Iš „Pražuvusių knygų knygos“

 

Stuartas Kelly – škotų literatūros kritikas, rašytojas, škotų laikraščio „The Scotsman“ literatūros skyriaus redaktorius, „The Guardian“, „The Times“ ir kt. leidinių bendradarbis, kelių knygų autorius. 2005 m. išleido debiutinę knygą iškalbingu pavadinimu – „Pražuvusių knygų knyga: nebaigta visų iškiliųjų knygų, kurių niekada neperskaitysite, istorija“. Čia publikuojame šios knygos įvadą be kelių pradinių pastraipų, kuriose autorius aprašo dar vaikystėje įsiplieskusios aistros kolekcionuoti knygas pradžią – serijinių komiksų ir knygelių vaikams rinkimą, ir baigiamosios, daugiausia bibliografinėms pastaboms skirtos, dalies.

 

[...]

Greičiausiai tėvai su tam tikru virpuliu per 14-ąsias mano Kalėdas stebėjo, kaip išpakuoju „Šekspyro raštų rinkinį“ (1982) ir Wordswortho eilių rinktinę (1985). Spėju, jie vylėsi, kad Literatūra – iš didžiosios L, – tas ganėtinai platus laukas, prigesins įsiplieskusį mano pomėgį.

Priešingai: Literatūra tik dar labiau pakurstė mano užsidegimą. Apčiuopiamu srautu knietulys išsiliejo, pradėjus studijuoti graikų kalbą (su begėdiška pradine intencija išsisukti nuo sporto). Ne vieną mėnesį taupęs savaitgalinių darbų atlygius ir alkdavęs dėl dalies pietums skirtų pinigų atsidėjimo, paskui svaiginausi „Penguin“ helenistinių dramų klasikos serija: du tomai Aischilo, du – Sofoklio, trys – Aristofano, keturi – Euripido, vienas vienintelis – Menandro. Gerai organizuotą mano sistemą pirmasis šokas supurtė tada, kai išnėręs tas knygas iš prašmatnių viršelių ėmiau vartinėti įvadus. Buvau įsitikinęs, kad susipirkau visas senovės graikų dramas, tačiau pratarmės ir komentarai neatšaukiamai skelbė ką kita: Aischilas, kurio septynias pjeses laikiau rankoje, iš tikrųjų jų buvo parašęs aštuonias dešimtis; Sofoklio turėtų būti 33 tomai, o ne tik šis rinkinukas… ir taip toliau.

Negana to, dar skausmingesnis suvokimas nusmelkė, perskaičius 61-ą Aristofano komedijos „Moterys tautos susirinkime“ išnašą: „Kai ši pjesė buvo pastatyta, Agatonas, vienas garsiausių to laiko tragikų, buvo 41-ų. Nė vienas iš jo veikalų neišliko.“ Nė vienas? Nei choro, nei monologo, nei puseilio? Tai netilpo galvoj.

Tokią neteisybę, nusprendžiau penkiolikmetis, privalau ištaisyti. Aš pradėjau sudarinėti Pražuvusių knygų sąrašą. Jis netruko nustelbti „Žvaigždžių karų“ personažais taip ir netapusių figūrų ar BBC prarastų „Daktaro Kas“ serijų sąvadus ir netgi perskaitytinų knygų sąrašą. Naujasis registras taps neįmanomybės ir nepažinumo katalogu – knygų, kurių niekada nerasiu ir, kas be ko, neperskaitysiu.

Netrukus pasidarė aišku, kad „kolekcijos“ objektai neapsiriboja senovės graikais, kurie vis dėlto sugebėjo pergyventi romėnų pasipūtimą, krikščionių nesidomėjimą ir vieno kalifo cenzūrinį nusistatymą bibliotekų, o ypač Aleksandrijos bibliotekos atžvilgiu¹.

Didieji rašytojai – nuo Šekspyro iki Sylvios Plath, nuo Homero iki Hemingwayaus, nuo Dantės iki Ezros Poundo – buvo parašę veikalų, kurių negalėsiu turėti. Ištisa literatūros istorija podraug buvo ir pražuvusios literatūros istorija.

