Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (II)

Pirmoje šio straipsnio dalyje („Š. A.“, III.20) apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes ir ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar išsamesnę analizę, atskleidžiančią, kaip jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tam ir bus skirta.

Kaip ir kiekviena sąmokslo teorija, kultūrinio marksizmo „demaskuotojų“ pasakojimas visada yra suręstas iš pusiau teisingų, perdėtų ar visiškai išgalvotų faktų, pritemptų arba tiesiog pramanytų jų sąsajų bei daugybės loginių prieštaravimų. Pagrindiniams su kultūriniu marksizmu siejamiems filosofams primetamos idėjos yra grindžiamos gausybe iš konteksto ištrauktų, o kartais tiesiog neteisingai priskirtų citatų. Jos ne tik sukarikatūrina, bet ir yra labai nutolusios nuo to (o kartais net priešingos tam), ką jie iš tikrųjų teigė. Trumpame straipsnyje būtų neįmanoma išsamiai aptarti visus atvejus, kuriais kultūrinio marksizmo pasakojimas yra atitolęs nuo tikrovės, todėl čia bus aptartos kelios iš dažniausiai pasikartojančių ir tarpusavyje susijusių kultūrinio marksizmo klišių: studentų judėjimų išaukštinimas taip išduodant darbo klasę, tapatybės politika ir šios paskatinta neapykanta žodžio laisvei.

Kas išdavė darbo klasę?

Bent kiek susipažinus su istorija aišku, kad Marcuse tikrai nebuvo tas, kuris išjudino minėtuosius studentų judėjimus, o jei kai kurios jo idėjos ir turėjo jiems įtakos, tai tikrai nebuvo vienintelės. Taip pat nėra netgi jokios vientisos ideologijos, kurią būtų galima apibendrintai pavadinti „kultūriniu marksizmu“. Po šiuo terminu, panašiai kaip ir po artima „liberalmarksizmo“ etikete, suplakamos labai skirtingos politinės kryptys: „progresyvusis“ konservatizmas, liberalizmas, kai kurios kairiosios idėjos ir kt. Netgi demoniškoji Frankfurto mokykla buvo pilna prieštaravimų, dėl kurių sunku žiūrėti į ją kaip į vientisą ideologinę programą. Vienu tokių prieštaravimų pavyzdžių galėtų būti Frankfurto mokyklos santykiai su tariamai jos tiesiogiai diriguotais studentų judėjimais. Marcuse, tuo metu dirbdamas JAV, juos kritiškai palaikė. O Adorno, Horkheimeris ir Habermasas Vokietijoje, nors ir (kai kuriais atžvilgiais) palaikydami judėjimų propaguotą seksualinę emancipaciją, kovą už moterų ir pilietines teises ir priešiškumą imperialistiniams karams, griežtai kritikavo smurto apraiškas, kurios, pasak Adorno, buvo kertinės šiems judėjimams¹. Taip pat ne paslaptis, kad pats Adorno protestuojantiems studentams toli gražu nebuvo įkvėpimo šaltinis. Priešingai – daugybė protestavusių studentų Adorno laikė senosios tvarkos dalimi.

Atkreipdami dėmesį į kultūrą, Frankfurto mokyklos autoriai visų pirma kalbėjo apie kapitalistinį susvetimėjimą, „instrumentinį racionalumą“ ir technokratiją, kapitalistinės gamybos kuriamą vartotojiškumą ir kultūrines industrijas, „žalojančias žmones tiek fiziškai, tiek psichiškai“². Kitaip nei tvirtina kultūrinio marksizmo demaskuotojai, visi Frankfurto mokyklai priskiriami autoriai daugiau ar mažiau kritikavo studentų judėjimus Vakaruose dėl šių persisunkimo nužmoginančiais kultūrinės industrijos vaizdiniais, antiintelektualizmo, individualizmo, atitrūkimo nuo darbo klasės ir kitų priežasčių. Turbūt nieko keisto, kad mums nepavyko aptikti frazės „Make love not war“ Marcusės tekstuose. Radome tik kritišką komentarą apie jos naudojimą studentų protestuose – Marcuse teigia, kad „mirtinai efektyvios turtingųjų visuomenių organizacijos viduje ir prieš ją ne tik radikalus protestas, bet ir bet koks bandymas suformuluoti, artikuliuoti, suteikti žodį protestui įgauna vaikišką, kvailą nebrandumą“³.

