Karantinas tęsiasi. „Kino pavasaris“ irgi
Karantino sąlygomis „Kino pavasario“ laikas nebeteko prasmės. Yra visgi kažkoks poreikis pirkti bilietą ir eiti į kino salę, užuot mokėjus už filmo peržiūrą online. Žiūrint namie kažkodėl atrodo, kad to kino yra mažiau, ką ir kalbėti apie pavasarį, kuris palydi einant iš kino teatro namo. Kai visi „Kino pavasario“ filmai lengvai pasiekiami internete, nebėra baimės, kad liksi kažko nepažiūrėjęs, bet vis tiek tos baimės kažkaip trūksta. Nors ir patogu. Todėl apie tris „Kino pavasario“ filmus, jam pasibaigus.
„Kristaus kūnas“ (2019). Taip jau atsitiko, kad šiuo metu savo klerikalizmu Vakarų Europą stebinanti Lenkija kartu sugeba maloniai nustebinti savo kino režisierių darbais. Norom nenorom peršasi prielaida, kad iš viršaus brukamas primityvusis konservatizmas, deklaratyvus religingumas, atsainumas žmogaus teisėms ir individo laisvei suteikia papildomą akstiną socialinės problematikos, susipynusios su Katalikų Bažnyčios vaidmeniu visuomenėje, vaizdavimui. Prieš kelerius metus Wojciecho Smarzowskio „Kleras“, vaizduojantis tamsiausias Bažnyčios tarnų ydas, regis, nepaliko abejingų. Jano Komasos „Kristaus kūnas“ toliau tęsia Katalikų Bažnyčios kaip socialinio instituto kritikos tradiciją.
„Kristaus kūno“ herojus yra lygtinai iš įkalinimo vietos paleistas nuteistasis, kuris dar laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu juto vidinį pašaukimą paskirti savo gyvenimą Dievo tarnystei. Dėl esamo teistumo jis neturi galimybių stoti į kunigų seminariją, bet per atsitiktinumą ir apgaulę jam pavyksta tapti vieno provincijos miestelio kunigu. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms jis įgyja galimybę nors trumpą laiką pagyventi tą gyvenimą, kurio troško, ir eiti tuo keliu, kuris jam buvo užkirstas.
Filme netrūksta komiškų situacijų, nors jis nėra linksmas. Filmo kūrėjams pavyko išlaikyti nerimo ir blogos pabaigos nuojautą, nepaliekančios viso filmo metu. Šį įspūdį savotiškai sustiprina ir mums artimi Rytų Europos akcentai – tie patys agresyvoki žvilgsniai, nuovargio bruožai veiduose, blankios drabužių spalvos, pažįstami peizažai ir provincijos miestelio tuštuma.
„Kleras“ buvo, jeigu taip galima pasakyti, apie Katalikų Bažnyčios vidų, o „Kristaus kūnas“ daugiau dėmesio skiria jos vaidmens visuomenėje vaizdavimui. Tai filmas apie žmogaus ir Bažnyčios, kaip administracinio vieneto, atskirtį. Neatsitiktinai filmo herojaus santykis su šiuo administraciniu vienetu nuo pat pradžių yra nulemtas apgaulės ir šis konfliktas nebus sprendžiamas artimo meilės, gailestingumo ir atlaidumo principais.
Be abejo, jeigu toks filmas būtų sukurtas Lietuvos kūrėjų, jis būtų paskelbtas skandalingiausiu, drąsiausiu ir labiausiai provokuojančiu tūkstantmečio filmu.
„Bakurau“ (2019) lyg ir patvirtina žodžius, kad „Kino pavasaryje“ nėra vietos veiksmo filmams. Pristatomas kaip savotiška utopinio vesterno atmaina, „Bakurau“ yra kažkur pasiklydęs tarp pastaruoju metu populiarios žmonių (t. y. kai medžiojami yra žmonės) medžioklės temos, socialinės problematikos ir baltosios rasės vykdomo kolonializmo kritikos.