Tai savaiminė raštu fiksuotos literatūros ypatybė: net ir sakytinės tradicijos išsaugoti kūriniai literatūra iš tikrųjų tampa tik užrašyti. Taigi visa literatūra gyvuoja tam tikroje terpėje – vaško, akmens, molio, papiruso, popieriaus ar net virvių – kaip Peru indėnų mazginio rašto kipu atveju – pavidalu. Dėl medžiaginio savo būties aspekto literatūra neatsiejama nuo pažeidžiamumo. Visų stichijų elementai kėsinasi į ją: ugnis ir potvyniai, sausinantis ir trešinantis oras, dūlanti priemolio žemė. Popierius ypač neatsparus: jį galima suplėšyti ir susmulkinti, išteplioti ir išskusti. Jį gali sugraužti nesuskaičiuojama begalė gyvių – nuo parazitų ir grybelių iki vabzdžių ir graužikų: popierius net pats save graužia ėdančiomis rūgštimis.

Sunaikinimas yra paprasčiausia knygų žūties forma. Nors romėnų poetas Horacijus skelbėsi: „Sau paminklą baigiau – varį ir amžiną / piramidžių aukštų dulsmą pranokstantį“ [vertė D. Dilytė], jis reiškė viltį, o ne užtikrintumą dėl savo veikalų. XIX a. poetas Gerardas Manley Hopkinsas sudegino visas ankstyvąsias savo eiles, nes paskyrė gyvenimą Dievo grožiui. Jamesas Joyce’as romaną „Stivenas Dedalas“, pirminį „Menininko jaunų dienų portreto“ variantą, aikštingai šveitė židinin, bet nesukliudė žmonai išgelbėti, kas dar buvo įmanoma. Į Kazachstaną ištremtas Michailas Bachtinas, surūkęs Bibliją, suktines darė iš savo veikalo apie Dostojevskį lapų.

Kai kurių veikalų nesama, manoma, kad jie sunaikinti: Sokratas, kalėjime laukdamas mirties bausmės, eiliavo Ezopo pasakėčias. Nė viena iš jų neišliko, ir mes kliaujamės Platono prisimenamais ir išgalvotais dialogais, kad nugirstume bent aidą to, ką galbūt rašė pats Sokratas. Iš dalies panašiai pražuvo vienintelis Aristotelio „Poetikos“ 2-osios knygos tekstas ir netgi 1-oji knyga buvo sudurstyta iš jo mokinių užrašų. Panašus likimas po daugelio amžių ištiko Ferdinando de Saussure’o „Bendrosios kalbotyros kursą“². Kai leidėjas Johnas Calderis 1962 m. pabaigoje turėjo paskubomis perkraustyti savo biurą, daug rankraščių, tarp kurių – Larso Lawrence’o (tikr. Philip Stevenson) trilogijos paskutinė dalis „Sėja“ (The Sowing) ir Anguso Herioto romanas „Libretininkų gyvenimas“ (The Lives of the Librettists), liko senosiose patalpose. Pastatas drauge su neišleistomis knygomis ir visa kuo buvo nugriautas. Jei koks neatrastas genijus kada siuntė Calderiui vienintelį savo kūrinio egzempliorių, neatrastas jis ir liks.

Esama veikalų, kurie visiems laikams prapuolė kur nors nudėti. Lagaminas su jame buvusiu Malcolmo Lowry Ultramarine rankraščiu buvo pavogtas iš leidėjo automobilio, tad dabartinė romano redakcija buvo atkurta iš Lowry šiukšliadėžės turinio liekanų. Allenas Ginsbergas atminė bičiulio bytnikų poeto Gregory Corso skaitymus kažkokiam Vilidžo lesbiečių bare, tačiau veltui spausdintinėje Corso kūryboje ieškotumei eilučių, kurios įstrigo Ginsbergui: „Akmeninis pasaulis prisiartinęs tarė: Kūno gyvenimas kaip valanda.“ Kaip Ginsbergas suprato, kad Kūnas iš didžiosios raidės, – diskutuotinas klausimas.

Taip pat esama pirmalaikės baigties ištiktų rankraščių – autorių, savo žmogišką egzistenciją užbaigusių anksčiau už savo veikalus. Viduramžių škotų poetas Williamas Dunbaras sukūrė įsimenančią elegiją mirusiems draugams poetams: apie dešimtį iš 22 elegijoje paminėtųjų šiandien nežinome visiškai nieko. Vergilijus buvo nurodęs „Eneidą“ sudeginti, mat nespėjęs jos nugludinti iki tobulybės. Seras Philipas Sidney buvo sukūręs „Arkadiją“, o šio pastoralinio romano plėtotę ir perrašymą iš pagrindų netikėtai nutraukė kulka Ziutfeno mūšyje. Nathanielio Hawthorne’o The Dolliver Romance, Roberto Louiso Stevensono „Hermistono užtvanka“ (Weir of Hermiston) ir Williamo Makepeace’o Thackerayaus „Denisas Duvalis“ – tai nebaigti klasikiniai anglakalbės literatūros romanai. Esesininkai nutraukė radikalaus teologo Dietricho Bonhoefferio etikos klausimų nagrinėjimus. Robertas Musilis ir Marcelis Proustas niekada taip ir neužbaigė daugiatomių savo šedevrų; ir nors paliktos medžiagos užtektinai tituluoti juos „klasikais“, abejonių sukirba dėl šių neužbaigtų, neišbaigtų, ilgalaikės pauzės sustingdytų romanų.

