Kvėpuoti abiem plaučiais

Krzysztof Leśniewski. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo…“: hesichastinis žmogaus gydymo metodas.
Iš lenkų k. vertė Vaiva Narušienė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. 368 p.

Priklausomai nuo to, kaip apibrėšime žmogų, kokią antropologinę sampratą pateiksime, turėsime ir atitinkamą ligos bei sveikatos suvokimo būdą. Krikščionybė yra gydanti religija. Jėzus yra gydytojas. Be to, ir savo mokiniams suteikęs gydymo galią. Gydymas Jėzaus vardu apima ir kūną, ir sielą, ir dvasią. Žvelgiant plačiau – Bažnyčioje vyksta paties Dievo atliekamas žmogaus dvasios gydymo procesas. Kaip primena Krzysztofas Leśniewskis, Bažnyčios tradicija skelbia apie sveikatą ne tik kaip ligos ar kentėjimo nebuvimą, bet ir kaip gebėjimą pakelti negalavimus. Ligą, kuri gali būti suprantama ir kaip religinis testas. Negana to, skausmą ir kančią pripažįstant vienais iš esminių žmogaus būties bruožų.

Rytų krikščionybėje iš teologinių ir pastoracinių įžvalgų, kurios remiasi Kristaus, kaip gydytojo, samprata, išsiplėtojo konkretus žmogaus gydymo metodas. Hesichastinis žmogaus gydymo metodas pagrįstas tuo, kad vyksta abipusiškai sąveikaujant Dievo malonės veikimui ir žmogaus valiai. Ši Rytų krikščionybės dvasingumo srovė neatsiejama nuo dykumos tėvų pradėto religinio sąjūdžio. Svarbų vaidmenį vaidina VI a. parašyti atsiskyrėlio šv. Jono Pakopininko „Dangiškosios kopėčios“ ir Bažnyčios tėvų raštų rinkinys „Filokalija“ (slav. „Dobrotoliubije“, liet. „Meilė gėriui“). Į „Filokalijos“ sudėtį įeina Antano Didžiojo, Makarijaus Didžiojo, Evagrijaus Pontiečio ir kitų dykumos asketų veikalai. „Filokalijos“ veikalai priskiriami teologinei ir asketinei kūrybai. Jie imti rašyti pirmajame tūkstantmetyje, ši tradicija tęsiasi ir šiandien. Monografijoje Leśniewskis tyrinėja hesichastinį žmogaus gydymo metodą ir apibendrina septyniasdešimt „Filokalijos“ veikalų, kuriuos parašė trisdešimt vienas autorius. Į monografiją įtraukti darbai rašyti nuo IV iki XVI a. vidurio. Autoriaus aptariami tekstai labai įvairūs – nuo paprastų pamokymų iki teologiškai brandžių kalbų ir traktatų.

Hesichastinis gydymo metodas – tai išsivadavimas iš aistrų / geidulių (gr. pathi) įtakos. Iš to, kas paralyžiuoja tiek dvasinį žmogaus gyvenimą, tiek psichikos sritį, taip pat pasireiškia ir fiziologinių procesų sutrikimais. Leśniewskis pabrėžia išskirtinę dykumos tėvų atidą pirminiams sutrikimams vaizduotės lygmenyje. Kaip jis rašo, daugybėje hesichazmo autorių veikalų galima atrasti besikartojančią priežasčių ir pasekmių schemą, kuri parodo, kaip logismoi (gr. „nuodėmingos mintys“) virsta pathi (gr. „aistromis / geiduliais“). Primena meškerės ir jauko užmetimą. Atsiradusi mintis yra tik paprasta galimybė. Kol intelektas į ją nekreipia dėmesio, tol ji lieka kaip teorinė galimybė. Problema kyla tuomet, kai žmogus intensyviai susitelkia į tą mintį. Galiausiai nuodėmingos minties pasekmė – poelgis. Tai vyksta ne iš karto. Galima pastebėti mažiausiai keletą vienas po kito einančių šio proceso etapų. Rytų krikščionybės dvasinio gyvenimo mokytojai skiria nuo keturių iki septynių etapų, per kuriuos mintys virsta aistromis / geiduliais. Į šią būseną patekęs žmogus save ima laikyti centru ir stengiasi pasiimti arba pajungti sau viską, ką pasiekia. Geidulys yra egocentriškos viršenybės produktas, jėga, kuri nustumia žmogų iki objekto, prieš jo valią nešiojamo šen ir ten, būsenos.

Dykumos tėvai piktas mintis dažnai lygina su nuodinga gyvate. „Kaip ant krūtinės laikant nuodingą gyvatę gresia įkandimas ir mirtis, taip ir savo širdyje puoselėjant piktas mintis, jos gali į sielą suleisti nuodus. Todėl būtina iš savo širdies šalinti mintis ir taip naikinti „angių išperas“. Jeigu to nedarysime, gyvatė susisuks sau lizdą vidinėse žmogaus sielos buveinėse, kitaip tariant, neišmatuojamose širdies bedugnėse, ir iš ten puls tai, kas jame jautriausia“ (p. 171). Taigi, vaizduotėje arba minties lygmenyje prasidėję procesai tampa kūniškais sutrikimais: apsirijimu, netyrumu, godumu. Sielos sutrikimais: pykčiu, liūdesiu, akedija (depresija). Dvasios sutrikimais: tuštybe ar tuščios šlovės troškimu, puikybe. Atitinkamai konstruojama monografija, kurioje trys pagrindiniai klausimai analizuojami trijuose skyriuose. Pirmas skirtas hesichastinei psichinių, fizinių ir dvasinių sutrikimų diagnozei. Antrame apibrėžiamos sėkmingos hesichastinės terapijos sąlygos. Trečiame pateikiami hesichastinės terapijos patarimai.