Nėra jokios abejonės, kad Marcuse kritikavo ortodoksiško marksizmo suabsoliutintą darbo klasės (ir jai tradiciškai atstovaujančių organizacijų – komunistų ar socialistų partijų ir profsąjungų) svarbą emancipacinėje kovoje. Kaip ir dauguma XX amžiaus kairiųjų autorių, savo tekstuose jis analizavo darbo klasės judėjimo Vakaruose nesėkmę. Anot jo, to priežastys buvo sąlygiškai patogi tam tikros darbo klasės padėtis gerovės valstybėje, ideologinės manipuliacijos, nepageidautinos informacijos marginalizavimas viešojoje erdvėje ir bet kokios patrauklios alternatyvos kapitalizmui ištrynimas iš žmonių vaizduotės. Vis dėlto teigimas, kad Marcuse perkėlė revoliucijos nešėjo vaidmenį studentų judėjimams ir „mažumoms“, yra vulgarus jo idėjų iškraipymas. Tam prieštaravo ir jis pats, dar 1967 m. aiškindamas studentams, jog „niekada nesakiau, kad studentų opozicija šiandien pati savaime yra revoliucinė jėga, ir nemačiau hipių kaip „proletariato įpėdinio“⁴. Vienintelę tuo metu tikrai revoliucinę jėgą jis įžvelgė prieš Vakarų kolonializmą kovojančiuose nacionalinio išsivadavimo judėjimuose globaliuosiuose pietuose, mat būtent šie judėjimai turėjo klasinį pobūdį ir dažnai rėmėsi socialistinėmis idėjomis.

Marcuse neatmetė marginalizuotų socialinių grupių problemų svarbos ir studentų judėjimus laikė reikšmingais dėl to, kad kovoje už emancipaciją ir socialinę lygybę šie atkreipė dėmesį į kitas priespaudos formas. Tačiau, priešingai nei pasakoja kultūrinio marksizmo demaskuotojai, tai toli gražu nereiškia, kad jis atsisakė kapitalizmo ir klasinio išnaudojimo kritikos ir klasių kovos perspektyvos. Iš dalies toks kaltinimas gali būti nukreiptas į kai kuriuos kitus su Frankfurto mokykla siejamus autorius, pavyzdžiui, Adorno, kurio tekstuose darbo klasė turėjo tik marginalų vaidmenį. Tačiau jo filosofijoje nėra nieko netgi panašaus į kalbą apie minėtą revoliucinio subjekto vaidmens perkėlimą „mažumoms“. Nuo darbo klasės atsitraukta greičiau dėl kitų temų, pavyzdžiui, estetikos ir kultūros, bei dėl pesimizmo ortodoksiško marksizmo pranašauto žmonijos išsilaisvinimo atžvilgiu. Dėl tokio darbo klasės vaidmens nuvertinimo savo tekstuose Adorno (o kartu daugiau ar mažiau ir kitus Frankfurto mokyklos atstovus) kritikavo nemažai autorių, vienaip ar kitaip patenkančių į marksistinę tradiciją⁵.

Totalitarinė tolerancija

Kultūrinio marksizmo demaskuotojai dažnai mėgsta kartoti, kad šiandien jau yra įsigalėjęs „leftistinis“ totalitarizmas: baltaodžiai vyrai ir heteroseksualios šeimos yra engiamiausios visuomenės grupės, o LGBT+, tautinės ir kitokios mažumos turi daugiau teisių negu jos. Tai, savaime suprantama, reiškia ir absoliutų priešiškumą žodžio laisvei, ir netoleranciją turintiems „kitokias nuomones“ ir yra neretai lyginama su Orwello „1984-uosiuose“ (turbūt vienintelėje kairiojo autoriaus knygoje, kurią šitaip mėgsta dešinieji) aprašyta santvarka.

Neginčijamu šio totalitarizmo įrodymu dažniausiai įvardijama Marcusės esė „Represyvi tolerancija“ iš 1965 m. tekstų rinkinio „Grynosios tolerancijos kritika“. Kaip jau minėta, Frankfurto mokykla buvo toli gražu ne vienmintė šiuo ir kitais klausimais, tad čia pažvelkime tik į šį Marcusės tekstą. Jei minėtoje jo interpretacijoje ir yra tiesos grūdas, tai nutylimas sudėtingesnis Marcusės požiūris į toleranciją ir jo argumentai už tam tikros netolerancijos būtinybę. Tekste Marcuse kritikuoja liberalią Vakarų demokratiją, kurioje dominuojanti tolerancija yra iškreipta ir klaidinanti: demokratiškos Vakarų visuomenės yra perpildytos klasinės, odos spalva paremtos ir kitokių formų nelygybės ir išnaudojimo. Tokioje situacijoje viena žmonių grupė yra galios pozicijoje kitos (-ų) atžvilgiu, todėl priesakas toleruoti ją kaip lygiavertę jėgą šią jėgų nelygybę tik paslepia. Tai akivaizdu, pavyzdžiui, reikalavime darbuotojams toleruoti darbdavių teises, tokias kaip galimybę be jokios atsakomybės išmesti darbuotojus į gatvę bet kada to panorėjus, arba reikalavime toleruoti rasizmą kaip teisėtą nuomonę. Aptariamame tekste Marcuse teigia, kad tolerancija yra tikslas savaime, tačiau „tolerantiška“ save skelbianti demokratija slepia būtent netoleranciją. Todėl paradoksaliai, siekiant teisingos ir tolerantiškos visuomenės, yra pateisinama ir būtina netolerancija, nukreipta į represyvias idėjas ir jėgas. Kitaip tariant, jei tau nepatinka anyžiniai saldainiai – tai yra nuomonė, kurią reikia toleruoti (nebent gyveni Suomijoje). Jei manai, kad baltoji rasė yra aukščiausia gyvybės forma, jau numatai, kokios teisės priklauso, nepriklauso ir neturi priklausyti tam tikroms socialinėms grupėms, o tokia nuomonė lengvai virsta smurto ir išnaudojimo pateisinimu, ir ją išsakantieji neturėtų stebėtis, jei sulaukia pasipriešinimo.