Paskutinė pražuvusių knygų kategorija – tai amžinos užuomazgos stadijos kūriniai, kuriuos autoriai planavo ir apmąstė, bet niekada taip ir neprisirengė užrašyti. Solonas, Atėnų įstatymų leidėjas, buvo per daug užsiėmęs pajamų mokesčio įvedimu, kad sueiliuotų Atlantidos istoriją. Filosofas Boecijus taip ir nesukūrė savo įrodymo, esą Aristotelis ir Platonas tiksliai atitinką vienas kitą. Richardas Brinsley Sheridanas visiems porino, kad jo „Piktžodžiavimo mokyklos“ (The School for Scandal) tęsinys vadinsis „Maivymasis“, bet pačios komedijos nepasivargino parašyti. Alphonse’o Daudet „Pentameronas“ ir Victoro Hugo La Quinquengrogne priskirtini amžinojo laukimo kūriniams. [Jaunam mirusiam] Lewisui Grassicui Gibbonui nebuvo lemta net pradėti romano, kurį laiške pavadino McLorna McDoone, ir kas žino, ar seras Arthuras Conanas Doyle’is ketino ar ne papasakoti tikrąją milžiniškos Sumatros žiurkės istoriją, apie kurią užsiminė Votsonas [apsakyme „Sasekso vampyras“], Holmsui tiriant skubesnę bylą. Ar Thomo Manno Gaia būtų buvus šedevras, kaip vaizdavosi jos dar neparašęs autorius? Ar Nabokovas taip ir neparašytame atsiminimų knygos „Kalbėk, atmintie“ (Speak, Memory) tęsinyje „Kalbėk, Amerika“ būtų daugiau papasakojęs apie „Lolitos“ kūrimą ar drugelių kolekcijos laimikius? Dažnai tokie veikalai tokie ambicingi, kad jų nepabaigiamumas atrodo esąs užprogramuotas: Novalio enciklopedija „Bendrieji apmatai“ (Das allgemeine Brouillon), turėjusi aprėpti visą žmogiškąją žiniją, progresavo lėčiau už autoriaus neapsisprendimą, ar turinys turėtų atstoti ir rodyklę. Lygiai taip pat nebaigta ir Leopardi „Nenaudingų žinių enciklopedija“ (Enciclopedia delle cognizioni inutili): įdomu, kokia būtų buvus jo nuomonė apie internetą?

Egzistuoja ir dar viena pražuvusių knygų kategorija, tačiau – puoselėdamas nepamatuotą optimizmą ateities atžvilgiu – nutariau neaptarinėti to, kas neperskaitoma. Linijinis A, majų ir Velykų salos raštai (rongorongo) kol kas neiššifruoti, todėl jais kurtą literatūrą galima laikyti pražuvusia: vis dėlto tūkstantmečius neįkandamu laikyto Rozetės akmens rašto iššifravimas XIX a. byloja, kad hieroglifus daugiau mažiau galima perskaityti. Jei ši knyga 5005 m. bus elektroniniame leidinių tinkle „Quanta“, nenorėčiau, kad palikuonims reikėtų vargintis trinant tam tikras jos vietas.

Netektims būdingi simptomai ir polinkiai. Komedijose vaizduojama daug rizikingų dalykų, panašiai ir erotinėje literatūroje bei autobiografijose. Philipo Larkino dienoraščių, sujungusių visus tris šiuos elementus, prapultis buvo kone neišvengiama. Erotikos cenzūra kalta ir dėl Abasidų dvaro poeto Ibn al-Shah al-Tahiri knygos (panegirikos, satyros ar vadovo – to jau niekad nesužinosim) pavadinimu „Masturbacija“ pragaišties. Dėl turinio ir ne tik knygos būdavo pasmerkiamos nebūčiai daugybės teologinių ir politinių režimų.

