Kviestinė vakarienė

 

Jie pakvietė mane į svečius. Turėjau pasiekti senamiestį ir atsidurti Šiaulių gatvėje 19.30. Iš namų išėjau be skėčio ir jau Vilniaus gatvėje mane užklupo lietus. „Vargas tau, Jeruzale“, – keiktelėjau sau, bet lietui tai nepadarė jokio įspūdžio. Iš pradžių lašnojo, paskui palaipsniui įsilijo. Buvau apsivilkęs savo gerąjį smailėjančiais atvartais tvido švarką, kurį prieš pusmetį iš stažuotės Paryžiuje man atvežė Karolina. Hausmano bulvare kažkokioje prabangioje rūbų krautuvėlėje ji net paprašė pardavėjo pasimatuoti. Sakė, kad stotu jis labai panašus į mane. Pardavėjas maloniai sutiko, švarkas gulėjo kaip nulietas. Iranietis išsišiepęs kraipė uodegą, maivėsi veidrodyje, o kartu su pirkiniu padavė Karolinai savo vizitinę kortelę, prieš tai kitoje pusėje užrašęs asmeninio telefono numerį. Jam traukiant kortelę iš piniginės iškrito nedidelė spalvota šeimos nuotrauka. Du žavūs juodgarbaniai, tvarkingai sušukuoti berniukai (Karolina nesakė, kokio amžiaus, o jei ir sakė, tai neatsimenu) ir gražuolė blondinė, greičiausiai žmona. Iranietis nesutriko. Atsiprašęs pakėlė fotografiją, žvitriu fokusininko judesiu įspraudęs ją vidinėn kišenėn, pasiaiškino, kad tai jo brolio šeima Teherane. Ir kad jos labai pasiilgęs. „Juk graži, ar ne tiesa?“ – pavymui dar spėjo šūktelti.

Turėdamas laiko nusprendžiau pasukti į Trakų gatvę. Praėjau kelis triukšmingus barus, boutique, moteriškų kojinių, juvelyrinių dirbinių krautuvėles, užuodžiau tolokai esantį itin smirdų indiško maisto restoraną (sutrešusių ryžių ir prisvilinto kario kvapas driekėsi per kelis kvartalus, o gal ir dar platesniu spinduliu), tada mažuliukę (kai kuriuose senamiesčio restoranuose net WC erdvesni) raštinės reikmenų krautuvėlę – kartais ten pirkdavau plonytėlaičius 0,5 milimetro rašiklius „Schneider“. Ten jie nebuvo brangūs. Tada kirtęs Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventorių įsukau į Kėdainių gatvę ir neilgtrukus pasiekiau savo tikslą.

Kiemas pribloškė erdvumu, nebūdingu senamiesčiui, čia augo tylios ir galingos liepos. Kol pamačiau dviaukštį penktą numerį, praskrido varnų būrys. Norėjau suprast, kuri iš jų vadovauja paradui, tačiau jos chaotiškai draikėsi padangėje kaip oran išmestas juodų vilnonių siūlų kamuolys, paskui klestelėjo į didžiausios liepos lają ir iš ten toliau skundėsi ar kažką skundė pasauliui. Nesinorėjo niekur skubėti. Brėžinius buvau atidavęs užsakovui, o birželis per metus ištinka tik sykį. Tą jau žinojau, tad stovėjau prie įėjimo ir žiūrėjau į langus. Vienas jų buvo apskritas, o laukujės durys neįprastai aukštos. Jei būčiau iš ko nors pasiskolinęs akinius, būčiau pamanęs, kad tai man netinkami lęšiai taip iškreiptai viską aukština ir kad čia lankosi vidutinio ūgio milžinai arba atostogaujantys ir dinderį mušantys NBA krepšininkai. Nei prie vienų, nei prie kitų, tikėtina, nepriklausiau. Karolina tikrai nebūtų praleidusi progos tai paminėti, ir, manyčiau, ne kartą. Jos liežuvis, kaip elektrinė siuvimo mašina, veikė be priekaištų. Ir, deja, be perstojo.

Prie įėjimo žemės lopinėlis užsėtas žole ir apjuostas neaukšta juodo metalo pinučių tvorele. Spėjau, kad jie gyvena antrame aukšte – ten buvo plačiai atvertas langas, o visai greta jo kiti langai su balkoniuku. Fasadas seniai tinkuotas, apraizgytas nebe pirmos jaunystės storašakėm ar storašak-nėm gebenėm, tačiau oranžerija ant stogo rodė neabejotiną prabangą. Virš gatvės durų antrame aukšte buvo įrengtas erkeris su apskritu ir horizontaliu langais. Tas horizontalusis ir buvo atviras – pro jį ramiai liejosi balsai. Taip kava neskubėdama sklinda stalviršiu iš ką tik netyčia apversto kavos puoduko. Vyras ir moteris. „Amžina klasika, – pagalvojau. – Nei du vyrai, nei dvi moterys neatspindėtų mūsų pasaulio taip kaip vyras ir moteris.“ Jie ginčijosi, tačiau jų ginčas nė iš tolo nekvepėjo konfliktu.

