Zombio ontologija

Zombis – tai gyvas numirėlis. Jis yra toks pat kaip aš ir tu, bet vienu esminiu aspektu kitoks. Jis mūsų antrininkas, bet neturi dvasinių, kokybinių daiktų suvokimų, yra gryna fiziologija. Jo kūnas vietomis apipuvęs, nes veikia apleistas sielos. Filosofijoje yra mėginama įsivaizduoti tokį zombį, kuris būtų žmogaus antrininkas, bet būtų gryna fiziologija, neturėtų dvasinių savybių, nepatirtų daiktų kokybių ir tuo skirtųsi nuo žmogaus, bet kitais atžvilgiais būtų visai toks kaip jis. Pavyzdžiui, analitinėje filosofijoje yra garsusis zombių argumentas. Tą argumentą Lietuvoje savo disertacijoje analizavo Jonas Dagys. Jį galima suprasti taip: dvasinės būsenos negali pareiti iš fiziologinių būsenų. Zombių argumentas nukreiptas prieš materialistus, kurie dvasines būsenas suvokia kaip fiziologinius procesus, vykstančius smegenyse bei nervų sistemoje, ir neigia dvasinių būsenų savarankišką statusą. Tai globali šiuolaikinės filosofijos problema, kai labai išsiplėtojo neuromokslas ir filosofai mėgina jo laimėjimus bei žinias pritaikyti filosofijai ir visas dvasines būsenas redukuoti į smegenų būsenas. Zombių argumentas gina dvasinių būsenų autonomiją, negalimybę jas redukuoti į materialias ir fiziologines būsenas. Jei kuriama materialistinė sąmonės teorija, tada konstruojamas ne žmogus, bet zombis.

Šiame tekste nesistengsime kalbėti apie analitinės filosofijos zombių argumentą, bet mėginsime bendriau įsivaizduoti zombius kaip žmonių antrininkus, kurie stokoja fenomenalaus ir kokybinio patyrimo, bet visais kitais atžvilgiais nesiskiria nuo mūsų. Jeigu leisime šiek tiek filosofinio šovinizmo, tai miesčionys – įprastybės žmonės – gyvena nuomonės gyvenimą ir šiuo požiūriu yra priešybė filosofams, gyvenantiems tiesos gyvenimą. Tad tuos miesčionis, įprastybės žmones, vadinsime zombiais. Jie turi tik fiziologinius poreikius ir yra šiuolaikinio kapitalizmo statistiniai darbo ištekliai, kurie daugybę valandų „aria“ biuruose ir grįžę namo neturi laiko dvasiniams dalykams, pajėgia patenkinti vien fiziologinius poreikius, pailsi ir kitą rytą vėl eina į darbą. Taip būtų galima suprasti zombį kaip šiuolaikinio korporacinio kapitalizmo atstovą apibūdinančią kategoriją.

Kita vertus, galima žvelgti dar plačiau. Manyti, kad visi kiti žmonės, kurie nėra aš, su kuriais bendrauju kasdienybėje, namie, darbe ir t. t., tam tikra prasme yra zombiai dėl to, kad aš niekada nebuvau įėjęs į jų vidujybes. Tarkim, žiūriu į pašnekovą ir nematau, ką jis galvoja ir jaučia ir t. t., o jis nemato, ką aš galvoju ir jaučiu. Pašnekovas siunčia garsinius bei kūniškus signalus, ir aš juos interpretuoju, o pašnekovas interpretuoja mano garsinius ir kūniškus signalus. Aš niekada nesu išėjęs iš savo vidujybės ir įėjęs į kito žmogaus vidujybę. Šiuo požiūriu galiu manyti, kad vienintelis gyvas esu aš, o visi tie, kurie mane supa, yra gyvi numirėliai – zombiai, nes aš niekada nemačiau jų kokybinio patyrimo, daiktų kokybių suvokimo. Kaip Descartes’as, žiūrėdamas pro langą ir matydamas praeinančius žmones, darė prielaidą, kad galbūt jie yra mašinos, taip ir aš galiu manyti, jog kiti žmonės, kuriuos matau, važiuodamas troleibusu ar eidamas gatve, yra zombiai. Čia toks Vakarų filosofijos solipsistinis argumentas, kylantis iš dekartiško ego filosofijos, ir yra tam tikra dekartiškos filosofijos aklavietė. Tokį radikalų solipsistinį argumentą atidėsime į šalį, tik pasakysime, kad yra ir tokia proto galimybė, ir galimas toks teorinis proto ėjimas. Bet daugiau susitelksime į šiuolaikinio kapitalizmo miesčionių – įprastybės žmonių – kritiką.

