Egzistencinės nerimasties poetika Fernando Pessoa prozoje
Fernando Pessoa. Nerimo knyga. Iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis. V.: Odilė, 2020. 511 p.
Portugalų rašytojo, poeto ir filosofo Fernando Pessoa (1888–1935) „Nerimo knyga“ – vienas laukiamiausių verstinių kūrinių, todėl jos pasirodymas – nemenkas įvykis literatūriniame lauke. Tiesa, kaip poetas Pessoa lietuvių skaitytojams jau pažįstamas: 2010 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista poezijos rinktinė sulaukė įvertinimo net ir tų, kuriems šis žanras iki tol buvo svetimas, todėl galime kalbėti apie nepatiklumo poetiniam žodžiui įveiką, ją įgalino pažintis su šio autoriaus kūryba. Po dešimties metų leidykla „Odilė“ parengė Pessoa prozos tekstų rinkinio – „Nerimo knygos“, itin reikšmingos pasaulio literatūros kontekste, – vertimą į lietuvių kalbą. Apgailestavimus, kad vis dar neturime šios svarbios knygos gimtąja kalba, išsklaido džiugesys – sulaukėme!
Fernando Pessoa gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Lisabonoje, buvo žinomas poetas ir intelektualas; kūryba reguliariai publikuota įvairiuose leidiniuose, prie kai kurių veiklos jis prisidėjo ir tiesiogiai. Vis dėlto apie genialumą imta kalbėti tik po mirties, kai rasta skrynia su nepaprastai gausiu autoriaus kūrybiniu palikimu portugalų, anglų ir prancūzų kalbomis. Būdamas gyvas jis publikavo tik nedidelę kūrybos dalį. Netrukus paaiškėjo, kad rašė ne tik savo, bet ir daugybe kitų vardų; dėl tikslaus jų skaičiaus vis dar nesutariama. Netikslinga svarstyti apie slapyvardžių variacijas, nes kiekvienas šių asmenvardžių ženklina autonomišką savastį, kurios slaptingai būčiai įvardyti Pessoa pasitelkė sąvoką „heteronimas“. „Nerimo knygos“ autorius Bernardas Soarešas – išskirtinis heteronimas, jis artimiausias Pessoa atitikmuo, tarp jųdviejų esama fundamentalių tapatumų. Ne veltui būtent jis kalba apie savęs skaidymą į neapibrėžtą daugybę kitų.
„Nerimo knygos“ formą apibūdinti sudėtinga, kūrinys nėra vientisas, taigi, esmiškai neharmoningas, egzistuojantis per prieštaras. Knygą sudaro skirtingos apimties fragmentai: nuo vos vienos frazės – aksiomos iki kelių puslapių, vieni pažymėti skaičiais, kiti turi pavadinimus. Vis dėlto vidinės konfrontacijos reikšmingesnės, pirmiausia apie „Nerimo knygą“ norisi kalbėti kaip apie vieno asmens išpažinimus, vidinio pasaulio dienoraštį, tačiau kūrinyje esama ir fragmentų, kuriuose analizuojamos kultūros temos, pavyzdžiui, romantinės meilės prigimtis, kai kuriuose netikėtai išryškėja adresato figūra, tekstas įgauna instrukcijos ar net laiško pavidalą. Pessoa ne kartą keitė šios knygos koncepciją. Pirminis sumanymas – surinkti prozos tekstus, kurių kiekvienas turėtų atskirą pavadinimą. Autorius kamavosi negalėdamas įgyvendinti projekto: aptinkami neegzistuojančių tekstų pavadinimai, kai kurie pradėti rašyti, tačiau taip ir nebaigti. Pessoa įtraukė vis daugiau prasminio ryšio neturinčių elementų – taip buvo suardyta pirminė knygos struktūra. Chaotiškumas regėjosi neįveikiamas: laiškuose, rašytuose draugams, itin jaučiama rašytojo patirta neviltis.
Vis dėlto kūrinio dialektiškumas – ne yda, o vertė. Negebėjimas įveikti prieštaravimų šiuo atveju ne asmens menkumo įrodymas, galime kalbėti apie nesitenkinimą jokia iliuzine struktūra. Ir Bernardas Soarešas atitaria, kad blaiviai mąstyti reiškia nesutarti su savimi. „Nerimo knyga“ – autentiškas žmogaus buvimo pasaulyje liudijimas, be abejo, metantis iššūkį tradicinei asmenybės sampratai, ką svarbu pažymėti, juk šis heteronimas neketina paisyti net gramatikos normų. Nenumaldomas antagonistinių pasaulių veržimasis į išorybę – ne šizofrenijos apraiškos, galime šią ypatybę suvokti ir kaip netiesioginį pasipriešinimą vyraujančių normatyvų priespaudai, steigiančiai apibrėžtą subjektą. Kūrinys neharmoningas ne tik dėl Pessoa (taip pat ir Bernardo Soarešo) tapatybės skaidumo į heteronimiškus elementus, bet ir todėl, kad jis buvo rašytas gana ilgą laiką, didelis nuotolis tarp praeities ir dabarties taip pat reikšmingai vizualizuoja susvetimėjimą, išryškina net ir to paties kitoniškumą.
