Trečiosios sesers istorijos

Sindromai paprasto žmogaus akimis

Sindromo sąvoka psichologijoje reiškia tam tikrą simptomų derinį. Kai pradedi gilintis, pamatai, kad sindromai taip ir taikosi įlįsti į mūsų galvas. Ramu tik dėl kelių – jų tikrai išvengsiu. Štai Paryžiaus sindromas būdingas tik japonams. Pati mačiau netoli Senos vieną vemiančią ir ašarojančią japonę. Ją bandžiau paguosti kalbėdama lietuviškai, sakiau, kad čia kaltas Paryžius. Bet ji nesuprato. Paknopstomis nubėgo prie saviškių, kurie fotografavo platanus tik tam, kad fotografuotų. Geriausias gydymo būdas – išvažiuoti iš Prancūzijos. Tikiuosi, kad niekada nesusirgsiu ir Stokholmo sindromu, nes kas mane grobs? Jau ne prekinė išvaizda, į banką beveik neinu, nebent „Akropolyje“ tapčiau įkaite. Savotiškai įdomu, jeigu, aišku, paliktų gyvą. Norėčiau išbandyti, ar Šventojoje Žemėje man nepasireikštų Jeruzalės sindromas, tačiau tuštoka piniginė neleidžia skraidyti. O gal tikrai įtikėčiau, kad esu pranašė?!

Kiek supratau iš medikų užrašų, jautrioms sieloms pavojinga eiti į meno galerijas, nes ten gali ištikti Stendhalio sindromas (knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžą“ jis yra rašęs apie galerijose patirtą ekstazę). Tad parodose įtartinai žiūriu į tuos, kurie pradeda skųstis padažnėjusiu širdies plakimu, oro trūkumu. Vienas neišsilavinęs žmogus man yra sakęs, kad priepuolis dažniausiai ištinka pavyduolius. Gal ir yra tiesos. Ateina menininkas į galeriją ir suvokia, kad taip niekada nenutapys paveikslo, neiškals iš akmens luito idealios skulptūros, o juk manė, kad yra talentingas. Kaip toks atsitokėjimas nepakirs kojų?

Realiausias yra perdegimo sindromas. Ranką prie širdies pridėję, prisipažinkime, kad nors kartą gyvenime degėme entuziazmu, pavargome, užgesome, energija išseko. Ir ateina draugė depresija. Dabar nauja mada – psichologai moko mus nebekelti sau aukštų idealų, nes kai jų nepavyksta pasiekti, nebelieka ir motyvacijos. Ir nebekeliu. Bet vakar mačiau tokią gražią rankinę, tokią gražią rankinę. Sunkiai save įtikinau, kad ji ne man. Bet gal čia ne apie tai.

Vis dėlto su namiškiais vieną sindromą prisitaikėme. Tik neišsiduodame, garsiai nekalbame. Vyresnioji sesuo išvažiavo atostogauti ir paliko mums savo katiną, bet jis tą pačią dieną iššoko pro langą ir pabėgo. Mes jį suradome po kelių savaičių, parsinešėme namo. Nė vienas iš mūsų nebuvo tikras, kad čia tas pats Runcis. Grįžusi iš kelionės, sesuo nieko įtartino nepastebėjo ir išsivežė katiną. Dabar, kai ateiname pas seserį į svečius, vis dar įtartinai žiūrime į rusvakailį gražuolį. Manau, kad mums visiems Kapgraso sindromas. Šio sindromo veikiamas asmuo mano, kad koks nors artimas žmogus, dažniausiai giminaitis, yra pakeistas taip pat atrodančiu apsišaukėliu. Šiuo atveju – katinas.

Apie rūką

Gražiai apie jį yra rašęs Saulius Tomas Kondrotas. Senesni žmonės prisimena blūdijantį rūke ežiuką. Alkoholikai teigia ten matantys baltus žirgus. Kelininkai – avariją. Man atrodo, kad mūsų atmintis pasislepia rūke. Iškyla, išplaukia koks nors epizodas – kaip „Skrajojantis olandas“ jūroje prieš nustėrusius jūreivius – ir vėl dingsta. Tada girdi klasika virtusį klausimą: „Kur aš jį arba ją mačiau?“ Teatre? Operoje? Knygyne? Autobuse? Kelionėje? Poliklinikoje? Galima vardinti, kol nebelieka jokių vietų. Vadinasi, niekur nematei.