Badiou pasiūlė demokratinio materializmo terminą šiuolaikinei visuomenei įvardyti. Jis teigia, kad tai tokia būklė, kada mūsų visuomenėje galimos tik dvi esatys: kalbos ir kūnai. Tęsiant šią mintį, galima teigti, jog taip žmogus redukuojamas į zombį, kuris atlieka kalbos funkcijas, dėl to galima sakyti, kad protauja, o visais kitais atžvilgiais yra absoliučiai fiziologinė būtybė, kuri turi geismus bei kitus materialius poreikius ir juos tenkina, gyvendama šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis ir atsiduodama visoms jo teikiamoms bei skatinamoms pagundoms. Mes galime manyti, jog tos minios žmonių, užpildančios prekybos centrus, yra zombiai. Jie dirba, vergauja pinigams juos uždirbdami, tada eina į prekybos centrus, leidžia tuos pinigus – vartoja. Ir taip vartodami negyvena dvasinio gyvenimo, yra grynai fiziologinės būtybės, perka tai, kas juos fiziologiškai stimuliuoja. Šiuolaikinio kapitalizmo pagrindinė savybė yra tai, kad ankstesnis kapitalizmas gamino prekes tam, kad patenkintų žmonių poreikius, o šiuolaikinis kapitalizmas pripažino, jog, prieš kuriant ir parduodant prekę, pirmiausia reikia sukurti poreikį. Šiuolaikinis kapitalizmas žmonių galvose gamina poreikius. Poreikio kūrimas yra svarbiausia šiuolaikiniame kapitalizme. Jeigu tu nori parduoti prekę, pirmiausia sukurk poreikį. Poreikių kūrimas yra pats tikriausias žmonių zombinimas. Tai tokia šiuolaikinio kapitalizmo praktika, kai per reklamą į žmonių protus įdiegiama tam tikra psichologinė programa, kuri verčia norėti tam tikros prekės ar parduodamo gyvenimo būdo. Tokiu būdu kuriamas gyvenimiškas poreikis per poreikio įdiegimą į žmonių protus. O žmonės su įdiegtais poreikiais ir yra šiuolaikinio kapitalizmo zombiai.

Šiuolaikiniame poreikių diegimo kapitalizme galbūt vienas iš filosofijos uždavinių yra kritikuoti tas poreikių diegimo strategijas, atskleisti, kur jos manipuliuoja mumis nesąmoningai, per reklamos vaizdinius, ir taip atsispirti šioms praktikoms, ugdyti žmonių kritinį mąstymą, kad jie galėtų nepaisyti tų strategijų ir netaptų zombiais – vien fiziologinėmis būtybėmis su įdiegtomis poreikių kūrimo programomis. Mat, būdami su įdiegtais poreikiais, jie negali elgtis kitaip, kaip tik eiti pas šeimininką, parduodantį prekę, ją pirkti, o paskui laimingi grįžti namo ir ją vartoti. O tuo atveju, jeigu negali prekės nusipirkti, jaustis nelaimingi. Toks žmogus su įdiegtu poreikiu yra žmogus-zombis, šiuolaikinės visuomenės anonimas – tai dar viena zombį apibūdinanti sąvoka. Dar kitaip galime pasakyti, kad žmogus yra gyvas tiek, kiek nėra anonimas formaliąja prasme, kurią netrukus apibrėšime, o zombis yra anonimas šia prasme, todėl jis gyvas numirėlis. Taip patenkame į tokią istorinę retrospektyvą: turime antikinį graiką, kaip tam tikrą filosofo idealą, kita vertus, turime šiuolaikinio kapitalizmo suzombintą žmogų kaip tai, kas yra kritikuotina šiuolaikinėje socialinėje filosofijoje. Čia yra toks paradoksas, kad filosofas Skirmantas