Kryžiaus kelias

Aleksandrui ir Dangei

Kryžiaus kelias yra kelias į Gyvenimą per Mirtį. Mokytojas Jėzus nebuvo pirmas, nuėjęs šį kelią. Tūkstančiai pasmerktųjų mirti tokia pačia mirtimi iki Jėzaus ėjo savo kryžiaus kelią. Mokytojas tik parodė, kaip jį reikia eiti. Jis padarė tai tobulai. Todėl Jis yra Pirmasis ir Paskutinysis, Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Būties Šerdis ir Širdis.

Visas pasaulis, visa Kūrinija nuo pat Sukūrimo eina kryžiaus kelią. Nuo pat Sukūrimo Kūrinija šoka Mirties ir Gyvenimo šokį, ir kiekviena smiltelė, kiekviena žolelė, kiekviena žemės ar vandens, ar skraidanti būtybė šiuo šokiu šlovina savo Kūrėją.

„Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“, – sako Mokytojas. Mes gėrimės savo vestuvių šokį šokančių drugelių grožiu. Tačiau šis šokis yra jų trumpo gyvenimo, jų trumpo kryžiaus kelio pabaiga. Rytoj tų, kurie šiandien susijungė šokyje, nebebus. Bet bus pradėta nauja gyvybė.

Kiekvienais metais į pačią mirties karalystės širdį, kurioje nesugeba išgyventi joks kitas Žemės planetos padaras, traukia virtinės keistų paukščių. Tai imperatoriškieji pingvinai per Antarkties ledynus eina savo kryžiaus kelią, kad galėtų sušokti vestuvių šokį ir pradėti naują gyvybę. Kelis mėnesius jie kęs siaubingiausią planetoje žiemą. Kelis mėnesius jie bus neapsakomo speigo, pūgos ir poliarinės nakties tamsos valdžioje. Daug jų žus nuo šalčio ir bado. Bet atėjus pavasariui balta sterili dykra prisipildys jauniklių klegesio. Gyvenimas nugalės mirtį.

Didžiojo penktadienio liturgijoje Katalikų Bažnyčia garbina Kryžiaus medį. Medis, iš kurio buvo padarytas Išganytojo kryžius, kadaise žalias, gyvas ir gražus, turėjo būti nukirstas, turėjo mirti tam, kad ant jo galėtų mirti Tas, per kurio Mirtį mes turime Amžinąjį Gyvenimą.

Kryžiaus kelias yra kelias į Gyvenimą per Mirtį. Tai viso Kosmoso, visos Būties kelias. Tai savęs atidavimo – atidavimo kitam – kelias. Ir visi juo eina. Visi iki vieno. Nuo peteliškės iki šventojo. Nuo šventojo iki kruviniausio žmogžudžio. Juk ir didžiausias piktadarys, atėmęs daugybę kitų gyvybių, galų gale turės grąžinti savo gyvybę Tam, iš kurio ją gavo.

Mokytojas buvo atėjęs, kad išmokytų mus eiti kryžiaus kelią. Jis buvo atėjęs išmokyti mus teisingai atiduoti save kitam. Drugelių ir pingvinų šito mokyti nereikia. Mirties ir Gyvenimo šokio ritmai bei žingsniai yra įrašyti jų prigimtyje. Pats instinktas padaro jų šokį mielą Aukščiausiojo akyse.

Bet iš žmogaus Dievas nori daugiau. Jis nori improvizacijos, kūrybos. Jis nori laisvės. Būtent šito mūsų išmokyti ir buvo atėjęs Mokytojas.

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – sakė Mokytojas. Mes visi – norime to ar ne, laisvai arba priverstinai – einame savo kryžiaus kelią. Mes atiduodame save kiekvieną dieną, ir sulig kiekviena diena mūsų gyvenimas darosi vis trumpesnis, sulig kiekviena diena jis artėja to lemtingo slenksčio link, slenksčio, ant kurio Mirtis ir Gyvenimas paskutinį kartą mūsų žemiškos kelionės metu, mūsų kryžiaus kelio pabaigoje aistringai apsikabins paskutiniame šokio judesyje ir paskutinį kartą pažvelgs vienas kitam į akis…

O po to?

