Psichoanalizės įrašai II
Dauguma „galvoja“, kad tai virusas laiko juos uždarytus, ir nenori suvokti, kad be kalbos nebūtų pono ir kad ponas niekada neatsiranda per jėgą ar paprasčiausiai todėl, kad nurodinėja. Kadangi kalba egzistuoja, jūs paklūstate, o laikydamiesi pseudomaištininko pozicijos dar žemiau lenkiatės tai autoritarinei nekompetencijai, dėl diskursų, „rinkimų“ ir kooptacijos žaidimo besilaikančiai struktūriškai tuščioje galios, kuri dominuoja ir engia, vietoje.
***
Quidquid id est, timeo Danaos et dona ferentes („Kaip ten bebūtų, bijau danajų, net dovanas nešančių“). (Vergilijus, „Eneida“)
Lacanas parodė, kad kalba – tarsi Trojos arklys: ji nuo pat pradžių „užnuodyta“, prisistato neprašyta, kaip pasiūlymas, kurio negali atsisakyti. Kad ir ką apie kalbą galvotum, visada tai darai per ją, nes esi jos kolonizuotas – tavo gyvenimą kontroliuoja ji.
Tai mūsų susvetimėjimas signifikanto atžvilgiu: subjektą visada reprezentuoja signifikantas, kuris nurodo į kitą signifikantą, o šis į subjektą nebenurodo.
Iš susvetimėjimo labirinto išeiti galima tik susitaikius su pačiu susvetimėjimu.
***
Suvokę, kas (koks diskursas, kokie signifikantai) mus determinuoja, galime išsikovoti erdvę laisvei.
***
Mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos.
***
Ką bedarytume, ko nedarytume, visada lieka neišreikštas mūsų veiksmų reikšmės klausimas: kokiu tikslu (jis nesąmoningas, taigi nuo mūsų paslėptas), kam ir dėl ko darome tai, ką darome?
***
Pirmiausia turime suvokti, kokios organizacijos, pseudodalyvavimo iš mūsų tikimasi (balsavimo, viešo piktinimosi, diskusijų, priklausymo vienai ar kitai politinei grupei etc.). Slavojus Žižekas pateikė puikų, labai juokingą pavyzdį apie postmodernų liftą: jame yra mygtukas, pagreitinantis durų užsidarymą; mygtuką paspaudus, durys užsidaro tokiu pat greičiu kaip ir nepaspaudus. Tai prilygsta mūsų dalyvavimo sukeliamam poveikiui.
***
Gauti, ko nori, blogiau, nei to negauti.
***
Kliūtys, trukdančios pasiekti geidžiamą objektą, yra integrali geismo dalis; jos įgalina mus pakelti objektą į Daikto (Das Ding) būseną.
***
Mūsų fantazmuose įsikurdinusios pabaisos tėra iškamšos. Tačiau baimė dėl to – ne mažiau tikra. Baimė – išvirkščioji geismo pusė, ji paaštrina tiesą, turime išmokti su ja dorotis.
Ko geidi, tas glūdi kitoje tavo baimės pusėje.
***
Komunikacija
Žmogus kalba.
Jis nežino, kad yra labiau kalbamas, nei kalba.
Jis nieko nenori žinoti.
Jis kartoja, ką girdėjęs.
Jis negalvoja, ką kalba, ir, tiesą sakant, nežino, kam sako tai, ką sako.
Kitas, kaip gavėjas, įkliūva į kalbėtojo šneką ir atsako: bemat įvyksta nesusipratimas.
Štai tokia tragikomedija yra tai, ką vadiname „komunikacija“.
Yra tik komunikacija, kaip „sėkmingas“ nesusipratimas, kitaip tariant, kiekvienas girdi tai, ką tikisi išgirsti, ir nieko apie tai nežino.
***
Santykis tarp to, ką mylimasis turi, ir to, ko mylintysis stokoja, yra įsivaizduojamas, ne simbolinis, kitaip tariant, neartikuliuojamas. Tai, ko stokoja vienas, niekada nėra paslėpta kitame. Štai ką reiškia Lacano formulė il n’y a pas de rapport sexuel („seksualinio santykio nėra“).
***
Blogis, anot Hegelio, tai žvilgsnis, regintis blogį visur.
Ką tai reiškia?
Blogį regintis žvilgsnis išskiria save iš realybės, kurią pats apibūdina, tartum realybė nebūtų „medijuojama“ jo paties subjekto, tarsi jis visiškai nesusijęs su tuo, apie ką sprendžia.
Pasak Hegelio, šis „išskyrimas“ yra formali Blogio savaime žymė.