Nusprendžiau, kad laikas spustelt durų skambutį.

– Klausau jūsų, – išgirdau moterišką balsą. Griežtą ir nežadantį nieko gero. Jei vakar oficialiai manęs nebūtų pakvietę telefonu, būčiau pagalvojęs, kad kaip barbaras naktį veržiuos į moterų vienuolyną, kur prie vartų stovi dėl Viešpaties čia pat pasiruošusi žūti motinėlė su ryžtingai užtaisytu parabeliu. Gal net sidabrine kulka.

– Kristis, čia Kristis.

– O taip, malonu, laukiam jūsų.

Motinėlė neiššovė ir mediniais laiptais aš sėkmingai užkopiau į antrą aukštą. Laiptinė buvo erdvi. Garstyčių spalvos turėklai, regis, vakar nudažyti, o sienų spalva priminė vaikystėje taip mėgtą plaktą grietinėlę. Kvepėjo kažkuo, gal santalu, gal agaru, neatskyriau. Uoslei nebuvo duota laiko mįslėms.

Atvėręs duris Cezaris Golbinderis padėjo ant staliuko priemenėje pypkę ir apkabino mane kaip seniai matytą iš tremties sugrįžusį bičiulį.

– Įsivaizduokit, Kristi, aš čia gimiau. Čia, priemenėje. Po karo, vos atsitraukus vokiečiams. Mano motinai buvo šešiolika. Gimiau čia, ant plikų grindų, ant plikų lentų.

Apsidairiau. Motinos nepamačiau, tik išrikiuotas kokias šešias poras itin uoliai išblizgintų batų.

– Taip, čia ir dabar išlikusi autentiška apdaila, krosnis, baldai. Butas priklausė mano seneliui Jokūbui, jis buvo garsus ginekologas. Priiminėdavo namuose. Motina ne sykį yra pasakojus, kai susistabdžius vėlyvą metą taksi mieste pasakydavo adresą, taksistas mesdavo žvilgsnį – kartais užjaučiantį, kartais priekaištingą. „Tokia jauna, o jau važiuoja aborto.“ Taip jie galvojo. Nepaisant to, aš čia gimiau, – pakartojo jis. – Bet eikime į kambarį.

Svetainėje degė kelios žvakės ir vakarienei (nors aš paprastai tokiu metu valgydavau vėlyvus pietus) buvo išdėlioti indai.

– O Karolinos dar nėra? – paklausiau, žiūrėdamas į Cezarį.

Jis buvo ką tik atsisėdęs ir žiūrėjo į liepsną. Motinėlės niekur nesimatė. Dingtelėjo kvaila mintis, kad ji ruošia parabelį, valo jį ir kruopščių kruopščiausiai sutepa. Mes buvome dviese ir žiūrėjome į degančias žvakes.

– Jus užaugino motina, Kristi? – paklausė Cezaris.

– Taip. Mane užaugino motina.

– Manau, jums reikėtų išgerti.

Pažiūrėjau į stovintį ant stalo prancūzišką bordo.

– Aš nemėgstu vyno, daktare Golbinderi.

– Vadinkite mane Cezariu.

Patraukiau pečiais. Nieko nesupratau. Kodėl nėra Karolinos, kodėl nepasirodo motinėlė, kodėl ant stalo tušti indai.

– Aš jums įpilsiu konjako, kurį laikiau dukros vestuvėms.

Čia aš visai sutrikau.

– Gal dar ne laikas, Cezari? Aš norėjau pasakyti – nei konjakui, nei vestuvėms. Aš…

– Kas gali pasakyti, kada laikas ir kada ne laikas? Tik Dievas. Ar jūs religingas, Kristi?

– Aš krikštytas. Mano teta iš tėvo pusės buvo slapta vienuolė.

– Aš noriu žinoti, ar jūs tikite.

– Jei klausiate, ar vaikštau į bažnyčią sekmadieniais, tada ne. Tada aš netikintis. Aš netikiu institucine bažnyčia. Aš netikiu Dievu, kuriuo mane verčia tikėti, – staiga pajutau, kad įsiplieskiu ir veidą užlieja raudonis.

– Nesijaudinkite, niekas jūsų nekaltina. Aš tik noriu žinoti, ar turite santykį su tuo, kas pranoksta jūsų gyvenamą fizinę erdvę.

– Jei taip, turiu. Tačiau tai uždara, privati teritorija, apie kurią aš nekalbėsiu.

Cezaris atsistojo, nuėjo prie indaujos. Atvėrė girgždančias dureles ir ištraukė butelį „Bache Gabrielsen Hors d’Age“. Nebuvau girdėjęs tokio pavadinimo. Nelabai supratau, kas vyksta. Cezaris grįžo nešinas dviem konjako taurėm, ligi pusės pripiltom medaus spalvos gėrimo.