Jankauskas per antikos filosofijos seminarus sakydavo, esą senovės graikas yra anonimas, nes neturi stipraus ego ir per jį reiškiasi kosmas bei jo turiniai. Tačiau pridursime, jog zombis yra kitoks anonimas nei senovės graikas. Dėl to, kad senovės graikas neturi arba turi labai silpną ego, jo pasaulis maksimaliai turiningas, per jį kalba kosmas. O zombio pasaulis maksimaliai formalus. Zombis nepatiria daiktų savybių, jam pasaulis monochrominis. Antikinis žmogus yra zombio priešybė, tokiu atveju mes galime sudaryti skalę, kurios apačioje būtų formalumas, viršuje – turiningumas, o per vidurį – normalaus žmogaus ego. Kiekvienas bent minimalų dvasinį gyvenimą gyvenantis žmogus, turintis stiprų ego, yra skalės viduryje. Jį kitaip dar galime vadinti talentinga vidutinybe, kuri gyvena normalų ego gyvenimą: dirba, skaito, žiūri filmus, klausosi muzikos, turi nuomonę apie kultūros bei politikos įvykius ir t. t. Zombis yra apačioje, o graikas – viršuje. Skalės viršuje yra anoniminė būklė, kylanti dėl turiningumo pertekliaus, o apačioje yra anoniminė būklė, kylanti dėl formalumo pertekliaus ir turiningumo stygiaus. Nieko nenorime įžeisti, normalų šiuolaikinės visuomenės gyventoją pavadindami talentinga vidutinybe. Kita vertus, suprantame, kad norma galima tik teoriškai, o gyvenime nėra nieko normalaus, kaip ir gamtoje nėra tobulo apskritimo, nes visi apvalūs gamtos esiniai turi nukrypimų nuo geometriškai tobulo apskritimo. Tad, kalbėdami apie normą, turime galvoje realių žmonių artinius prie normos. Jie ne atitinka normą, bet artėja prie jos, nes kiekvienas kaip toks šiuolaikinis žmogus turi išimčių. Normos tikrovėje nėra, o yra tik jos artiniai. Aš ir save priskiriu prie tokio šiuolaikinio kapitalizmo gyventojo normos artinio ar bent visą laiką intensyviai mokausi artėti prie normos, nes noriu dar pagyventi. Pilkų varnų visuomenė nemėgsta baltų varnų ir jas ostrakuoja, t. y. arba kaip senovės graikai išvaro iš polio ir ištremia, arba kaip modernybės naciai ir komunistai suvaro į konclagerius. Tik reikėtų pasakyti, kad filosofijos uždavinys galbūt yra tuos šiuolaikinio kapitalizmo darbo išteklius, anonimus, kurie paskendę darbo režime ir uždirba pinigus, tada leidžia prekybos centruose, pakylėti iki stiprų ego turinčios talentingos vidutinybės, kuri reflektuoja, kritikuoja, turi nuomonę. Tai galbūt ir būtų filosofijos uždavinys. O apie maksimumą, senovės graiko būklę, galima kalbėti tada, kai toji talentinga vidutinybė atsiduria reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir pradeda vykdyti tam tikrą kosmo ar visuomenės užsakymą, tampa genijumi, kaip, tarkime, Wittgensteinas, kuris pagal Russello sumanymą turėjo žengti dar tolesnį žingsnį filosofijoje nei jo padarytas ir sukurti analitinės filosofijos charizmą, kad ji taptų pasaulyje lyderiaujančia XX a. filosofine srove, arba kaip Brodskis, kuris Achmatovos rūpesčiu turėjo tapti rusų sidabro amžiaus įpėdiniu ir didžiausiu rusų poezijos bronzos amžiaus poetu.