***
Skaitytojas: Nuolat skaitau tavo tekstus ir vis svarstau, ką laikai „ideologija“ ar „dominuojančiu diskursu“. Gal galėtum pateikti konkretų pavyzdį to, kas – vartojant tavo paties formulę – „pagauta diskurso“?
Christian Dubuis Santini: Nėra nieko paprastesnio. Tačiau, pirma, minėtoji formulė ne mano, o Lacano – tai jis sukūrė diskursų teoriją. Tačiau nenuklyskime.
Paprastas pavyzdys: žodis „dalijimasis“. Matant, kokią reikšmę jis įgyja dominuojančiame diskurse, apima nuostaba. Žodis praranda savo etimologiją, net istoriją ir prasmę. Socialiniuose tinkluose „dalijimasis“ reiškia elektroninio mygtuko paspaudimą, kad perduotum hipertekstą. Tai nieko nekainuoja! Ar galimas dalijimasis, jei niekas neprarandama?
Dalijimasis (šio žodžio istoriją, jo kilmę palieku tau pačiam išsiaiškinti) yra šito priešingybė. Numesti šuniui kaulą nereiškia dalytis. Dalijiesi, kai, būdamas alkanas ir turėdamas vienintelę bulvę, pusę jos atiduodi kitam. Štai ką reiškia dalijimasis. Galėčiau pakalbėti ir apie žodį „respublika“, kurio etimologinė reikšmė yra res publica, „viešas reikalas“.
***
Kai mylime, retai atsižvelgiame į tai, kokia ji / jis iš tiesų; verčiau pasirūpiname patalpinti ją / jį į savo fantazijos – pro kurią žvelgiame į pasaulį – rėmus, koordinates, determinuojančias mūsų gebėjimą geisti.
Tad kito būties – kitaip tariant, jos / jo subjekto – nesame pajėgūs teisingai identifikuoti, nes anapus subjekto tarpininkavimo prieigos prie kito nėra – subjektas tarpininkauja visada.
Tad nenuostabu, kad, supratus, jog apsigavome, meilė virsta panieka, smurtu, neapykanta…
Freudo pastebėtą meilės ir neapykantos sąsają Lacanas apibendrino neologizmu l’hainamoration[i].
Jei Lacanas dažnai ir atsiliepia apie meilę kaip apie „komišką jausmą“, tai nereiškia, kad ją nuvertina. Jis žino, koks retas dalykas meilė: ji visuomet yra Kito meilė jo visiškame kitoniškume, Kito, neredukuojamo į mano atvaizdą, į mano projekciją, tuo labiau į „pozityvių“ ypatybių rinkinį.
Sakyti, kad myliu jį / ją dėl akių, švelnumo, jautrumo ar dėl to, kad ji / jis mane papildo etc., – visuomet klaidinga. Mano meilę sąlygoja ne gausa gražių ypatybių, bet priešingai – būtent todėl, kad tave myliu, tavo atsitiktinių bruožų serija man yra tokia graži ir būtina.
Taip, meilės Lacanas nenuvertina, jis paskyrė jai vietą virš įstatymo.
„Kažko norime ne todėl, kad tai yra gėris; mums tai atrodo gera dėl to, kad to norime.“ (Spinoza, „Etika“)
***
Objektas a yra mano geismo žymė daiktuose, kuriuos regiu, mano subjekto šešėlis juose.
***
Kodėl moterys paprastai atrodo protingesnės nei vyrai? Todėl, kad moteris negali susitapatinti su savimi. Šito pakanka jai būti vyro tikrove.
***
Viena Kafkos stiprybių – gebėjimas parodyti, kad Įstatymas niekuo nepagrįstas ir kad būtent jo neegzistavimas yra jo poveikio sąlyga. Kas neegzistuoja, insistuoja.
***
Iš seminaro su Patricku Valasu
Šiandien net ir psichoanalizė – kuri yra šnekos institucija – priversta pereiti per užrašytus žodžius. Išskyrus mus. Nuo pat „La troisième“ pradžios sakėme: net jei klystame ar šnekame nesąmones, net jei vienas kitą pertraukinėjame, privalome šnekėti, tik šnekėti, ne skaityti. Neturime, ko mokyti, čia atėjome ne pamokslauti. Esame čia, kad – rizikuodami būti neteisūs – leistume žodžiui kalbėti.
Pats Lacanas sako, kad tik žodžio klaidoje glūdi nesąmonybės, taigi ir subjekto, galimybė. Kitaip nesąmonybė yra paneigiama. Psichoanalitinės institucijos nesąmonybę neigia pačios pirmos.