– Tai ne šventinė vakarienė, Kristi. Mes nebeturim ko švęsti. Suprantu, ką norite pasakyti apie Dievą. Mums, žydams, tikėjimas ateina iš doro elgesio ir darbų, priešingai nei jums, krikščionims. Mums nereikia tarpininkų, gelbėtojų, mes patys galime pašventinti savo gyvenimą. Pašventinkim. Išgerkim, Kristi. Ne už Kristų, už gyvenimą.

Jis pakėlė savo taurę ir išlenkė iki dugno. Pajutau, kaip girgžtelėjusios prasivėrė durys ir kažkas į mus pažiūrėjo.

– Lena neateis. Aš tuoj jums viską pasakysiu. Tuoj. Išgerkit, labai prašau jūsų, išgerkit.

Jis padavė man taurę ir pristūmė stiklinę su apelsinų sultimis. Man neliko nieko, tik šyptelti ir pakartoti jo judesį.

– Šįvakar aš, tai yra mes norėjome jums pasakyti, kad jūs puikus vyriškis. Kad jūsų laukia puiki, labai sėkminga architekto karjera. Kad jumis galima pasitikėti. Šiais laikais tai reta. Visais laikais tai reta. Taip, būtent tai ir norėjome jums pasakyti ir dabar aš tai jums sakau.

– Atleiskite, bet aš tikrai nieko nesuprantu.

Jo tirados ėmė mane pykinti ir man jau kilo noras tiesiog pakilti ir išeiti, nelaukiant Karolinos.

– Palaukit. Mes pasitarėm ir pagaliau norim jums pasakyti, kad Karolina serga. Jai progresuojantis šizoidinis asmenybės sutrikimas.

– Aš žinau, man tai ne paslaptis. Manęs tai nebaugina.

– Bet ją baugina. Ir jos motiną.

– Karolina yra puiki moteris, – pajutau, kaip gėrimas pasklido mano kraujagyslėmis, atpalaiduodamas ir sušildydamas. Viena žvakė baigė liepsnoti, o mano kraujo liepsna nelauktai paūmėjo.

– Lena, ateik, – šūktelėjo Cezaris.

Jis turbūt pajuto augantį mano nerimą. Durys atsidarė ir, kiek padelsusi, pasirodė moteris, gerokai jaunesnė už Cezarį. Juodaplaukė, viršun sušukuotais plaukais. Ji priėjo, ištiesė man ranką, tačiau nelaukdama, kol aš ištiesiu savąją, puolė prie manęs ir apkabino.

– Atleiskit mums, atleiskit už viską, – šnabždėjo ji.

– Už ką, už ką? – aš nieko nesupratau. – Viskas gerai, tikrai. Viskas gerai.

– Ne, Kristi, ne, – ji kažkaip labai minkštai ištarė mano vardą. Ištarė taip, kad pirmąsyk pajutau, jog mano vardas iš tiesų yra gražus, o ji nėra jokia motinėlė su parabeliu.

– Dar prieš valandą su Lena ginčijomės, kuris obuolys yra tikresnis – plautas ar neplautas. Dabar jau nebesvarbu.

Akimirką visi tylėjome, žvelgdami į stalą, nukrautą švariais vakarienės indais. Aš užsiverčiau savo gėrimo likučius ir atsisukau į juos.

– Pasakyk jam, – tyliai ištarė Cezaris.

– Tu pasakyk, – taip pat tyliai, beveik be garso atsakė Lena.

– Gerai, gerai.

Vėl stojo tyla. Girdėjosi, kaip šnypščia gesdama antroji, paskutinė, žvakė.

– Karolinos nebėra, – ištarė Cezaris, netikėdamas tuo, ką sako. – Mums paskambino prieš valandą. Paskambino prieš valandą. Nežinau kas. Prieš penkiasdešimt penkias minutes. Pasakė, kad ji pateko po traukiniu Tel Avive. Pasakė, kad ji nukrito ant bėgių Holono-Volfsono geležinkelio stotyje. Ten negalima laukti perone. Mes norėjome… Norėjome, kad ji pabūtų ten su seserim, kad pagalvotų, apie viską pagalvotų. Jos nebėra, Kristi. Nieko nebėra. Mums beliko tik mūsų Dievas.

Jis ištiesė ranką Lenai. Ji paėmė ir priglaudė prie lūpų. Aš atsikėliau, priėjau prie indaujos, išsiėmiau butelį, įsipyliau dar pusę taurės, išgėriau neužsigerdamas ir nežiūrėdamas į juos. Paskui nusilenkiau jiems, kaip kunigas mišioms baigiantis lenkiasi Kristui, ir išėjau. Neišbėgau. Tiesiog išėjau.