Kas gi padeda apvalyti tiek protą, tiek širdį? Kaip remdamasis „Filokalijos“ veikalais akcentuoja Leśniewskis, abipusiškai sąveikauja Dievo malonės veikimas ir žmogaus valia. Ir nereikėtų užmiršti, kad hesichastinis žmogaus gydymo metodas daugiabriaunis. Nuo psichinių, fizinių ir dvasinių sutrikimų diagnozės iki radikalaus atsigręžimo į Dievą poreikio ir atgimdančio atsivėrimo Jam akcentavimo. Taip pat dykumos tėvai pabrėžė proto ir širdies permainymą, nuoširdžią atgailą, pasirengimą mirčiai, mąstymą apie Paskutinį teismą, ašarų dovaną (surasime ištisą ašarų teologiją). Ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindinėms proto kontroliavimo sąlygoms: dėmesingumui, budrumui, vidinei tylai. „Tas, kuris nepraktikuoja budrumo, panašus į akląjį, kuris nuo gimimo nemato saulės šviesos ir nesugeba išsilaisvinti nuo piktų minčių, žodžių bei poelgių“ (p. 153). Trečiame skyriuje Leśniewskis rašo apie hesichastinės terapijos esmę. Pateikia „Filokalijos“ veikalų patarimus, kaip kovoti su psichiniais, fiziniais ir dvasiniais sutrikimais. Taip pat aprašomos gydomosios maldos praktikos, ypač psalmės ir Jėzaus malda („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“), kuriomis siekiama nuolat atminti Dievą. Kaip apibendrina „Filokalijos“ tėvų įžvalgas Leśniewskis, maldos terapijoje esminis vaidmuo skiriamas kūno padėčiai, kvėpavimo kontroliavimui ir proto koncentracijos į Dievą intensyvumo laipsniui.

Atrodytų, kad minčių ir aistrų / geidulių tema paprastai iškyla kaip vienuolinio gyvenimo dalis. Beje, jau šv. Hesichijui iš Sinajaus vienuolystė neapsiribojo gyvenimu tik vienuolinėse struktūrose, bet visų pirma buvo „vidinė vienuolystė“ – visuminis ir radikalus žmogaus nusistatymas patirti Dievą. Tačiau toks požiūris ėmė keistis, kai dalis tikinčiųjų pasauliečių, daugiausia gyvenusių Graikijoje ir Rusijoje, ėmė domėtis „Filokalijos“ tėvų veikalais. Tuo metu (XIX a. Rusijoje) daugybė šį metodą praktikavusių pasauliečių patirdavo išgijimą ir dvasinę permainą, nors nebuvo nuolat susiję su vienuolynais, sistemingai nedalyvavo eucharistiniame gyvenime ir net nebuvo nuolat vedami dvasios vadovų. Kaip rašo Leśniewskis, šis fenomenas patvirtina, kad hesichastinis metodas yra atvira ir universali tikrovė, kuri neapsiriboja duotąja religine, istorine ar kultūrine aplinka, bet autentiškai kreipiasi į kiekvieną krikščionį, nesvarbu, kada ir kur jam tenka gyventi.

Monografijos autorius apgailestauja, kad iki šiol trūksta išsamesnių studijų, kokią įtaką žmogaus gyvenime turi mintys ir aistros / geiduliai, kur būtų nagrinėjamas ir hesichazmo teologų mokymas, ir šiuolaikinės psichologijos, psichiatrijos bei neurofiziologijos žinios. Tačiau ši 2006 m. Lenkijoje pasirodžiusi knyga kviečia užmegzti dialogą. Praktiškai įgyvendina „dviejų plaučių“ metaforą, kuria dažnai rėmėsi šv. Jonas Paulius II. Neretai nutinka, kad katalikas, pradėjęs kvėpuoti „rytiniu plaučiu“ – semtis dvasinių jėgų per Jėzaus maldą, – gali pajusti paskatą intensyviau kvėpuoti ir „vakariniu plaučiu“, pvz., imti praktikuoti Valandų liturgiją arba rožinio maldą. Sunku nepritarti Leśniewskio prielaidai, kad vis tobulesni pacientų gydymo metodai, kuriuos taiko psichologija, psichoterapija ar psichiatrija, bus tik iš dalies veiksmingi, jeigu neapims ir dvasinių ligos ištakų, o apsiribos tik redukuota žmogaus vizija. Ar šiuolaikinis pasaulis išdrįs nusižeminti, kad galėtų pasisemti ir „Filokalijos“ tėvų išminties?