Nuo Savonarolos iki ajatolos Chomeinio knygų deginimas praktikuotas kaip religinės raiškos būdas. Ženevoje gyvenęs Valentinas Gentilis parašė tekstą apie tai, kad Kalvino Trejybės doktrina nesąmoningai įveda ketvirtąjį Dievo Trejybės narį. Gentilis buvo 8 metams įmestas į kalėjimą, priverstas atsižadėti pažiūrų, o tada sulaukė egzekucijos: be gyvybės atėmimo, nubaustasis pirmiausia turėjo sudeginti savo veikalą. Toks nuosprendis laikytas švelniu.

Tai, kad kandžiai satyriška Osipo Mandelštamo „Odė“, skirta Stalinui, išliko, kelia nuostabą; daug kitų jo raštų, juodraščių, raštelių buvo sudeginta, nuleista į klozetą ar kitaip jų atsikratyta. Mandelštamo tėvynainiui Isaakui Babeliui pasisekė mažiau. Kai 1939 m. gegužės 15 d. jį suėmė Stalino slaptoji policija, agentai iš jo buto išsivežė visus popieriaus lapus iki vieno.

Įtartini tam tikri autoriai tampa dažniau nei tam tikri veikalai. Tai, kad šioje knygoje nedaug skyrelių apie rašytojas moteris, gėjus, ne europiečius ir ne anglakalbius, iš dalies mano kaltė, iš dalies – tų, kurie sistemiškai jų kūrybą naikino. Virginia Woolf, kaip puikiai žinome, bandė įsivaizduoti Šekspyro seserį, bet negailestinga ir nepajudinama praeitis žlugdo bet kokius bandymus įvardyti tuos, iš kurių buvo atimta net pamėkliškai pragaišusi egzistencija. Dėl to, be kelių išimčių, mano dėmesys skiriamas vadinamajam Kanonui. Išliaupsintasis Vakarų Kanonas, plačiai išgarsintas dėl savo turtingumo, laimingumo ir stiprumo, nėra nei olimpinis deglas, nei grynakraujis žirgas; jo gyvavimas padiktuotas atsitiktinumo, o ne neišvengiamybės, tos atsitiktinės uolos, kyšančios pragaišties vandenyne. Knygoje išvysite melancholišką sudarkytų biustų, sutrūkinėjusios keramikos, gruoblėtų portretų ir nurudusių nuotraukų paradą, gaubiamą netvarios, nepatikimos šlovės. Tai mūsų sąlyginė, galėjusi visiškai kitaip susiklostyti, vien laimingo atsitiktinumo suformuota tradicija. Laiko rūdžių sugraužtiesiems ne taip pasisekė.

Ar pražūti – blogiausia, kas gali nutikti knygai? Pražuvusi knyga iš dalies primena neišsipildžiusį norą. Ji, kaip žmogus, kurio taip ir neišdrįsai pakviesti šokio, ima dar labiau masinti vien todėl, kad tobula gali būti tiktai vaizduotėje.

Šiais laikais tokį dalyką kaip knygų netektis mums sunku įsivaizduoti. Plėtojantis Gutenbergo projektui ar tokioms [mikrofilmų] duomenų bazėms kaip „Chadwyck-Healey“, įgyvendinančioms fiksuotos elektroninės erdvės kultūros idėją, svarbu nuolankiai pripažinti, kad literatūrai amžinatvės tai automatiškai neužtikrina. Premijos ir aplodismentai skiriami kasdien, tačiau galutinis laimingų apdovanotųjų likimas ne ką saugesnis už iškiliojo laureato Agatono. Net tokioje saugykloje kaip Britų biblioteka būta senų knygų užsakymo lapelių su užpakalinėje grafoje ne dažnai, bet kada ne kada uždėta varnele ties įrašu „Egzempliorius dingęs“. Lygiai taip pat nėra jokios garantijos, kad nematerialus egzistavimas yra ir nuo bet kokio poveikio apsaugotas būvis. Jei literatūra būtų namas, „Pražuvusių knygų knyga“ būtų Rachel Whiteread [skulptūra Londone] „Namas“ – tiek antkapis, tiek pėdsakas neapstatytoje tuštumoje. „Pražuvusių knygų knyga“ – tai alternatyvi literatūros istorija, epitafija ir budynės, hipotetinė biblioteka ir elegija tam, kas galėjo būti.

[...]

 

Iš: Stuart Kelly. The Book Of Lost Books: An Incomplete Guide To All The Books You’ll Never Read. Random House, 2005

Vertė Andrius Patiomkinas