Velykų lopšinė
Stabtelėjęs medituoju, kaip vėjas senamiesčio gatvėje tąso permatomą vienkartinę pirštinę. Vietos iki valiai, gatvė laisva ir saulėta. Pirštinė stryksi, vartosi ore, sliuogia zigzagais, paskui išsikvepia ir suglemba. Nesuprasi, kiek tame gatvės šokyje šventės ir džiaugsmo, o kiek negandos. Kažin kur lyg jau nusižiūrėtas vaizdas. Šv. Petro aikštėje prieš dvi savaites? Karantino filmuose? Sapnuose?
Didžiąją savaitę miego daug. Jėzus vis meldžiasi Alyvų darželyje, o mokiniai vis miega, ir mokytojui vis tenka juos žadinti, priekaištauti dėl jų silpnumo, solidarumo stokos. Bet yra buvę ir atvirkščiai. Plaukiant valtimi, kai kilo audra. Jėzus ramiai miegojo, pasidėjęs pagalvę. Mokiniai panikavo. Popiežius Pranciškus per pamaldas urbi et orbi pasirinko šią sceną iš Evangelijos kaip iliustraciją to, kas dabar yra ištikę pasaulį. Pasak evangelisto, mokytoją tąsyk pavyko pažadinti. Jis ir vėl priekaištavo, kad mokinių tikėjimas silpnas, bet stebuklą padarė, audra liovėsi.
Mūsų režimas, rodos, niekada nesutampa su dieviškuoju režimu. Jėzus melsis darželiuose, prakaituos krauju ir eis mirti už mus ant kryžiaus, o mes sumigsime. Paskui jis miegos, kai mums labiausiai jo reikia. Per tuos miego mainus vyksta kažin kas paslaptinga. Gal tai meilės aktai? Vienas turi budėti, kad kitam būtų leista sumerkti akis.
Amerikiečių literatūros klasikas aprašo, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui atsidūrė vokiečių nelaisvėje ir buvo kelias paras gabenamas traukiniu į belaisvių stovyklą Dresdene. „Mus pakrovė ir užrakino, po šešiasdešimt vyrų į mažą, nevėdinamą ir nešildomą prekinį vagoną. Nebuvo jokių sanitarinių patogumų, vagono grindys buvo nuklotos karvių mėšlu. Kol pusė vagono miegodavo, kita pusė stovėdavo.“ Būsimam rašytojui tai buvo broliškumo ir meilės viršūnė, tai, kas padėjo išlikti. Išgirstum dar ne vieną istoriją, kaip miegas gydė, gelbėjo nuo pamišimo, nevilties ar baisių klaidų. Ar net mirties. Milicijos skyriaus sulaikymo kameroje, vadinamojoje duchovkėje, kiaurą dieną be vandens ir maisto, bet palei sieną dvi lentos, suoliukas. „Tu pamiegok, pamiegok!“ – kužda pacanui didysis konspiratorius. Tokiose vietose nieko daugiau ir neįmanoma pasiūlyti.
Plaukia dabar nurodymai Velykų rytmetį skambinti visais bažnyčių varpais, virtualiai šventinti margučius, svaigintis pamaldų transliacijomis. Žodžiu, neatiduoti centrinės krikščionių tikėjimo šventės tuštumai ir tylai. Gal ir smagu būtų užgiedoti trimis milijonais balsų „Linksma diena mums nušvito“ ar pasistatyti namie po altorėlį. Bet bus kitaip. Jeigu Dievas, persakant psalmės žodžius, padarė pirmąsias Velykas, tai kas jam sukliudys daryti jas toliau? Negi jam pritaikyta izoliacija?
Per šimtmečius į kompaniją Kristaus Prisikėlimui prašėsi ir yra įsiprašę įvairūs šūkiai, reiškiniai, patirtys. Viskas buvo taip, kad jo sekėjams leistų pasijusti nors kiek nugalėtojais, sėkmės atstovais, nesvarbu, viešai ar slapta, gražiai, su skoniu ar bjauriai. Vienos Velykos tokio nusistatymo, aišku, nepakeis. Tačiau šį pavasarį ima rodytis nauji velykiniai deriniai, palyginimai, ir dėl jų Dievo tauta jau dabar meldžia malonės regėti.
Ta mėgėjiška nuotraukėlė iš pažįstamos šeimos albumo reiškia, kad labiau už varpus ir pamokslus per šias Velykas norisi jaukių namų ir ramybės, mylimų žmonių. Kad tave kas nors paglobotų, ir tu pats turėtum, ką globoti, užklostyti ir užmigdyti, duoti valgyti. Kad galėtum pasirinkti, ką tau dvasios labui veikti ir ką pasidėti prieš akis kaip sveikinimą iš Velykų šalies. Kitapus kadro čia – paprastutis gyvenimas. Be jokių dvasingumo pretenzijų. Jį skaudžiausiai ir muša visos negandos. Bet iš jo ir daugiausia palaikymo, užuojautos, jei nori – humoro, labai reikalingo sunkmečiais. Buvau tuose namuose Ukmergėje prieš kelerius metus, valgėme cepelinus, žiūrėjome televizorių. Vaikas, kuris ten miega, gražiai užaugęs ir gyvena, nors jau kitur. Jį auginusių ir migdžiusių žmonių, deja, jau nėra. Moterys, kurios migdė mane, taip pat po žeme.
Jėzaus malda mirties išvakarėse veikė mokinius kaip lopšinė. Jis liko budėti ir ruoštis kryžiui. Paskui jis kartais pavargsta ir eina gultis į valties galą. „Mielas Jėzau, Atpirkėjau, tau labanakt iš širdies!“ – traukdavome prie vakarinio laužo ateitininkų „Dainavos“ stovykloje šalia Detroito. Tebetraukiama turbūt ir toliau. Buvo ten ir ežerėlis su valtimi. Sykį vos nenugarmėjau į dugną, sumanęs vidurnaktį pasigrožėti žvaigždėmis, mat valtis pasirodė kiaura, o Jėzų buvome pasiuntę miegoti. Laimei, dar nebuvo kietai įmigęs.