Galima ir reikalinga diskutuoti apie tokios netolerancijos netoleravimo taikymo būdus ir kritikuoti kai kurias jos apraiškas. Vis dėlto, teisingesnį pasaulį laikant siekiamybe, sunku būtų atmesti pagrindinį principą, kuriuo aptariamame tekste remiasi Marcuse, – neapykanta, nelygybė, priespauda ir žiaurumas neturėtų būti toleruojami. Šis argumentas tekste išplečiamas atkreipiant dėmesį į tai, kad toks tam tikro netolerancijos laipsnio pripažinimas nebūtinai atveria duris totalitarizmui (prieš kurį Marcuse nedviprasmiškai pasisako); kita vertus, bet kokių tolerancijos ribų neigimas, tolerancija neapykantai, kad ir tariamai apsiribojančiai žodžiais, gali atverti kelią būtent brutaliam totalitarizmui.

Nuogąstavimai dėl netolerancijos netoleravimo yra dažnai lydimi kaltinimų „tapatybės politika“, nukreiptų (pagrįstai arba ne) į bet kokias politines iniciatyvas, kovojančias už emancipaciją. Tapatybės politika (angl. identity politics) dažniausiai apibrėžiama kaip politinė pozicija, akcentuojanti iššūkius bei sisteminę priespaudą, su kuria susiduria konkrečių marginalizuotų tapatybių žmonės: rasės, lyties, seksualinės orientacijos, tautybės pagrindu ir panašiai. Nors ši pozicija yra svarbi ir nulėmė daugybę teigiamų politinių pokyčių, nemažai kairiųjų mąstytojų ir aktyvistų ją taip pat kritikuoja, mat perdėtas jos sureikšminimas neretai priveda prie susiskaldymo ir negebėjimo matyti toliau savo nosies (per praėjusius rinkimus dažnai girdėtas Šimonytės liaupsinimas, neva ji yra feministė, ir kad „ak, kaip progresyvu būtų turėti antrą moterį prezidentę“, visiškai ignoruojant jos vaidmenį diržų veržimosi politikoje, yra tik vienas toks pavyzdys). Bet kaip ir nesutarimus kitais klausimais, kairiųjų ginčus dėl tapatybės politikos pliusų ir minusų kultūrinio marksizmo demaskuotojai dėsningai praleidžia. Kita vertus, ironiška tai, kiek reikšmės pati politinė dešinė skiria tapatybei. Bandymai visaip kaip apsaugoti neva baigiančią išnykti baltųjų rasę nuo visokių imigrantų, heteroseksualios „tradicinės“ šeimos sudievinimas, eisenos su fakelais ir draskymasis dėl dviejų akmeninių lentelių su naciais kolaboravusiems „tautos didvyriams“ – kas gi visa tai, jei ne ta pati tapatybės politika, kurios dešinieji šitaip baidosi?

Kultūrinio marksizmo mite neaptiksime visų šių minėtų prieštaravimų tarp vienaip ar kitaip marksistais laikomų autorių. Jame nėra net paties bendriausio supratimo, kokios apskritai nuostatos turėtų priklausyti politinei kairei. Bet kokios „tapatybės politikos“ formos pakrikštijamos „leftistų“ veikla (ir atvirkščiai), o pastariesiems priskiriami net tokie politiniai projektai kaip Europos Sąjunga arba tokie politikai kaip Angela Merkel ir Joe Bidenas. Šioje ideologijų mišrainėje ištrinamas faktas, kad tiek Frankfurto mokykla, tiek bet kokia su politine kaire sietina teorija niekada neatsisakė ir pagal apibrėžimą negali atsisakyti ekonominės nelygybės problemų sprendimo, net jei tai nėra vienintelė tų teorijų nagrinėjama sritis. Čia tas pats, kaip pavadinti liberalų Laisvės partiją kairiaisiais, nes ir už LGBT+ neva pasisako, ir už žolės legalizavimą – kokių dar žmogaus teisių gali norėti?