Eilės

 

Iš balto debesies

 

Iš balto debesies

ne kažin koks lietus.

Blogai perkūnas

ištepė ratus.

 

Viršum ganyklos

darda netepti.

Avytės juodos,

kumeliai sarti.

 

Užkrito lašas

sarčiui už ausies.

Nebijo niekas

balto debesies.

 

Užvertę galvas,

šypsosi visi.

Balta katytė

tupi debesy.

 

 

 

Kas valgo apelsinus 

 

Laikai keičiasi,

man senelė buvo įteigusi,

kad tie, kas valgo apelsinus,

yra dideli ponai.

Kaip aš atrodyčiau,

tą patį kartodamas

savo vaikaičiams.

 

Valgis dabar

nebereiškia gerovės,

vien kulinariją bei filateliją, –

kas valgo papają,

kas ryklio pelekus,

kas juodą kruopienę,

kas maino žvėrieną

į gražias markutes

su žvėrių paveikslėliais.

 

Vaikaičiai man sako:

įsimink, kad tie,

kas skraido mažais lėktuvėliais,

yra didžiausi magnatai,

o liaudies poetai,

artistai ir komersantai

skraido bet kuo,

dažniausiai aerolaineriais,

didžiuliais kaip daržinė.

 

 

 

Įgeltas mėnesienos 

 

Mėnulio peilio perpjauta tamsa

kelias sekundes degė ir skaudėjo,

kakton įsmigo, dar smegenyse

atsiliepė, bet greit praėjo.

 

Akis pramerkęs, rėžį ant grindų

regiu, išdrikusį gelsvai kaip šienas,

ne pirmą naktį šitaip nubundu

be gailesčio įgeltas mėnesienos.

 

 

 

Trobelė miške 

 

Kažko čia būta – Dievo ar žvėries,

šuva neklysta – gausiai prikvėpuota,

lyg gerta iš įskilusios taurės,

lyg žiežirbų pelenuose ieškota.

 

Bet ką čia rasi, – jau seniai ugnies

nekurstyta ir neslapstyta vyno.

Tikriausiai pasalūnės giltinės

ieškota sužeistųjų po gaudynių.

 

Šleikštus tas kvapas – migdantis, svaigus,

ir jokio plauko, pėdsako mažiausio.

Gerai, kad mes į giltinės nagus,

šuneli mielas, neatklydom sausį.

 

 

 

Sausa šaka 

 

Ūmai tą naktį supratau,

kad sėdžiu ant sausos šakos,

kurios bemaž nenukirtau,

ir kažkodėl kvailai juokiuos.

 

Todėl dabar dažniau žiūriu

žemyn, kur žemė, kur veja.

Atlošęs galvą, žiburių

nebeskaičiuoju danguje.

 

Šviesų linksmybė dangumi

vis bėga, vėjo genama,

sausa šaka po manimi

nulūžta net nekertama.

 

 

● 

 

Aš su niekuo nebekariauju,

nors ne kažkiek ir kariavau.

Užpultas prunkšdavau į saują,

keiksnojau ir murmuliavau.

 

Kad rėkčiau, bėgčiau ir spirgėčiau,

įsiutęs laidyčiau kulkas,

nebuvo taip, nesugebėčiau

pakloti priešą, jeigu kas.

 

O žmonės pliekiasi, riaumoja,

nesusitaikanti minia

prieš veidus kumštimis mosuoja

ir vis pataiko į mane.

 

 

 

Po ledu 

 

Geriau, kad jokio įkarščio nebūtų,

gyventume pamiršdami lėtai,

kaip sliuogia per vasario liūtį

į upės pusę tirpstantys ledai.

 

Geriau, kad piktas viesulas praūžtų

kažkur šiauriau viršūnėmis bangų,

neišardytų mūsų vargo gūžtų

ir nepaliktų šaltyje nuogų.

 

Gal mūsų norai dangui tiek terūpi, –

nurimo vėjas, tuo pačiu metu

sukaustė speigas vėlei mūsų upę,

kelintą kartą dūstam po ledu.

 

 

 

 

Paguoda 

 

Paskui visi kaip susitarę gailis,

kad prie išeinančių palinkę nesiklausė

liūdnai kartojamos ir įkyrios jų meilės,

tik valgydino, kalbino ir prausė.

 

Išaukštinę žodžius, jie darė gera,

nors kas ten žino, ar padėjo maldos,

į kurčią ausį piltos kaip nektaras,

visokios meilios šypsenos ir kalbos.

 

O ką anie vis bandė išpažinti,

praleido pro ausis, nes negebėjo

mazgioti nesuraišiotą jų mintį,

jų paslaptys guodėjams nerūpėjo.

 

Taip ir pradingo daug svarbių dalykų,

vėliau susigriebė, dievuli mano,

supuolė gelbėt, niekam nepavyko

išgriebt iš laužo degančio romano.

 

 

 

● 

 

monarchai žiemą

skrenda į pietus

nes likę šiaurėje

neišsiperėtų

karaliai ir drugeliai

trokšta šilumos

kodėl aš

ne drugelis

 

 

 

Prisiminiau anų dienų redakciją 

 

Į dienos pabaigą, surinkęs numerį,

vyriausiasis kaip koks gruzinas

už bendro stalo imdavo eiliuot

ir skelbdavo išradingiausius tostus

už moteris, kurios anais laikais

kažkaip išvengdavo gertynių.

 

Joms atstovavo tik panelė Renė,

prie lango kalusi mašinėle, –

ji liko čia iš prieškario laikų

ir gėrė tik benediktiną.

 

Sakydavo: kokia aš moteris,

mėžiu nuo ryto jūsų mėšlą

apie paršavedes, telyčias, kombikormą,

pati prasmirdau kaip melžėja.

 

O jūsų moterys išlakstė

rinkti medžiagos,

parneš iš karstų fabrikėlio

medinę, kietą ir sakuotą,

nors ta nedvoks.

 

 

 

Vasyliukai 

 

Pirmasis neišsidavė, kad jam sunku,

dainavo dirbdamas bjauriausią darbą.

 

Antrasis kėlėsi ir gulė su arkliais,

šukavo juos, važiavo, jodinėjo.

 

Trečiasis skundėsi mergoms ir felčerikei,

geidavo, kad visi jo pagailėtų.

 

Ketvirtas patylom, lyg būtų nebylys,

kažką vis droždavo paėmęs pliauską.

 

Visų jų motina klupsėdavo po kaimą,

ieškodama pabėgusios telyčios.

 

Nė vienas nežinojo, kur jų tėvas,

kada pareis, ar parsineš bandoniją.