Rūką dažnai mistifikuojame, nes tai susiję su mūsų pasąmonėje gyvenančiomis baimėmis. Kas išlįs? Sykį naktį klaidžiojome po tirštame kaip pienas rūke skendintį miestą – jame lankiausi pirmą kartą. Nepažinojau jo nei iš paveikslėlių, nei iš nuotraukų. Rūkas gatves, pastatus ir vienišus nakties klajūnus tarsi paskandino. Buvome tik balsai, žingsniai. Savo kelionės draugams sakiau, kad miestas man atrodo lyg tvirtovė su paslaptingais bokštais, nišomis, šaudymo angomis. Nežinojimas, kur dingti iki aušros, šiek tiek gąsdino. Paaštrėjo pojūčiai – tarsi būtume buvę vilkolakiai. Maniau, išaušus ir išsisklaidžius rūkui, išnyks ir visi tariami, mano vaizduotėje regimi bokštai. Bet kai tiršta kaip pienas migla pagaliau pasitraukė, prieš mus išniro didžiulė pilis. Ligi šiol nesuprantu, kaip ją regėjau nieko neįžiūrėdama net per porą sprindžių.

Ir dar. Prieš keletą metų važiuodama autobusu anksti ryte mačiau vaikščiojančias galvas – kūnų nebuvo. Žmonės per rūke skendinčią pievą skubėjo į darbą, kirto kampą. Fantasmagoriškas vaizdas. Reikėjo nufotografuoti, bet per vėlai sumąsčiau. Dar pamaniau, kad jeigu ateityje būsime nemirtingi, užteks tik galvų – indo, kitką keisime.

Vidinis balsas

Visos mano draugės tiki vidiniu balsu, nors knygose apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją neįmanoma rasti apie tokį organą nė menkiausio įrašo, chirurgai irgi nenumano, kurioje vietoje jis slypi. Nerandamas, vadinasi, neišpjaunamas, neišmetamas, jis negali kaip koks apendiksas užpūliuoti arba įtrūkti lyg pilvo plėvė. Jis neturi ir stygų, jam nereikia burnos, lūpų.

Vidinis balsas puikiai girdimas tiek vienatvėje, tiek būryje žmonių, kalbantis ir tylint. Niekas net neįtaria, kad tau dabar kažką kužda balsas. Akylesnis gali pastebėti pasikeitusią mimiką arba išplėstus vyzdžius, bet balso jis neišgirs. Tiesa, kartais mes garsiai ištariame tai, ką mums įkyriai kartoja vidinis balsas. Tada nors skradžiai žemėn prasmek – į mus taip pasižiūri, taip pasižiūri (patys žinote, kaip)! Bet metams bėgant išmokstame viską paslėpti ir užmaskuoti.

Daugelis vidinį balsą sieja su intuicija. Ji mus išgelbėja nuo katastrofų, avarijų. Vidinis balsas kužda: „Ten neik.“ Žmogus ir neina. Jeigu nepaklauso, paskui nagus nusigraužia. Psichologai baiminasi, kad gali įvykti konfliktų tarp mūsų vidinio balso ir sąmoningai išanalizuotos informacijos. Bet dar blogiau, jeigu vidinis balsas tyli. Tada reikia bandyti jį švelniai prakalbinti, ieškoti priežasčių, kas atsitiko, kodėl jis pasislėpė, aiškintis, ką ne taip padarei. Vidinis balsas padeda išgirsti save.

Mistiškiausia, kad mūsų vidiniai balsai gali susikalbėti. Galiu duoti pavyzdį iš savo gyvenimo: mano vidinis balsas sako, kad reikia paskambinti draugei, o ji tuo metu man pati skambina, nes taip liepė jos vidinis balsas. Tada mes ilgai kalbame, o mano vyras ironizuoja, kad jau 23 kartus būtų išjungęs telefoną, nes tokia beprasmybė, tokia pokalbio tuštybė, bet mums taip neatrodo, nes abiejų vidiniai balsai sako, kad reikia išsišnekėti, – tam ir esame draugės.

Kartą vienam žmogui pasiūliau pasiklausyti savo vidinio balso. Likau nesuprasta. Žmogus su manimi nebesisveikina, apsimeta, kad nemato.