Iš „Satyrinių raštų“

 

XV

 

Skyrius be pradžios. Galvos skausmas

 

Diena buvo pakankamai graži ir žadėjo labai pagirtiną pradžią; bet pabudau kamuojamas stipraus galvos skausmo; todėl galvodamas, kuo čia užsiimti, užsivilkau chalatą ir nusprendžiau tą dieną sirgti. Ką veikti? Girdėjau nesyk kalbančius, kad tai kažkoks geras tonas – turėti silpną sveikatą ir sirgti bent kartą per savaitę. Kai kurie taip sako, bet, nebūdamas muziku, prisipažinsiu, kad nelabai žinau, ką tai reiškia. Svarsčiau tiktai, kaip sergant maloniai praleisti dieną. Toks užmojis tikriausiai ne vieną sutrikdytų ar nustebintų; bet mes, mokyti dykūnai, tokiais atvejais žinome tūkstantį išsigelbėjimo būdų, kurie yra neįkainojamai naudingi: jeigu užsiėmusiems ir darbštiems kada nors gali pritrūkti darbo, tai mums dykinėjimo – niekada. Patyręs dykūnas savo amatą visada praturtins naujais išradimais ir ras tūkstančių tūkstančius šaltinių patirti kitokių malonumų nei darbas.

Neilgai galvojęs, atvėriau langą į gatvę ir pasirėmęs į jį pradėjau praeivius skaičiuoti. Mano pažįstami, daugiausia bičiuliai ir kolegos, matydami, kaip aš reikšmingai rymau lange, pradėjo viens po kito pas mane sukti; ir tik norėdami pagelbėti tokiame mielame nuobodžiavimo reikale.

– Kas nutiko? – sušuko įeidamas Valentas. – Pirmą sykį tave matau su chalatu.

– Galvą man skauda.

– O tai ko? Gal tau hemorojus, – pridūrė rūpestingasis bičiulis, – nereikia taip sėdėti, eime su manimi į Ribiškes, šiandien ten visi vyksta.

– Aš žinau, kas tau yra, – atitarė Ignacas, – vaikštinėjai vakar per lietų ir tikriausiai sušlapai kojas. Išsimaudyk, ir praeis.

– Ne, – nutraukė jį Antonis, – jam turbūt skrandis užsikimšo; išgerk laisvinamųjų.

– Tai kataras, – pareiškė Ipolitas. – Kažkada mane kamavo toks pat galvos skausmas. Eime išgersim po stiklelį punšo.

– Nesąmonė! – atsiliepė Mikalojus. – Aš žinau, kad tie rytiniai galvos skausmai kyla nuo tuščio skrandžio. Geriausia eiti kur nors papusryčiauti.

Likau vėl vienas ir galėjau netrukdomas stebėti praeinančiųjų po langu veidus. Nepertraukiamai slinko juodi apsiaustai ir stuksėjo į grindinį kulnai. Kada ne kada pasirodydavo frakas, kapota ar kontušas, bet labai retai. Rari nantes in gurgite vasto. Vinguriavo vienkinkės karietaitės, vadeliojamos dažniausiai žydų, kurie, šaukdami negailestingai, liepė pėstiesiems trauktis iš kelio, o dažnai dar ir pridurdavo įkandin. Tarp jų pastebėjau jauną atseit grafą, įvažiuojantį į kiemą. Susitaršęs ramiai sėdėjo karietoje nunarinęs galvą. Girtas vežikas vos laikėsi ant pasostės, o liokajus miegojo karietos gale. Nusprendžiau iš paties ekipažo laikysenos, kad grafiūkštis turėjo visą naktį lošti kortomis; o tragiška paties pono išvaizda bylojo, kad prasilošė ligi paskutinio šilingo. Dabar ponaitis, pamaniau sau, tiesiame kelyje link eksdivizijos; bet, sprendžiant iš viso vaizdelio, atrodo, kad netrukus ten ir užvažiuos. Tuo metu grafas pabudo, pasitrynė akis, pastebėjo mane lange ir trūktelėjo už virvelės. Deja, veltui, nes vežikas priekyje buvo apimtas gilios nejautros. Jis trūktelėjo dar stipriau ir virvelė nutrūko, bet vežiko tai nė kiek nesutrikdė; grafas, apimtas nevilties, atsigręžė ir pradėjo šaukti ant liokajaus, šis, kaip tyčia, atsibudo, sustabdė karietą ir ponaitį išlaipino, o tas meiliai nusišypsojęs man, rymančiam lange, žaibiškai užbėgo laiptais. Įpuolė į namus ir taip užgriuvo ant manęs, kad pamaniau, jog mane pargriaus, o apglėbė mane taip širdingai, kad vos Dievui dvasios neatidaviau. Būčiau garsiai šaukęs, jeigu mylimas grafas man būtų leidęs, bet nebuvo kada, taip mane apkabinęs spaudė ir bučiavo.

