„Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“. Ką iš tiesų supratome apie baltus?
Baltų mitologija ir istorija nėra lengva tema – tuo mane jau buvo įtikinę mitologo Norberto Vėliaus (1938–1996) darbai. Išlikę šaltiniai apie baltus nėra itin patikimi – ne tik dėl to, kad apie baltus rašė jų priešai. Iš jų kartais sunku nustatyti, apie kokių tautų papročius ir tikėjimus yra kalbama. Nepadeda ir tai, kad vėliau šaltiniai sudomino Renesanso autorius, šie, siekdami sudaryti didingesnį įspūdį, tyčia ar netyčia informaciją papildė savo fantazijomis. Todėl latvių brolių režisierių Laurio ir Raičio Abelių filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ (Baltu ciltis. Eiropas pēdējie pagāni) suintriguoja vien savo tema. Visgi palikusi kino salę ilgai negalėjau suprasti, ką manau apie šį filmą. Vėliau pradėjau svarstyti, kaip baltus būtų vaizdavę lietuviai, – kartais atrodydavo, kad lietuvio savimonė kai kuriuos dalykus būtų interpretavusi kiek kitaip.
Filmo „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ kadras
Nors „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ yra vienas iš Latvijos šimtmečio kino filmų sąrašo, jo pradžia būtų galima laikyti 2015 metų trumpametražį filmą apie kuršius, kuriame pasidalijama mūšių rekonstrukcijomis papildytais istorikų komentarais apie žymias šios baltų genties kovas. Rinkdami medžiagą apie kuršius, broliai režisieriai susidomėjo ir kitomis baltų gentimis. 2016 metais nufilmuoti dar du trumpametražiai filmai apie sėlius ir latgalius. Galiausiai gimė idėja sukurti ne tokios griežtos dokumentinės pasakojimo formos ilgametražį filmą. Istorikai liko konsultantais už ekrano: kuriant filmą, tartasi su Švedijos, Lietuvos (pavyzdžiui, Vykintu Vaitkevičiumi) bei Lenkijos istorikais ir archeologais. Paskutiniai filmo kadrai nufilmuoti 2018 metų kovą – trys mėnesiai prieš premjerą. Dėl pernelyg pasikeitusio kraštovaizdžio autoriai nusprendė filmuoti scenas labiau apleistose vietovėse, todėl Siguldoje esanti pilis filme tampa Ryga, galindų žemės filmuotos Latvijoje ir pan. Be iš Latvijos šimtmečio programos gauto finansavimo, filmą „Baltų gentys“ parėmė ir Lenkijos kino centras. Šiemet – po beveik dvejų metų – filmo premjera įvyko ir Lietuvoje.
„Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ mus nukelia į XIII amžių. Kaip „Kinoraksti.lv“ rašo latvių archeologas Artūras Tomsonas, toks laikmetis tikriausiai pasirinktas dėl minėtos šaltinių problemos – šiame amžiuje jų ima gausėti dėl pradėtų kryžiaus žygių į Baltijos pagonių žemes. Nors filmas dokumentinis, neapsieinama be asmeninės skandinavų pirklio Larso istorijos. Šis nuo pat pirmųjų akimirkų atsiskleidžia kaip tikras postmodernistinis istorijos herojus – skandinavą iš Gotlando norėtųsi matyti kaip užkietėjusį jūrų karį, o Larsas pirmuosiuose kadruose pasirodo kankinamas jūrligės. Filme Larso asmeninė kelionė susipina su dokumentinio filmo pasakotojo pateikiamais faktais apie baltų žemių istoriją. Taigi bandoma laviruoti tarp meninio ir dokumentinio filmo. Tai ne ką mažiau drąsus sprendimas nei filmo tema, nes kiekvienas žanras turi vidines gaires, kas jam pridera, kas jame leistina. Nors kino kūrėjas gali (o ir turi) sau leisti paeksperimentuoti, paprastai šias taisykles stengiamasi laužyti saikingai – kiekvienas žanras turi savo auditoriją, puoselėjančią gana nuspėjamus lūkesčius. Broliai režisieriai ryžtasi suderinti dokumentiką ir itin menišką – vizualų, kiek suasmenintą – pasakojimą.