Sakyčiau, sukurdamas stereotipinį pasaulėvaizdį tik sustiprinančią utopiją, filmas pasiekia priešingą efektą. „Bakurau“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje ir jame vaizduojama kažkur Brazilijos džiunglėse įsikūrusio mažo miestelio Bakurau bendruomenė sukelia dvejopus jausmus. Filmo kūrėjai lyg ir skatina įsijausti į šios mažos bendruomenės sociokultūrinę aplinką, tačiau viskas kartu atrodo gana komiškai, ypač turint omenyje, kad veiksmas vyksta netolimoje ateityje.
Taigi, žvelgiant į ateitį filmo kūrėjų akimis nieko iš esmės naujo Lotynų Amerikoje neįvyks – ir toliau klestės prekyba žmonėmis, narkotinių medžiagų gaminimas ir vartojimas bus neatsiejama buities dalis, vandentiekis taip ir nebus nutiestas, žmonės bus gydomi liaudies medicinos išmintimi ir laidojami pagal katalikų tradicijas, sumišusias su pagoniškais ritualais. Be abejo, didžioji dalis civilių gyventojų turės ginklus, pakelėse siautės ginkluoti plėšikai ir dėl visko bus kalti baltieji kolonizatoriai.
Panašiais atvejais sakoma, kad filmo siužetas neduoda galutinio atsakymo į klausimus ir palieka galimybę žiūrovui į juos atsakyti pačiam. Sakyčiau, „Bakurau“ atveju netgi nelabai sugebama tuos klausimus suformuluoti, taigi žiūrovui prieš surandant atsakymus dar reikia pačiam suformuluoti klausimus, iš kurių pagrindinis – apie ką visa tai?
„Liepsnojančios moters portretas“ (2019). Labai gražus, labai lėtas, labai moteriškas. Filmas apie pasaulį, kuriame vyrai kaip ir nereikalingi. Šiame filme jie tiesiogiai ir nedalyvauja, jie yra kažkur toli – grėsmingi ir visiškai nereikalingi. Abortas, gresiančios (būtent) vedybos ir panašūs harmoniją ir grožį niokojantys dalykai yra sąlygoti kažkur anapus esančio brutalaus vyriško pasaulio. O šiapus yra tik moterys ir galbūt todėl viskas nepriekaištingai tobula. Visur tvarka, jokių nereikalingų daiktų, niekas niekur nesimėto. Taip pat nėra jokio erzinančio triukšmo. Nebent tai klasikinė muzika.
Ne veltui sakoma, kad vaizduodami istorinę epochą iš tiesų kalbame ne apie praeitį, o apie dabartį. Tai yra vaizduodami praeitį iš tiesų bandome suprasti save. Ir nors šio filmo negalime vadinti istoriniu tikrąja šio žodžio prasme, nes jame nėra vaizduojami istoriniai įvykiai ar istorinės asmenybės, visgi galime pajusti tai, kas skambiai vadinama „epochos dvasia“ nūdienos akimis. Tikrai gera proga iš naujo pasinerti į mūsų laikmetį persmelkusius tolerancijos klausimus, keliamus iš perspektyvos tų laikų, kai pasaulis dar priklausė vyrams.
Kiekvienas šio filmo kadras yra tarsi nutapytas didžiųjų flamandų tapytojų. Nesvarbu, kas vyksta – vaikštoma pajūriu, tapoma, valgomas sūris ar geriamas vynas, – viskas daroma pabrėžtinai, tačiau kartu ir natūraliai lėtai. Vienas tų nedaugelio atvejų, kai santūrūs žodžiai iš tiesų reiškia kažką daugiau, nei jais pasakoma, ir tikrai turi papildomą prasmę. Istorija plėtojama itin lėtai, moterys kalbasi sėdėdamos viena prieš kitą, vaikšto pajūriu, raiko duoną. Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta, tačiau pradėjus žiūrėti atsiplėšti neįmanoma.