– Kaip laikaisi? – sušuko. – Mylimas bičiuli, atleisk, kad iki šiol pas tave nebuvau… bet nepatikėsi, kokioje sunkioje padėtyje atsidūriau; atvažiavau į miestą su reikalais ir neturiu nė akimirkos ramybės. Žinai, kad įgijau stambų turtą; o tai nerimas… tai procedūra… tai valdymo reikalai… Tikra bėda su turtu… A propos, ar žinai, kas man nutiko? Pamanyk tik – man prieš pat įvažiuojant į miestą kažkas ištraukė kapšelį! Kas per kvailiai tie mūsų žmonės! O dar, įsivaizduok, kapšelyje laikiau visus savo pinigus ir dabar esu be grašio. Kreipiausi aš, tiesa, iš karto į namus pagalbos ir rytoj, o vėliausiai poryt, tikiuosi, sulauksiu atsakymo; o dabar taip nerimauju! Ar negalėtum man paskolinti kelioms dienoms du šimtus auksinų? Tiesą sakant, man gi kiekvienas paskolintų; bet aš nė vieno niekada to neprašyčiau, ir darau tai, mylimas bičiuli, tik dėl tavęs. – (Čia jis vėl ėmė mane glėbesčiuoti!) – Bet kodėl gi tu niekada neatvažiuoji pas mane į kaimą? Venez, mon cher, pamatysi, kaip bus linksma.

Nustebino mane neapsakomai tas audringas draugiškumas grafo, kurį tik kartą pietaudamas, o kitą sykį teatre mačiau. Iš tiesų nežinojau, kaip jam atsidėkoti; nes sumokėti už tai du šimtus auksinų man, kaip nenaudėliui, atrodė per daug; o grafas kitokio atsidėkojimo ir nelaukė. Vis dėlto kuo mandagiausiai jo atsiprašiau išdėstydamas ir savo galimybių neturėjimą, ir poreikius. Nutilo… akis į mane minutę įbedė… paskui linktelėjo galvą, pasiėmė skrybėlę ir išėjo. Dabar jau nebuvo nei širdingų prisipažinimų, nei atsibučiavimų, nei glėbesčiavimo; o aš lengviau atsikvėpiau ir vėl įsitaisiau lange. Tuomet atsidarė durys ir įėjo senasis liokajus.

– Ką pasakysi, Mykolai?

– Mano Ponia sužinojo, kad Ponui skauda galvą, ir siunčia keturių vagių acto.

– Dievas tau atlygins; pasakyk, kad labai tavo poniai dėkoju, bet jau esu sveikesnis.

Vos tik Mykolas išėjo, tuoj įėjo grafienės pasiuntinys su odekolono buteliuku rankoje.

– Mano Ponia išgirdo, sako, kad Ponui migrena, todėl siunčia šviežio ir išskirtinio Kelno vandens, kurio ką tik gavo iš Varšuvos.

– Kokia tavo ponia gera! Pasakyk, kad aš jai pats padėkosiu, nes jau esu sveikesnis ir netrukus ketinu iškelti koją iš namų.

Už kelių minučių užėjo kitas pasiuntinys, atnešė man tikro, kaip jis tvirtino, balzamo iš Mekos – dėti prie smilkinių. Kitas siūlė Sczieffenhauzo pleistrą, kruopščiai pagamintą pagal patį tikriausią receptą. O Dieve, kiek čia daktarų!.. Durys neužsiveria nuo jų.

– Martynai, – sušukau neiškentęs, – užrakink duris! Geriau – užremk, užmūryk, jeigu įmanoma; nes pasislėpti nuo daktarų negaliu.

O pats, uždaręs kuo greičiau langą, atsisėdau mąstyti ant lovos.

Ką tai reiškia? Išeina, kad esame labai greiti gydyti kitus? Kad kiekvienam siūlome pagalbą ir kad kiekvienas iš mūsų mano, jog iš esmės gali ką patarti. Norėti iš tiesų padėti kenčiantiems – labai pagirtinas dalykas, tai jautrumo ir geros širdies ženklas.

