų aplinką. Tad ekologija* čia iškyla kaip platesnė santykių ir sąveikų nagrinėjimą įvardijanti sąvoka, o ne kaip gamtos mylėtojų rūpestis. Guattari skiria tris ekologijų lygmenis: aplinkos, socialinį ir asmeninį. Nagrinėdami jų sąveikas galime suprasti šiandieninio pasaulio kompleksiškumą, kai individualūs psichės klausimai susipina su socialiniais politikos ir globaliais aplinkosaugos iššūkiais.

Aptarti Guattari ekologijų registrai natūraliai atsiskleidžia ir filme „Ugnis ateis“. Jų svarstymas sukuria progą leistis į asmenines interpretacijas, kur galime išvengti determinizmo, bet kalbėti apie būtinus šiandieninius politinius pokyčius.

Akivaizdu, kad filmas pataiko į zeitgeist. Augant rūpesčiui dėl aplinkos ir klimato kaitos pradedame suprasti ir savo įtakos mastus. Tačiau platesnių visuomenės pokyčių reikalaujantys sprendimai dažniausiai atsilieka. Susidūrus su tokia socialine ar politine apatija, dažnai išgyvenama asmeninė frustracija. Kaimelio bendruomenės nepriimtas Amadoro kitoniškumas ir jo išstūmimas į paraštes primena mūsų pačių aplinkoje iškylančias šizoidiškumo apraiškas, kai, sureikšminus konkurenciją ir ekonominę vertę, skatinamas susvetimėjimas.

Tokie ekologijų kontekstai susipynę ir už filmo kadrų. Eukaliptai kaip egzotiški augalai iš Australijos į Europą buvo atvežti XVIII a. Pietų Europos ir ypač Pirėnų pusiasalio klimatas jiems labai palankus. Todėl eukaliptai čia greitai prigijo ir už parkų ar sodų ribų. XX a. buvo pradėtos steigti eukaliptų plantacijos, jose auginamų medžių mediena daugiausia naudojama gaminti popieriui. Po didžiulių gaisrų Pirėnų pusiasalyje 2017 m. kaip tik ir buvo atsigręžta į popieriaus pramonę. Skatindama ekstensyvų eukaliptų auginimą, ji kelia grėsmę vietinei ekosistemai. Vešlūs eukaliptai didelėmis šaknimis greitai surenka vandenį iš dirvos. Taip išsausindami biotopą, jie naikina miško įvairovę, o kupini degių eterinių aliejų, atsiradus menkiausiai žiežirbai, lengvai virsta liepsnojančiais fakelais.

Tačiau eukaliptai Pirėnų pusiasalyje aptarinėjami ne tik dažnėjančių gaisrų, bet ir socialinių pokyčių fone. Jau praėjusio amžiaus pabaigoje buvo susirūpinta, kad eukaliptų plantacijų verslas konkuruoja dėl vietos su tradiciniais vynuogių ir alyvuogių augintojais. Tuo labiau kad eukaliptų priežiūrai, kitaip nei senųjų medžių, reikia žymiai mažiau žmogiškųjų ir laiko resursų. Taigi šiame kontekste filme vaizduojamas miškas atsiveria kaip erdvė, kurioje vyksta ir yra matomi ekologiniai bei socialiniai pokyčiai.

Galiausiai filme tvyranti gaisro nuojauta išryškina ne tiek vieno veikėjo ar konkrečios medžių rūšies problemas, kiek visuomenėje egzistuojančias, bet slepiamas įtampas. Šioje šviesoje kitaip nuskamba ir Amadoro motinos žodžiai, ištarti žvelgiant į iškilusius virš kitų augalų eukaliptus: „Jeigu daro bloga kitiems, vadinasi, kenčia patys.“ Nors šiuos žodžius galima suprasti kaip tiesiogiai skirtus personifikuotiems invaziniams medžiams, bet galime nujausti, kad jie taip pat apibūdina už miško padegimą kalėjusio sūnaus ar konkuruojančios ir susvetimėjusios visuomenės būsenas. Psichiškai jautresni žmonės atsidūrę tokioje kenčiančioje aplinkoje linkę trauktis į socialinius užribius. Tačiau, priskirdama tai jų asmeninei bėdai ar nesėkmei, bendruomenė žaloja pati save ir stabdo reikalingą atsinaujinimą. Nejaugi pokytis įmanomas tik susidūrus su ugnimi?

Taigi nors filme gausu ekosofijos minčių, jos atskleidžiamos jautria ir universalia kalba, nesiūlant tik vienos objektyvios tiesos. Susiduriant su karštais globaliais ir vietiniais aplinkosaugos iššūkiais, toks ramus bei empatiškas gebėjimas pasakoti atgaivina tarsi vanduo.