Įprastybės žmonės yra zombiai, nes gyvena anestezės režimu, mato monochrominius daiktus ir nesuvokia jų savybių. Monochrominiai – tai formalūs daiktai, suvokti be savybių. Tad bet kurios filosofinės kritikos pradžia galima kaip šitos ką tik įvardytos būklės kritika, apnuoginanti vyraujančio įprastybės žmonių gyvenimo būdo nepakankamumą ir ydingumą. Bet kokia polichromija – daiktų savybių įvairovės suvokimas – kyla iš estezės, betarpiško, kalbos simuliakru arba sąvoka nesutarpinto patyrimo, kai patiriamos daiktų savybės ir taip praturtėja žmogaus patirtis bei kalba. (Šiame tekste sufilosofiname estezės teoriją, išdėstytą Greimo traktate „Apie netobulumą“, kuris buvo jo testamentas, savotiški (prieš)paskutiniai žodžiai pasauliui apie pasaulį.) Kanto transcendentalinis subjektas, kuris gamina patyrimą ir daiktuose patiria tai, ką į juos anksčiau įdėjęs, yra zombis. Jam daiktai per se neprieinami. Jis yra aktorius ir stebėtojas to proto vaizdinių teatro, kurį pats susikūrė. Nuo Kanto Vakaruose prasidėjo teorinė estezės negalimybė – anesteziologija, kai nupjaunami ir užblokuojami estezių srautai žmogaus patyrime ir pradedamas kelti klausimas, kaip protas konstruoja pasaulį ir tas pačias estezes, kai kiek-viena jų tampa dirbtine, padaryta, sukonstruota esteze.

Kaip dar kitaip galėtume nusakyti tą juslinį, betarpišką daikto suvokimą, kai jo nesutarpina sąvoka ar kitas kalbos simuliakras? Tą estezę būtų galima nusakyti kaip proto erotiką, kai suvokiamos daiktų savybės ir pasaulis, kiti žmonės, tekstai tampa žavūs. Mes ką tik teigėme, kad zombis yra gyvas numirėlis, o nebūti zombiu – tai būti gyvam dvasiniu požiūriu. Norėdami apibrėžti detaliau, kas yra gyvas organizmas, pasakysime, jog gyvas organizmas yra tvarka tvarkoje. Būti gyvam – tai turėti vidujybę. Vienas iš būdų pokalbyje turėti vidujybę – tai ironizuoti: sakyti viena, o galvoti kita. Panašiai veikia kiekvienas gyvas organizmas: nuo vienaląstės amebos iki žmogaus. Gyvybė yra tokia vidinė tvarka, kuri gyvuoja išorinėje tvarkoje ir su ja sąveikauja abipusių mainų būdu. Kai mirsime, mūsų kūnai praras savo vidujybes, nes vidujiškai nefunkcionuojantis ir nesuvokiantis pasaulio kūnas yra negyvas. Jis skaidysis ir virs žole, medžiu, dirva. Kai virs kitu gyvu organizmu, pavyzdžiui, šalia palaidoto numirėlio išaugs medis, prie to medžio atskris bitė ir iš žiedų rinks nektarą, neš į korį, ir suneštu medumi maitinsis kitos bitės, tai vėl rasis gyvos būtybės su savo vidujybėmis, tačiau tai nebus ankstesnė vidujybė, bet kita – kaip kitas organizmas, turintis kitą tapatybę. Gyvūnų vidujybės yra daug primityvesnės už žmogaus, tačiau kiekviena gyva būtybė turi jai priderančią vidujybę. Net vienaląstę amebą membrana atskiria nuo tvenkinio aplinkos, kurioje gyvena. Todėl po mirties išsiskaidžius žmogaus kūnui ir jam virtus kitais gyvais organizmais, turinčiais savo vidujybes, jau nebus to ankstesnio konkretaus žmogaus vidujybės, bus kitos, todėl nebus ir to ankstesnio žmogaus. Tad gyvas žmogus yra tas, kuris turi išplėtotą kūrybingą vidujybę, o ypač sėkmingai panaudoti malonę būti gyvam – tai susikurti į nieką nepanašią, unikalią vidujybę ir ją išsakyti savo kūryboje. Didieji kūrybos genijai yra tie, kurie ypač išradingai panaudojo malonę būti gyviems, išsiugdė ir susikūrė unikalias vidujybes ir jas išsakė iki tol nebuvusiais kūriniais. Tad kūryba yra aukščiausia buvimo gyvam išraiška, kai perteikiamas iki tol nebuvęs pasaulio matymas, kylantis iš to žmogaus unikalios vidujybės. O kadangi zombis neturi vidujybės, tai negali kurti.