O po to turėtų būti Gyvenimas. Bent jau taip norėjo Mokytojas, kuris atidavė visą save tam, kad mes galėtume gyventi amžinai. Tūkstančiai pasmerktųjų iki Jo ėjo kryžiaus kelią. Bet Jis pirmasis padarė tai laisvai, niekieno neverčiamas. Ir apreiškė didžiausią meilės paslaptį. Kryžiaus kelias yra Meilės kelias. Tai laisvas ėjimas į Gyvenimą per Mirtį. Tai – auka.

Būti šventam reiškia ne ką kita, kaip visiškai laisvai eiti savo kryžiaus kelią. Tai reiškia labai mylėti, būti pasiruošusiam atiduoti savo gyvybę už draugus. Mokytojas mus visus šaukia į šventumą. Jis šaukia mus į šventumą, nors puikiausiai žino, kad absoliuti mūsų dauguma taip ir liks labai toli nuo jo. Vis dėlto Jis kviečia mus šokti Mirties ir Gyvenimo šokį ne taip, kaip jį šoka drugeliai. Jis kviečia improvizuoti, kviečia mylėti. Kiekviena mūsų gyvenimo diena yra stotis mūsų kryžiaus kelyje, stotis, kurioje Mokytojas mus kviečia sustoti ir apsidairyti.

Kai atsiliepiame į Mokytojo kvietimą, staiga pamatome, kad mūsų kryžiaus kelio stotis yra dešimčių, šimtų, tūkstančių, dešimčių tūkstančių kitų kryžiaus kelių sankirtos vieta. Šiuolaikinės masinės informacijos priemonės nepaprastai išplėtė mūsų galimybes stebėti kitų kančią ir mirtį. Vargu ar galime padėti nešti kryžių tolimame pasaulio krašte įvykusios aviakatastrofos ar teroro akto aukų artimiesiems. Tačiau ir nuoširdžiai sukalbėtas Requiem aeternam, „Amžinąjį atilsį“, būtų mūsų mažytė auka, išplėšta iš vien sau skirto, egoistiškai tekančio laiko, auka, kurios negali aukoti drugeliai.

Mokytojas mus kviečia žiūrėti toliau. Ir štai mes regime daugybę mirštančių, kurie galėtų gyventi, jeigu atsirastų donoras, sutikęs paaukoti jiems širdį arba plaučius ir taip užbaigti savo kryžiaus kelią – kelią į Gyvenimą per Mirtį. Regime daugybę vaikų, kurie galėtų augti šeimose, jeigu jų tėvai ant kryžiaus būtų prikalę ne savo vaikų laimę, o dalį savo egoizmo. Regime kūdikius, kuriems nebuvo leista gimti, nes jų mirtis suaugusiesiems buvo patogesnė už jų gyvenimą, todėl jie buvo paaukoti ant savanaudiškumo ir nejautrumo aukuro. Regime begalę sudaužytų širdžių, kurios galėtų plakti kartu ir kartu eiti kryžiaus kelią, jeigu sugebėtų truputėlį daugiau numirti sau, kad gyventų jų tarpusavio meilė. Regime savo artimuosius, kuriems pagailėjome dėmesio, nes pagailėjome savo tuštybės. Regime save pačius, reikalingus kito peties, kuris galėtų padėti mums nešti mūsų pačių kryžių, jeigu ne išdidžioje savo vienatvėje įkalintas mūsų ištartas „ne“…

Kryžiaus kelias yra kelias į Gyvenimą per Mirtį. Tai visos Kūrinijos kelias ir visi jį eina. Bet Mokytojas norėjo, kad mes, žmonės, jį eitume laisvai. Mokytojas norėjo, kad mes jį eitume kaip Meilės kelią, kaip savęs dovanojimo kitam kelią. Milijardai kryžiaus kelių, kirsdamiesi ir susipindami, kaip nesustabdomas Gyvenimo per Mirtį srautas, kaip visos Kūrinijos kryžiaus kelias plūsta į Tą, kuris yra Meilė, į Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.