Todėl nenuostabu, kad moterys taip noriai ir lengvai sergantiems suteikia pagalbą. Bet iš kur joms tai duota, kad jos ir taip geriausiai išmano apie ligas ir moka jas gydyti? Iš kur mes visi turime tokį gebėjimą? To negalima paaiškinti kitaip, kaip tiktai tuo, kad to neišmokstama, kad tai tikrai įgimta dovana; tai sugebėjimas, kuriuo jei ir ne visi, tai tikrai kai kurie būna apdovanoti nuo gimimo. Taigi tie, kurie mokosi šio meno, be reikalo kvaršina sau galvą. Todėl teatleidžia Jų Didenybėms, kurie netiki medicina. Argi jie nemato, kad tai yra dangaus dovana, o ne gamtos klaida, kad tai – ypatinga, tikra privilegija mūsų mylimų bobučių, kurios ir apie ligas, ir apie žoleles viską nuodugniai išmano; išmano kažkokia įgimta galia, kažkokiu instinktu, kažkokiais ypatingais pojūčiais, kuriuos ne veltui bobišku jausmu vadinti galima. Panašiai mūsų prietaringi protėviai iš gamtos paveldėtais būdais iššaukdavo piktąją dvasią, ir dažniausiai pasakojama, kad tai mokytos bobutės darydavo. Mes, kaip labai apsišvietę žmonės, burtais netikime, bet už besmegenius ir nemokšas daktarus dedame galvas. Koks nors piktas žmogus pasakytų, jog visas mūsų švietimas baigiasi tuo, kad nebevaikštome apsitaisę kontušais ir neskutame galvų, nors viso to mums jau iki soties gana; jis pasakytų, kad atsisakėme mūsų protėvių papročių sykiu su jų dorybėmis ir sveiku protu. Betgi kuris apsišvietęs žmogus kreiptų dėmesį į tokius keistuolių kliedesius! Tikrasis švietimas tuo pasižymi, kad į nieką nekreipia dėmesio ir jokių šnekų nepaiso. O be to, apdovanoti tuo aštriu bobišku jausmu geriau apie tai išmano; nes dabar tas palaimintas jausmas ne tiktai boboms tarnauja, kaip tu gali pats, mylimas skaitytojau, numanyti, bet ir daugumai pusiau išminčių ir netgi kai kuriems tikriems išminčiams. Ar išties, mokytas skaitytojau, visos vaikšto su sijonais? Bet yra bobų, apsitaisiusių ir kapotomis, ir frakais. Dėl to tiek daug daktarų; dėl to neįmanoma gatvėje nesutikti ko nors, kad tuoj pat neužduotų klausimo apie sveikatą; o jeigu, neduok Dieve, dėl ko nors padejuosi, kad tau tą pačią akimirką nepasakytų, dėl ko negaluoji ir ką turėtum tokiu atveju daryti.

Ši gydymo praktika pas mus taip tobulėja ir vis labiau įsišaknija, kad reikėtų tikėti, jog sulauksime to, kad susitikę gatvėje pulsą čiuopsime ir liežuvius vieni kitiems rodysime. Ateityje reikės visiems įsigyti gražius šlifuotais kamščiais užkimštus buteliukus, kuriuose kiekvienam smalsiam bičiuliui rodysime, kaip valosi mūsų kraujas. Va tada tai mūsų švietimas ir įvaizdis pasieks aukščiausią laipsnį! Tuomet mes į kitas tautas žvelgsime kaip į barbarus. Tas niekur neregėtas blizgesys ir luobas, ta neišmatuojama šviesa, tas visuotinis tobulumas ir išmintis nebus neužtarnauti, kaip dažniausiai būna; bet bus suteikti mums prigimtine teise, mumyse, mūsų kraujyje nuo gimimo tekantys mūsų gyslomis, paveldėti iš didingų mūsų protėvių. Trumpiau tariant, iš pačios gamtos rankų priimsime daktaro kepurę. Prabėgus laikui, kiti Europos gyventojai mus vadins gydytojų tauta; taip kaip mes juos vadiname pirklių, amatininkų, žemdirbių ar karių tautomis.