O kas yra vidujybės pagrindas? Galima atsakyti, kad tai meilė arba erotika – ją dabar ir apibrėšime. Meilė yra trauka žaviems dalykams, kuri kyla iš tų daiktų kokybių suvokimo. Kadangi zombis jų nesuvokia, jo dalykų suvokimas yra schemiškas, formalus, tai jis negali ir mylėti. Nuolat matyti konkretų žmogų kaip žavų, kad ir kiek laiko su juo praleidai, yra jį mylėti. Toks mylimasis gali būti ir Dievas, kurį Aurelijus Augustinas vadino „saldžiuoju Dievu“. Nenorime kalbų apie meilę priešinti mokslams, todėl pasakysime, kad net pats abstrakčiausias mokslas, reikalaujantis kraštutinės pojūčių askezės, kyla iš meilės, nes kuo nors domėtis yra tą ką nors mylėti ir siekti įsiskverbti į tai, kas dar nežinoma. Žingeidumas yra žinių meilė, kai mylimas tas dalykas, apie kurį gaunama naujų žinių. Tikrą tyrėją naujai gautos žinios nustoja dominti tada, kai jos suformuluotos, paverstos straipsniu ar monografija. Išsinėręs kaip gyvatė iš senos odos, kuri yra ką tik parašytas straipsnis, jis vėl imasi tirti tai, kas dar nepažinta. Manome, kad net visi mokslo atradimai, turint omenyje tuos mokslininkus, kurie daro atradimus, o ne rašančius apie jau padarytus atradimus, lydimi erotikos. Tarkim, norėti iššifruoti DNR, kurią iššifravo Francis Crickas ir Jamesas Watsonas, tai yra mylėti tą nežinomą dalyką, kurio struktūrą norima iššifruoti. Mokslo atradimai yra meilės atmaina. Mes neskiriame moksliuko, atsidėjusio mokslams, ir lyriko, kuris domisi poezija, rašo mylimajai eilėraščius ir pan., nes tai vidujybės erotikos požiūriu yra analogiška veikla. Žmogaus vidujybė yra erotiška. Šis vidinis erosas yra asmens tapatybės pagrindas, kai mylimos vienetinės tiesos ir jų meilė yra negalėjimas jų pamiršti, o tai, savo ruožtu, ir yra asmens tapatybės pagrindas. Vidujybėje nutinka visos trys meilės formos – erosas, filija ir agapė. Tačiau šiame tekste daugiau nagrinėjame vidujybės erosą, kuris zombio patiriamus scheminius, formalius daiktus paverčia gyvo žmogaus patiriamais kokybiniais daiktais. Erosas zombiui neprieinamas, kaip neprieinamos ir kitos dvi aukštesnės meilės formos. Visos zombio praktikos yra mašinalios. Vidinės erotikos dalyvavimas patiriant gyvą žmogų skiria nuo zombio – gyvo numirėlio. Gyvas žmogus patiria daiktų kokybes ir tuo skiriasi nuo zombio, kurio patyrimas, kaip sakėme, yra schemiškas, nepraturtintas daiktų kokybėmis. Daiktų kokybių patyrimas yra erotinis patyrimas. Visų filosofijų pagrindas yra erotinis daiktų kokybių patyrimas kaip estezė.

