Menas karantino sąlygomis
Kas iš lietuvių romanistų, jei tik būtų gyva (-as), imtųsi pandemijos temos? Teisingai, Jurga Ivanauskaitė. Jeigu cunamis virto aplinkybėmis romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, koronavirusas irgi nesunkiai taptų jos siužeto dalimi. Kiti nesiimtų – dar nėra laiko distancijos.
Kad pasiilgsti žmonių veidų, supranti tik apimta estetinio disonanso – tos negražios juodos kaukės dera nebent kunigams prie sutanų. Normalūs žmonės, sako, nuobodžiauja, o mes plušam – rašom radijo diktantus, projektinius tekstus, knygų recenzijas, krapštomės prie paraiškų, kurpiam zoom pokalbius, atsakinėjam į žurnalistų klausimus; žurnalai prašo netgi eilėraščių. Atrodė, bjauru gyventi kapitalizmo sąlygomis – tas nuolatinis botagas dar labiau stengtis, nors ir taip esi prisismaugus. Bet kaip pavadinti dabartinę būseną, net nežinau – kažkoks susidvejinimas. Nes kaip ir neišeini iš namų (net ir fiziškai nespėtum), bet visą laiką esi įveiklinta. Iš socialinių medijų sklinda vaiduoklių balsai apie nuobodulį ir nieko neveikimą. Jums pavyksta ką nors rašyti nepragmatiškais pagrindais, pvz., poeziją? Juk rašydama eilėraštį turėtum jausti bent nedidelį malonumą. Antraip kam jį rašyti?
Nors gal ir gerai, kad mūzos neva tyli. Geri daiktai nesukuriami taip greitai. Karantinas praeis, o jo produkcijos nelabai kas benorės vartoti – trokš svaigintis gyvenimu, laisve, oru, taktilika. Nors jeigu nuo šiol karantine gyvensim daugmaž visada (žadamos įvairios virusų mutacijos), metas naujoms distopijoms ir supervizijoms. Vis dėlto, jei nuoširdžiai – politiškumas nebetenka svorio: ar kam nors kilo noras eilėraščiais reaguoti į naujausius Trumpo, Lukašenkos, Bolsonaro pareiškimus? Arba į Tereškovos pasiūlymą Putinui prezidentauti ligi gyvos galvos? Man ne, gal Tomui Petruliui pavyktų, jeigu labai stengtųsi nutolti nuo savęs.
Gianfilippo Usellini. Vargšų karnavalas. 1941
●
LRT pradėjo naują įdomią radijo laidą „Pirmas sakinys“ su Mindaugu Nastaravičiumi ir Tomu Vaiseta. Ten kalbintas Alvydas Šlepikas bene pirmasis užsimena, kad rašyti karantino sąlygomis (nors jos, atrodytų, idealios!) sunkoka – pernelyg ima nerimas dėl nežinomybės. Bandau įsivaizduoti, kaip jausimės pasibaigus karantinui, – prognozuotojai žada, kad depresyvumas apims dar labiau. Teks nuolankiai mokytis naudotis psichoterapeutų paslaugomis ir už jas mokėti (iš rašymo stipendijų, matyt). Rašymo baimė, rašymo blokai, rašymo paralyžius – ta tema visko priplepėta net viename iš PDR festivalių, bet literatai, kiek juos pažįstu, daug mieliau užsiima savigyda. Psichologams irgi teks pasitempti – nebesiūlyti rašytojams rašymo, o dailininkams – dailės terapijų. Žiniasklaidoje nuvilnijo idėja apie universalias bazines pajamas – pamąsčiau, kad panašią funkciją galėtų atlikti nerašymo stipendijos. Tik jas gaunantieji įsipareigotų kurį laiką nieko nerašyti, nekirsti medžių, neleisti knygų, pailsėti nuo kūrybinių reprodukcijų. Tik kaip sunku būtų nustatyti kandidatus ir jiems apie tai pranešti. Būtų galima meluoti, kad mesti burtai.
Jau praėjo 40 dienų, latvių rašytojai online perskaitė „Dekameroną“. Jeigu atsidarytų NDG, ten tikrai nesusispiestų tokios eilės kaip prie ūkinių prekių centrų. O kol kas vieni lanko virtualias galerijas, kiti – kapines. Tarkime, internete galima bet kuriuo paros metu žiūrėti į Andy Warholo kapą. Kokia to prasmė – nežinau, bet gal įeina į poparto recepciją.