Taigi tokie tat dalykai šmėkščiojo man galvoje. Bet tu, skaitytojau, nemanyk, kad tai kažkokios šmėklos. Čia esama didelės dalies tiesos: nes viskas, kas pas mus vyksta, dažniausiai byloja apie tai. Paklausyk tik ir pats tuo įsitikinsi.

Gal prieš kokius metus Naugarduko paviete atsirado įžymus daktaras, piemuo Antosekas¹, kuriam žolės, gydančios kokią nors ligą, žemai, iki pačios žemės lenkėsi, pas kurį spiečiai ligonių ir apsimetusių ligoniais iš visų Lietuvos kraštų plūdo², kurio šmaikštų atvaizdą tikriausia teko laimė matyti violetiniame dienraštyje; apie kurį mūsų mokslininkai (ne tik iš liaudies, bet ir įkvėptieji) labai išsamiai protingus dalykus rašė³. Taigi, tikriausiai žinai, kad tie violetiniai išminčiai įrodė ir atskleidė kaip ant delno, kad Antosekas kiaurai per žmogų matė ir kaip mes pro langą į praeivius, taip jis per odą, mėsą ir kaulus žiūrėjo į kepenis, inkstus, blužnį, smegenis ir širdį; taigi matė aiškiai, kur ir kas žmoguje vyksta? Kas girdėti žarnose, o kas galvoje? Pasakojama net, kad kiek kartų nukreipdavo žvilgsnį į savo pacientų galvas arba, tiksliau, smegenis, pratrūkdavo juoku ir netgi griūdavo ant žemės, kažką ten juokingo matydamas. Tikriausiai žinai, šviesusis skaitytojau, ir tai, kad tas įkvėptasis žmogus atidavė ligoniams savo paprastą išskobtą suolą, ant kurio pats sėdėjo ir miegojo, ir kad tai stebuklingai padėjo nuo galvos kaltūno.

Manoma gi dabar, kad šiais metais atsirado naujas įkvėptasis daktaras, už aną dar garsesnis; tai bernas Antonis iš už Nemuno. Jis laikomas už Antoseką geresniu, nes šis buvo tik įkvėptasis, o tas – ir užpiltasis sykiu: mėgsta jis dėl geresnio suvokimo medum su degtine užsipilti. Taigi ir tas garsusis žmogus nieko savo ligonių neklausinėja: nes pats viską mato kaip stikle⁴ ir visiems liepia rudaisiais žirniais galvą apsidėlioti. Įžiūrėjo jis vis dėlto (nes mato kaip stikle), kad tai silpnoji dalis; ir žino, kad valstiečių valgiuose žirnių prie kopūstų pridedama.

Ir dar žinok, ką tie įkvėptieji ir užpiltieji menininkai tvirtina: kad dar dvylika tokių Antosekų bus pas mus, o Užnemunės išminčius praneša, kad prie Aušros vartų galiausiai pasirodys dvi seserys, kurios taip pat visus ir nuo visko gydys. Jeigu tad iš vieno Antoseko jų gims dvylika, o iš Antonio – dvi bobos, kiek galiausiai iš jų visų gimti turėtų. Paskui, kai tas Antosekų rūšies medis visai išsikeros, kuo galima neabejoti, tai ateis laikas, kada nuo Aštriojo Galo (dviejų žadėtųjų bobų buveinės) iki paties Viršupio dygs Antosekai kaip grybai ir nebus įmanoma žingsnio žengti, kad nesumindžiotum nesuprasto daktaro. Tuomet atleiskite mums, ligos įvairių įvairiausios; nė viena iš jūsų Lietuvoje neužsibus; giminė mūsų nemirtinga taps; išnyks nuostabios laidotuvių procesijos; ir mes – be pastangų, be mokymosi, nes to, tiesą sakant, nemėgstame, – visi ligi vieno tapsime daktarais. Tuomet… kokia graži ateitis!!. Visa Europa, apskritai visas sergantis pasaulis keliaus pas mus; o mes… tuoj pat jiems galvas apdėliosime tai žirniais, tai kopūstais, tai čemeryčiomis, tai batviniais ir t. t., ir t. t. Ak, kokia tai neprilygstama šlovė! Kokios pajamos! Tuomet dažnai, būdami teisūs, kartosime: vivat Antosekas; vivat ponas Antonis; vivant Aušros vartų bobos ir kompanija!

 

Iš: Jędrzej Sniadecki. Pisma satyryczne. Częsc I. Warszawa, 1908

Vertė Nida Timinskaitė