Tačiau estezę reikėtų skirti nuo estetikos. Estetika yra būtent zombiškas daiktų patyrimo būdas, kai turimas išankstinis schemiškas tinklelis, apibrėžiantis, kas yra gražu, o kas – ne. Per šį tinklelį perkošiami daiktai ir sugaunamas estetinis patyrimas, atsižvelgiant į tinklelio akučių dydį. Kaip į žvejų naudojamą tinklą pakliūva tik tos žuvys, kurios atitinka tinklo akučių dydį, taip analogiškai ir į esteto patyrimą pakliūva tik tie dalykai, kurie atitinka jo skonį – tą tinklelį, per kurį estetas košia daiktus. Tad šiuo atveju kalbama apie turimas estetinio patyrimo schemas, kurios eina pirmiau už patyrimą. Estetika yra grynai kantiškas mokslas, kylantis iš proto a priori, kurį sudaro kalbos schemos, perkošiančios patyrimą ir iš anksto pasakančios, kas yra gražu, o kas – ne. Tačiau estezė yra antikantiškas patyrimas, kai akimirką iškrentama iš dalyvavimo proto sąvokoje ir nenumatytai susiliečiama su nekalbiniu daiktu. Estetikai egzistuoja objektai kaip įvardyti daiktai, o estezės patyrime susiliečiama su bevardžiais daiktais, kaip nesutarpintais kalbos simuliakrų. Daiktas ir objektas yra ne tas pats. Objektas yra protui subordinuotas ir sąvoka įvardytas daiktas, o estezės metu susiliečiama su neįvardytu daiktu. Estezė yra erotinis patyrimas, kai negalima numatyti, kada ir kaip tai nutiks. O estetika yra mašinalus patyrimas, kai iš anksto yra apibrėžtas estetinio patyrimo objektas ir turimas skonis. Estetas yra grožį patiriantis zombis. Jo egzistencijai priešiname tyrėjo skverbimąsi į Visatos slėpinius. Estetas patiria tai, ką anksčiau buvo įdėjęs į daiktus, o tyrėjas atranda tai, ko anksčiau nebuvo numatęs ir apie ką anksčiau net nepagalvojo, ir ko anksčiau nė vienas žmogus nebuvo įdėjęs į daiktus. Kanto transcendentalinis subjektas yra pavyzdinis zombis, o „Grynojo proto kritika“ – zombio išpažintis. Kiekvieno esteto egzistencija yra kantiška ir tai lygu zombiškai egzistencijai.

Kai užčiuopiame savo veikimą mašinaliu būdu, tai ženklas, kad virstame zombiais. Na, to mašinalumo mes negalime išvengti, bet kaip nors reikėtų gerąją rutiną atskirti nuo blogosios. Pastaroji yra mašinali, o gerojoje rutinoje nutinka netikėtų dalykų, paneigiančių ją pačią. Jeigu mėginame būti atviri, ką nors nestandartiška pasakyti kitam žmogui, tai tampa jau gerąja rutina ir nevirsta įpročiu, kai dalyvaujame savo proto sąvokoje ir elgiamės pagal schemas, esančias galvoje. Laipsniško perėjimo iš zombio būklės į erotinę nėra, galimas tik šuolis, taip pat šuolis ir iš erotinės būklės į zombio būklę. Zombis daugeliu atžvilgių toks pats kaip ir aš: jis kalba, protauja, veikia, bet neįžvelgia kitų žmonių ir daiktų individualių savybių. Kitus žmones ir daiktus suvokia kaip schemas, yra visiškai imanencijoje ir nemato kito žmogaus transcendencijos. Todėl neturi vidinio pasaulio, gyvą būtybę skiriančio nuo negyvos. Būti gyvam – tai turėti vidinį pasaulį, kurį sudaro patiriamų daiktų ir žmonių kokybės. Tačiau zombis veikia mašinaliai. Mašinos skirtumas nuo gyvo organizmo yra tas, kad mašina neturi vidujybės. Mašinos vidus yra jos išorė, o mašinos vidujybė yra lygi mašinos išorybei. Galima sakyti, kad zombis – tai įprastybės mašina. Jam įprastybė yra mašinali: atsikelia iš ryto, išgeria arbatos, tada eina į darbą, ten „aria“, paskui grįžta namo, ten pavargęs pavalgo, pažiūri filmą per televiziją ir eina miegoti, savaitgalį uždirbtus pinigus leidžia prekybos centruose, ten vartoja intensyviai, tada vėl penkias dienas „aria“, paskui vėl vartoja ir vėl „aria“ – tai mašinali egzistencija, neturinti jokios prasmės. Tad filosofo uždavinys gal ir būtų prakrapštyti tokio žmogaus egzistenciją dengiančius rutinos sluoksnius ir apnuoginti ydingumą, tuštumą tokios egzistencijos, kuri nepatiria daiktų kokybių, yra grynai formali, schemiška ir vedanti į gyvenimo absurdą. Galbūt geriau yra mažiau uždirbti, nebūti labai turtingam, bet gyventi turiningą gyvenimą ir suprasti, kad esi žmogus, o tai yra – esi gyvas.