***
Nesąmonybės kūnas tėra ištarti žodžiai (paroles), net ir jiems tylint. Jutimai meluoja, nes afektui svorį tesuteikia žodžiai (mots). Štai čia įsikūrusi visa pasaulio moterialybė (mot – žodis – vert.).
***
Būk savimi!
Tikėk savimi!
Realizuok save!
Išbandyk viską!
Neprisirišk!
Tu gali!
Viskuo naudokis!
Dominuojantis diskursas įsako mums mėgautis, ne svajoti apie tai, tačiau iš tiesų tai padaryti: just do it!
Doros atveju Freudas atskleidė fantazijos veikimo pamatus: ko neurotikai savo fantazijose labiausiai geidžia, nuo to bėga šalin, kai tik realybė jiems išties tai pasiūlo. O kai svajonės išsipildymo galimybė nutolsta, jie vėl atsiduoda fantazijai.
Realizuota fantazija psichoanalizėje vadinama košmaru.
Skirtumas tarp fantazijos, kurioje dominuoja vaizduotė (dienos sapnai), ir fantazijos, kurioje dominuoja simbolinė tvarka (realybė), yra tas, kad pirmuoju atveju subjektas yra „savęs / žaidimo valdovas“[ii], o antruoju – (tik) objektas.
Štai kodėl įvykęs išprievartavimo aktas kur kas labiau traumuoja moteris, savo fantazijose geidžiančias būti prievartaujamas: turi būti išlaikytas atotrūkis tarp „aš esu“ buvimo ir signifikanto subjekto, priklausančio simbolinei tvarkai.
Tai subjekto padalijimo iliustracija: subjektas padalytas tarp signifikanto ir jouissance.
***
Jei Brechtas išpažino teikiąs pirmenybę nesinchroniniams orgazmams, tai todėl, kad suvokė, jog, pasiekęs seksualinio intymumo kulminaciją kartu su partneriu (žvelgiant į jį jouissance įkarštyje ir išstatant savo paties masturbacinį aktą jo žvilgsniui), sutinki išlaikyti Kito geismą palaikančią erdvę atvirą – kiekvienas mylisi tik su savo fantazija, o Kito kūno tikrovė lieka amžinai nepasiekiama, ir ne be priežasties!
***
Mūsų unikali laisvė slypi subjekto plotmėje, reinterpretavime to, kas jau užrašyta, to, ką mūsų subjekte įrašė signifikantas. Nors signifikantas mus valdo, net jei mūsų subjektas yra jo efektas, yra būdas signifikantą interpretuoti naujai, o tai mus įgalina pakeisti praeitį. Nėra jokio kito akto, kaip tik teisinga žodžio interpretacija, t. y. teksto inscenizavimas kita maniera, kitoks jo išgyvenimas.
***
Kad suprastume, kodėl penis ir falas reprezentuoja skirtingus registrus, tereikia nurodyti į viagrą: nurijęs mėlyną piliulę, vyras gauna dirbtinį penį, tačiau tuo pat metu praranda falą.
***
Psichoanalizė nemoko „išsižadėti savo bergždžių svajonių“, ji nesako, kad „gyvenimas žiaurus, tad priimk jį tokį, koks yra…“ Jos pamoka priešinga: „Tavo verkšlenimas ir skundai tėra veidmainystė, kadangi jie leidžia prisitaikyti prie realybės, kurioje gausu manipuliacijų ir išnaudojimo.“
Dėdamasi nekalta, abejinga ir pasipiktinusia auka, Hegelio graži siela smerkia pasaulio sugedimą ir taip nuslepia faktą, kad jos verkšlenimas ir skundai yra aktyvūs „ištvirkusio“ pasaulio dalyviai. Tokios – tariamai isterinės, subjektyvios – gražios sielos pozicijos melagingumo šaknys slypi jos atsisakyme matyti, kad aukos žiauriame pasaulyje laikysena maskuoja bendrininkavimą, kurį – norime to ar ne – implikuoja bet koks dalyvavimas (vien būdami pasaulyje neišvengiamai jame dalyvaujame).
***
Nėra tokio dalyko kaip „viešoji nuomonė“ – ji neegzistuoja, tai fikcija (netgi fiksacija), palaipsniui nusistovėjusi aštuonioliktame amžiuje, kai pirmiausia atliko diskursyvios rezistencijos beribės karaliaus galios atžvilgiu funkciją, tačiau galop tapo hegemoniniu, visa apimančiu, nepaliaujamai žiniasklaidoje aidinčiu diskursu.
https://christian-dubuis-santini.tumblr.com/;
https://www.facebook.com/chris.dubuis.santi
Vertė Ignas Gutauskas