Bernardas Soarešas „Nerimo knygą“ pristato taip: „Šiomis tarpusavyje nesusijusiomis impresijomis, nejausdamas jokio noro jas susieti, paprasčiausiai pasakoju autobiografiją be faktų, savo istoriją be gyvenimo. Tai mano Išpažinimai, o jeigu juose nepasakau nieko, tai todėl, kad ir neturiu ko pasakyti“ (12 tekstas). Taigi, šiuose puslapiuose – išgrynintos (be jokių balastinių naratyvinių konstrukcijų) savosios būties pajautos, tikrieji žmogiškosios realybės fundamentai; labai mažai ir labai daug, viskas, ką gali turėti ir duoti kitam. Kiekvienas fragmentas – pilnatviško, vadinasi, intensyvaus, patyrimo gurvuolis, anapus glūdi nebuvimas, Niekio plynės. Ne veltui mąstymas, rašymas siejamas su buvimu, o portugalų kalba suvokiama kaip Tėvynė, vienintelė egzistencijos vieta. (Albert’as Camus savo gimtąją prancūzų kalbą vėliau taip pat pavadins „Tėvyne“.) Susieti šiuos elementus, – be abejo, vargu ar tai įmanoma, – reikštų dangstyti fragmentišką buvimą, gėdytis pastarojo realybės, pertrūkių. Pasak Bernardo Soarešo, „gyventi – tai būti kitu. Neįmanoma netgi jausti, jei šiandien jauti taip kaip vakar: šiandien jausti tą patį, ką vakar, – tai ne jausti. Tai prisiminti, ką jautei vakar, šiandien būti vakarykščio prarasto gyvenimo gyvu lavonu“ (94 tekstas). Iš esmės neegzistuoja ir skaitytojas, su kuriuo būtų stengiamasi palaikyti ryšį, saugoti jo susidomėjimą. Be abejo, autorius svarsto apie tai, ar kada nors atsiras šios knygos skaitytojas, neatmeta galimybės, jog galbūt kur nors yra siela, kuriai ši knyga galėtų teikti paguodą ar nusiraminimą, tačiau neteikia tam itin didelės reikšmės: nėra nieko, ką jis žūtbūt norėtų kitam pasakyti, o šis turėtų išklausyti. Rašoma ne kitam, tačiau ir ne sau, nėra siekio ką nors pažinti ir suprasti, nes tiesos sąvoka regima kaip bevertė, rašymas – tam tikra žaismė.
Bernardas Soarešas smarkiai atitrūkęs nuo visuotinio gyvenamojo pasaulio ir veikia savuosiuose, įsteigtuose vaizduotės. Fizinis buvimas apribotas Lisabonos miestu, Auksuotojų gatve, kurioje nuomojamas kambarys, ir kontora, kurioje jis dirba apskaitininko padėjėju. Išorinio pasaulio realybė vaizduotės nė kiek nevaržo: „Jei mane kliudytų ir parverstų vaikiškas dviratis, tas vaikiškas dviratis taptų manosios istorijos dalimi“ (302 tekstas). Vidinis gyvenimas absoliučiai izoliuotas, slepiamas nuo kitų, juk tai – tam tikras visuomenės normų pažeidimas. Nepaisant vaizduotės teikiamo jaukumo, savosios būties suvokimas – skausmingai slegiantis, pasak Bernardo Soarešo, tai ne kas kita kaip „didžiausia protui primesta kankinystė“. Negebėdamas tikėti nei Dievu, nei žmonija, jis išgyvena svarbiausio gyvenimo atributo – pasąmoningumo prarastį. Mąstymas – tikrų tikriausias savigriovos aktas, vedantis į aižantį nežinojimą, kas esi. „Vieną nežinau kurią dieną atsiradau šiame pasaulyje ir iki tol, kai iš tiesų gimiau, gyvenau nejausdamas. Kai paklausiau, kur patekau, visi man melavo vienas kitam prieštaraudami. Kai paprašydavau pasakyti, ką man daryti, visi imdavo kažką suokti, kiekvienas savaip. Kai nežinodamas, kur sukti, sustojau kelyje, visi nustebo, kad neinu nežinia kur ir kad negrįžtu atgal – aš, būdraujantis kryžkelėje ir nežinantis, iš kur atėjęs. Pamačiau, kad esu scenoje ir nemoku savo vaidmens, o kiti, nors taip pat nemoka, vaidina užtikrintai“ (155 tekstas). Lengvybė pakeliama – Bernardas Soarešas suardo Milano Kunderos teiginio konfigūraciją. Būtent į vaikystę kreipiamas gaižiausias ilgesys, tačiau jos metafizinis statusas apribotas žodžiu „prisiminimas“. Alternatyva tampa savų, solipsistinių pasaulių kūrimas, tik veikiant juose nekamuoja beviltiškas drovulys būti; be abejo, tai paaiškina ir rašymo motyvaciją, kodėl tik asmeninės egzistencijos patyrimo fiksavimas, ką nesunku sutapatinti su fenomenologiniu uždaviniu, regisi iš tiesų vertingas: „[...] nemanydami, kad mums duota kita patikima tikrovė anapus mūsų pojūčių, mes neriame į tuos pojūčius ir tyrinėjame juos kaip didingus nepažįstamus kraštus“ (1 tekstas). Vis dėlto galime justi ir bodėjimąsi šia beprasme veikla, nerimastį, kad negebama pasirinkti tylos, ir net kaltę, kad nusigręžiama nuo išorinio pasaulio daiktų būties. Žymus asmens troškimas virsti meno kūriniu, estetizuoti savosios būties bjaurumą, banalybę, nuolatinis kritiškas, ironiškas žvilgsnis į save: „[...] poezija ar literatūra – drugelis, kuris, nutūpęs man ant galvos, daro mane tuo juokingesnį, kuo jis gražesnis“ (18 tekstas). Siekis apibrėžti kaleidoskopišką Bernardo Soarešo esatį – didingas ir be galo naivus tikslas, logikai ir tvarkai ištikimo proto konvulsijos. Beformės esybės pergalė.