XX a. svarbiausias mokslas buvo fizika ir pavyzdinis būtybės provaizdis – mašina (čia galima kalbėti apie geismų mašiną, literatūros mašiną, muzikos komponavimo bei kitokias), o XXI a. tokiu mokslu tampa biologija ir pavyzdiniu būtybės provaizdžiu – gyvas organizmas. Kaip jau sakėme, gyvas organizmas tas, kuris turi vidujybę, o vidujybės pagrindas yra erotika. Ji sujungia vidujybę ir verčia siekti pasaulio, kuris pamaitina ją, kaip sumąstyta nauja mintis ar patirta nauja estezė. Zombis – gyvo žmogaus antrininkas, kuris yra mašina. XX a. mokslai buvo gyvų būtybių zombinimas, ypač tai pasakytume apie to amžiaus socialinius mokslus bei jų bihevioristinę orientaciją. Filosofija į tai reaguoja, ir jos dabartinių apmąstymų centru tampa gyvas organizmas. Svarbiausias uždavinys – būti gyvam ir kritikuoti tas socialines praktikas, kurios yra gyvų numirėlių praktikos arba anestezinės praktikos, orientuotos į pojūčių bukinimą. Mat tūkstančius kartų kartojamas tas pats veiksmas tampa mašinalus, o žmogus virsta mašina ir netenka gyvo organizmo bruožų.

Apibendrinant galima sakyti, kad nėra tokios būklės kaip filosofijos pabaiga. Kiekvienas dešimtmetis turi naujų iššūkių ir filosofija į juos reaguoja. XX a. filosofija dorojosi su fizikos laimėjimais, dabar biologijos mokslas kelia daug iššūkių, tarp jų ir etinių. Pavyzdžiui, brovimasis į žmogaus ar gyvūno genomą, tarkime, sintetinė biologija, kai kuriamos ir į aplinką paleidžiamos naujos rūšys, kelia naujų filosofinių problemų. Kuriami gyvų natūralių ekosistemų ar gyvūnų rūšių antrininkai, kitokios žuvys, kitokie augalai, kurie genetiškai modifikuoti. Iškyla klausimas, ar tai nesugriaus esamų ekosistemų, kurios vystėsi ir vystosi natūraliu būdu. Tai ne tik etinė problema, kelianti žmogaus kaip teisėto arba neteisėto Visatos valdovo klausimą, bet ir ekologinė problema, apimanti netgi žmogaus išlikimą Žemės planetoje. XX a. gyvą organizmą bandė redukuoti į mašiną, o dabar mėginant įsibrauti į gyvų būtybių genomus mėginama mašiną redukuoti į gyvą organizmą ir dirbtinai sukurti naujas rūšis. Atsirandančias naujas problemas filosofija turi apmąstyti. Džiaugiamės, kad gyvenimas vis iškelia naujų prieštaravimų ir galima visa tai apmąstyti, todėl filosofai niekada nelieka be darbo.