Pirmieji baltai, su kuriais susipažįsta Larsas, yra prūsai. Čia prasideda ne tik pasakojimas apie baltų gentis, bet ir skandinavo vidiniai prieštaravimai: viena vertus, baltai jam nepasirodo tokie rūstūs ir necivilizuoti, kaip jis buvo perspėtas, kita vertus, neilgtrukus Larsas prisipažįsta esąs šokiruotas prūsiškos begėdystės, kuri pasireiškia dvasininko kankinimu bei nužudymu už, jo manymu, menką nusikaltimą – krikščioniškas pažiūras. Susidūręs su tokiais prūsais sutrinka ne tik Larsas – mano lietuviška savimonė taip pat kiek pasišiaušia. Čia iškyla gana specifinė problema – nors pasakojama apie gentis, iš šių genčių (nacionalizmo teorijos požiūriu – mažiau sudėtingų bendruomenių) save kildina dvi tautos – latviai ir lietuviai. Kaip dvi atskiros tautos, turinčios skirtingą savimonę, lietuviai ir latviai baltų gentis gali prisiminti kiek skirtingai. Su tokiu reiškiniu galima susidurti žiūrint latvių filmą apie baltų gentis – o ypač kai pasakojama apie prūsus. Mes, lietuviai, tarsi esame linkę prūsus prisiminti kaip demokratiškus, taikius kovoje prieš bendrą priešą kritusius brolius. Čia turėtume pabrėžti žodį „kritusius“ – „Baltų gentyse“ prūsai parodomi visai netikėtoje galios pozicijoje: dėl savo saugumo turi bijoti krikščionys, o ne baltai. Tokia pozicija lietuviui gali pasirodyti netikėta. Pagrindinio istorijos veikėjo pastebėjimai apie krikščionis gąsdinančius laukinius veikiausiai rezonuoja su tuo, kaip Lietuvos kine vaizduotas prūsų vadas Herkus Mantas. Pasak Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko, filmas „Herkus Mantas“ atiduoda duoklę sovietinei ideologijai, pavaizduodamas silpnesniųjų kovą prieš dominuojančią kryžiuočių „klasę“.
Lietuviui prūsas yra nuo skriaudėjo rankos kritęs (pabrėžkime šį žodį) brolis. Prūsų ir baltų kaip gąsdintojų ar net kenkėjų įvaizdis, bent mano žiniomis, kol kas nėra pernelyg plėtotas lietuvių mene (Klaipėdos universiteto istorikas Valdas Rakutis yra pažymėjęs, kad lietuviai apskritai gana mažai gilinasi į savo baltiškąją tapatybę – ši dažnai yra nusveriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos). Lietuviui įprasto prūso „Baltų gentyse“ visai nėra – juo labiau kai pasakojama iš skandinavo perspektyvos. Kita vertus, istorinė interpretacija taip pat skiriasi: bent jau akcentai sudedami kitokie. Pavyzdžiui, Gudavičius buvo atkreipęs dėmesį į prūsų polinkį spręsti bendruomenės problemas kartu, o lietuviams imponuodavęs vado autoritetas. „Baltų gentyse“ tokį bendruomeniškumą irgi galima įžvelgti – teisingumas vykdomas susirinkus ir mažiems, ir dideliems prūsų bendruomenės atstovams (nors paskutinį žodį vis tiek taria krivių krivaitis). Žanro požiūriu pirmajame epizode „kryžkelėje“ pasirinktas kelias nuveda į niekur. Ypač čia pralaimi dokumentinio filmo žanras. Tikriausiai apriboti asmeninės Larso istorijos, autoriai nesileido į pasakojimus apie pirmąjį užrašą baltų kalba, kuris buvęs prūsiškas, apie prūsų kovas, kryžiuočių lavintus prūsų kilminguosius ir vergovėn imtus prūsų vaikus, todėl prūsas žiūrovo atmintyje lieka kaip laukinės, atšiaurios genties atstovas.
Lankydamasis pas kitą prūsų gentį – galindus – Larsas susižavi daugpatystės pagundomis. Jam lankantis baltų gyvenvietėse, nesibodima pademonstruoti bet kokių papročių – nei jotvingių ožkos gerklės perrėžimo, nei medžių ir žmonių šventinimo gyvulio krauju. Kartais pateikimo stilius pernelyg tiesmukas ar net įkyriai atsikartojantis – filme bent kelis kartus parodomas medžio žievės rievėmis ar upeliu tekantis krikščionio kraujas. Su laiku Larsas šia aplinka stebisi vis mažiau. Baltų gyvenimo būdas jį ir gąsdina, ir intriguoja.