Vaizduotė nėra absoliučiai pilnatviškas ištrūkimas, efektyvi apsauga nuo pasaulio. Be abejo, tik būdamas niekuo gali būti viskas. Taip netiesiogiai apmąstoma viena svarbiausių filosofijos temų – būties ir Niekio sąryšis. Bernardas Soarešas kalba apie skausmingą Niekio patyrimą, skirtą tam, kuris gyvena, bet nemoka gyventi (sąmoningam individui): „Kelyje į abstrakčią bedugnę, glūdinčią būties esmėje, tenka patirti siaubų, įprastinio pasaulio žmonėms neįsivaizduojamų, ir baimių, žmogaus patirčiai nepažįstamų; galbūt žmogiškesnis yra kelias į kokią nors neapibrėžtą vietą įprastinėje jūroje nei abstraktus takas į pasaulio tuštumą“ (125 tekstas). Neapykanta, pasibjaurėjimas žmonėmis maišosi su švelnumu regint jų infantilaus, ikireflektyvaus gyvenimo epizodus. Vis dėlto nuo paniekos sau negelbsti nė vaizduotė, trokštama užmigti, išsinerti iš žmogystės: „Miegoti! Užmigti! Nurimti! Būti abstrakčiu ramiu alsavimu, be pasaulio, be dangaus šviesulių, be sielos – negyva pojūčių jūra, atspindinčia žvaigždžių nesatį!“ (135 tekstas) Ir liūdesio duotis, nes tai, kas vyko vaizduotėje, neturi tvarios būties, esti izoliuotoje erdvėje, tačiau neramina ir tai, jog kartais svajonės pernelyg tikroviškos. Transcendencija, kuri negali būti patiriama iki galo, nes kitaip susinaikintų. Taigi, čiuopiamas absurdas. Bernardas Soarešas nori visa paversti absurdo švente: „[...] absurdas, alogika, prieštara, viskas, kas mus atplėšia ir atitolina nuo tikrovės ir nuo jos groteskiškos svitos: praktinių minčių, žmogiškų jausmų, naudingos bei vaisingos veiklos troškimo“ (371 tekstas). Panieka teleologiškumui.
„Nerimo knyga“ – unikalus kūrinys, kuriame išsaugoti netvarūs, greitai yrantys noetiniai pasauliai, tai ir nepaprasto grožio poetiniai tyrlaukiai. Išcentrintos asmenybės pasaulio patyrimas, besiveržiantis į begalybę. Vienas tų savaiminės būties kūrinių, turinčių intymiausią ryšį su autoriumi, savęs paties demiurgu. Pati egzistencija, o ne jos falsifikacija. Mąsliam skaitytojui.
„Kartais su liūdnu džiugesiu pagalvoju, kad jeigu ateityje, kuriai aš nebepriklausysiu, šitos mano rašomos frazės išliks ir bus giriamos, vadinasi, pagaliau bus atsiradę tokių, kurie mane „supranta“ – maniškiai, tikroji šeima, kurioje gimsti ir esi mylimas. Tačiau užuot joje gimęs, jau seniai būsiu miręs. Suprastas bus negyvas atvaizdas; kai pagarba tam, kuris miręs, jau nebegali atlyginti už visišką abejingumą, jo patirtą, kol buvo gyvas“ (191 tekstas). Bernardo Soarešo ateitis – mūsų dabartis… Kakofoniškas (o kaipgi kitaip, juk liudijantis sopantį savasties daugialypumą, taigi, ir beformiškumą) portugališkojo stepių vilko staugsmas saviesiems. O tuomet… atsišaukimai iš praeities, dabarties ir ateities.
