Laimė nutiko

Laimė susikloja iš begalybės jausmų, jausenų. Į laimės sąvoką telpa visas gyvenimas, jos palydovės – ir kančia, ir atjauta, kitiems – tikėjimas Dievu, dar daugybė žemiškų dalykų. Kiekvienam laimė vis kitaip nutinka: trumpai, kaip šviesulėlis, brėžiąs paskliautę rudenį žvaigždėtą, ar ilgiau, nepaslystant, nepaklystant. O gal viltimi, viltimi rusenant vis sielos kamputy, atsidūstant, pasvajojant, na kada nors nušvis, negali taip ilgiau temptis ir tęstis. Kiti, kasdieną gožiant pilkumai, niūrumai, negandoms, ir pasvajoti apie nepasiekiamą laimę nebedrįsta.

Laimė trokštama – mylėti ir jaustis mylimam. Dauguma tikins – svarbiausia nesirgti. Bet ne kuklesnė laimė surinkti feisbuke 5 000 draugų ir tikrovėj neturėti nė vieno: apkabinamo, pačiupinėjamo, paglostomo, patikimo, lauktino. Vis dėlto laimė – ne tikslas, o amžinasis ėjimas, veržimasis link jos. Lyg besiraitąs upeliukėlis – kol srovena, gurga, vinguriuoja, tol ir gyvas, nutekėjus ežeran ar jūron – tikslas pasiektas, bet upelio nelieka, ištirpsta vandenynuos.

Pavydėtina laimė – vaikščioti, giliai kvėpuoti ir svaigti nekertamu čiulbančiu mišku, giria, užkopus padainuoti ant piliakalnio po ąžuolu arba skaityti vertą įdomią knygą ir neatsiplėšti nuo jos, tik šmakšt – ryte praryti.

O dar gausybė mažesnių, bet ne prastesnių laimių: išsikuopti, išsivalyti kambarį, nusivalyti vienąsyk batus ir išsiskalbti marškinius. Džiaugsmas ir tikėtina laimė – taip pat švariai nusiplauti automobilį. Ar kuris pavyduolis neigs, ginčys? Kitas dar pasijuoks – po kiekvieno plovimo dar labiau rūdys. Bet kol visai surūdys, pasijausiu laimingas, toks pakvaišęs iš nutikusios laimės, kai aplinkui nieko daugiau nejuntu, nebematau, tiktai žvilgantį patikimą draugą automobiliuką. Aš jį prižiūriu – remontuoju, plaunu, o jis suteikia visapusišką laimę – ir linksmi kartu keliaujam. 

Autoriaus nuotrauka