Atrodo, Larsas baltų vyrų karo reikalus stebi it mažas, nekaltas, šiek tiek nusigandęs vaikas, o baltų moterų nuogybes – it atsakyti už savo seksualinį smalsumą nesugebantis paauglys. Pamažu šis veikėjas man ima įkyrėti ir pradedu svarstyti, kodėl toks pasirinktas. Logiška – šaltiniai, kuriais rėmėsi autoriai (o jais tikrai remtasi: teko atpažinti Eiliuotojoje Livonijos kronikoje aprašomą būrimąsi iš kaulo), visada pateikia pašaliečio įspūdžius. Žvilgsnis iš šalies buvo reikalingas filmo dokumentiniams fragmentams. Tačiau Larso pasakojimas susipina su dokumentinio pasakotojo pastebėjimais: pavyzdžiui, Eiliuotosios Livonijos kronikos duomenys pateikiami pasakotojo, ne paties Larso. Toks supynimas kartais blaško. Žiūrovui nelengva vienu metu sekti tiek Larso kultūriniais patyrimais (gana varginančiais – žmogus tų laikų sąlygomis, apsuptas svetimšalių, nukeliauja nuo Rytprūsių pakrantės iki Lietuvos, tada nuo Lietuvos iki Latgalos, nuo Latgalos per Kuršą iki Žemaitijos), tiek pačia baltų istorija.
Visgi mane suintrigavo Larso santykis su pagonybe. Daugmaž filmo viduryje jis prisipažįsta, kad jaučiasi bepasiduodąs pagonių tikėjimo įtakai. Tokia sutrikusi pašaliečio savijauta kažkuo primena mus, šiandien išlikusius baltus, – siekdami autentiškai pažinti savo protėvius, mes į juos galime pažiūrėti tik tų dienų krikščionių akimis, nors folkloras, mitai savotiškai palaiko paskutinių pagonių tapatybę. Tai įdomus, nors ir skaudus santykis su savo praeitimi. Tačiau lietuviui išgyventi skandinavo veikėjo tragediją gal kiek sutrukdo ir subtilus kultūrinis skirtumas – kultūriniai, prekybiniai ryšiai su skandinavais lietuvių nacionaliniame pasakojime nėra taip akcentuojami kaip latvių. Todėl žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos skandinavas pirklys gali pasirodyti ne toks simpatiškas ar patikimas pašalietis, koks jis galėtų pasirodyti latviui. Drįsčiau spėti, kad ir kiti kino salėje sėdintys lietuviai ne visada suprasdavo latviško istorijos pasakojimo stiliaus subtilybes. Kadaise viena latvė, pasižiūrėjusi lietuvių „Nacionalinę ekspediciją“, manęs paklausė: „Ar lietuviai visada apie savo istoriją kalba su tokiu patosu?“ Ji kvestionavo formą, o šiuo atveju kvestionuotinas turinys. Manyčiau, kad ir palyginimas su finougrų pagonimis lietuviams pasirodė įdomus, bet neįprastas ar net pritemptas – lietuviams, priešingai nei latviams, iš dalies save tapatinantiems ir su finougrais, estai geriausiu atveju yra pusbroliai.
Tokie subtilūs kultūriniai skirtumai atsiskleidžia ir kai kalbama apie lietuvius. Lietuviai (filme sutapatinami su aukštaičiais) vaizduojami kaip narsuoliai, krikščionis gąsdinantys savo drąsa… nusižudyti. Nors tiesiogiai Pilėnai nepaminimi, nesunku suprasti, kad kalbama būtent apie šį įvykį: „Lietuviai verčiau paaukos gyvybę, negu pasiduos priešui.“ Lietuvių gentyje Larsas susižavi Kernave (filmuota pačioje Kernavėje) ir patiria palyginti nedaug neramumų. Dalyje apie lietuvius autoriai daugiau laikėsi dokumentinio stiliaus – papasakojama apie Mindaugo krikštą (ir jo apostazę), suvienytą baltų valstybę, kuri kada nors taps didele, daug tikėjimų ir etninių grupių jungiančia valstybe. Lietuvių gentyje Larsas pirmąkart (ir vienintelį) gana nemaloniai susiduria su stačiatikiu. Stačiatikis pasipiktina kataliko Larso drąsa pasirodyti jo maldos namuose. Kaip tikras postmodernizmo herojus, Larsas neįsižeidžia ir prisimena tuo metu aktualija buvusius Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių nesutarimus Europoje. Šį momentą norisi prisiminti, kai dokumentiniame pasakojime įvyksta itin sklandus perėjimas nuo Latvijos baltų prie finougrų arba kai yra pabrėžiamas latgalių pažeidžiamumas prieš slavus. Filme lietuviai išsiskiria kaip vieninteliai baltai, sugebėję sugyventi su stačiatikiais ir slavais. Toks lietuvių įvaizdis kontrastuoja su Ryga, kurioje skandinavas jaučiasi savas, sutinka savo šeimos narius – tarsi Rygoje labiau sugyvenama su Skandinavijos krikščionimis, o Lietuvoje – su slavų stačiatikiais. Lietuvių protėvių taikus sugyvenimas su stačiatikiais ir slavais taip pat galėtų būti užuomina, kad lietuviai nėra visai paskutiniai pagonys, – jei žiūrėdamas filmą spėji pavargti nuo kraujo, svetimavimo ir kitų Larso nuotykių, Lietuvos dalis tarsi leidžia nuo viso to atsikvėpti, galų gale – jokioje kitoje baltų gentyje Larsas nepamato kartu gyvenančių bei tarpusavyje nekariaujančių pagonių ir krikščionių.
Žanro požiūriu Lietuvos (taip pat ir Latgalos) dalis man pasirodė neblogai subalansuota – nors istorijos nebuvo tiek jau daug, vis dėlto didesnis dokumentikos ir subtilesnis meniškumo kiekis buvo ideali proporcija, kad filmą žiūrėtum su pasimėgavimu. Šios dalys buvo vertingos ir padėjo įsisavinti informaciją apie baltus, o kitose dalyse kartais tekdavo iškęsti didžiulį informacijos antplūdį tiek menine, tiek dokumentine forma. Kitas gana sėkmingas balansavimo tarp dviejų žanrų variantas buvo Žemaitijos ir Rygos dalys, kuriose daugiau stengtasi papasakoti istoriją pasitelkiant veikėjus ir jų tarpusavio bendravimą. Tiesa, žemaičių lietuviai ir vėl nebūtų pažinę – nors ir pažengę kariai, žemaičiai atrodo taikūs, gieda raudas (tiesa, informacijos apie šį tradicinį giedojimą beveik nepateikiama). Vis dėlto žiūrint fragmentą apie žemaičius filmas atrodo išsikvėpęs (nors tai nebuvo paskutinė nufilmuota dalis), Larsas, jau patyręs didįjį gyvenimo lūžį, grįžta prie pasidygėjimo pagonimis ir jų gyvenimo būdu.
Vertinant filmą „Baltų gentys“, galima įžvelgti dvi esmines problemas. Viena iš jų – perteklius. Pusantros valandos filme, mano galva, yra pateikiama per daug skirtingos informacijos. Žiūrovas turi spėti sekti asmeninius veikėjo išgyvenimus, baltų papročius, perteikiamus meninius vaizdinius ir istorinius faktus. Estetiniu požiūriu filmas patrauklus akiai – žavi tiek erotinės scenos, tiek viduramžių piešiniai, iliustruojantys dokumentinį pasakojimą. Visos filmo dalys kūrybingos, apgalvotos, tačiau pasibaigus filmui atrodo, kad papasakota arba per mažai, arba per daug, kad galėtum įsiminti, kitaip tariant – filmas sudėtas iš daugybės tik pagrindinę informaciją perduodančių trumpametražių filmų. Panašiai mano ir archeologas Artūras Tomsonas – jo nuomone, kartais meninė dalis perspausta, pavyzdžiui, kalbant apie kraujo reikšmę baltų mitologijoje. Kita problema – šis filmas iš dalies parodo, kaip silpnai vyksta tarpkultūrinis Lietuvos ir Latvijos dialogas. Nors filmo autoriai konsultavosi su Lietuvos istorikais, ilgalaikio kultūrinio bendradarbiavimo spragos, mano manymu, yra viena iš subtilesnių filmo problemų. Lietuviai ir latviai baltiškąjį palikimą retai supranta kaip bendrą palikimą, kurį reikėtų puoselėti kartu, todėl žiūrėdamas filmą lietuvis prūsus įsivaizduoja kitaip. Kita vertus, „Baltų gentys“ – tai pirmas bandymas prisiminti kuo daugiau baltų genčių. Klaustina tik, ar tai buvo padaryta tinkama forma – nors dėl šios atleistina turint omenyje, kad filmo biudžetas buvo gana ribotas. Vis dėlto norisi tikėti, kad kada nors sulauksime ir lietuvių filmo apie baltų gentis.
