Eilės
●
prisikėlimo agonija
varlės šokuojančios naktį
per asfaltuotą kelią
mirkčiojantys
automobilio žibintai
gal čia pernykščius
lapus vėjas ridena
viltingai kreipiuosi
į keleivio
pusėje sėdinčią žmoną
juk varlės vasarį dar miega
šiemet nemiega – nelinkusi
guosti žmona – geriau
dabar kokią savaitę
šituo keliu nevažiuoti
sukioju vairą tarsi per susišaudymą
praėjusią naktį
donbaso separatistai
du tūkstančius tris šimtus šūvių
paleido į ukrainą
varlės tai žino
visi radijai kalba
kad praėjusią naktį įvyko
didžiausias pastarųjų dvejų
metų susirėmimas
traiškau vargšes
nors iš paskutiniųjų
stengiuos išsukti – kas
yra kelias
kuriuo važiuoju?
kūdikis 2017-ais netekęs
tėvų į lietuvą atvežtas iš
ukrainos
stipriai paaugo prieš porą
savaičių kreipėsi į mane
gražia lietuvių kalba
gali būt
kad užaugęs perskaitys
šiuos žodžius
apie gyvenimo prasmę
prisikėlimo agoniją
ir patikslins
mano mintis pateiks kitą
interpretaciją
mes kaip varlės pavasario
naktį ant kelio
net nenutuokiančios
kas juo važiuoja
ir ar veikia
sąmonės prožektoriai –
Anselm Kiefer. Nežinomi nakties įsakymai. 1997
●
ežero kriauklėse
pernykščiai alksnių kankorėžiai
semdamos smilkinius
teliūskuoja bangelės
sutikti saulę 1993-ių birželį
nemiegoti išleistuvių naktį
baigiant mokyklą
miegojau ramiai
atėjęs rytą radau išvargusius
aišku kad nenorėjo skirtis
nežinojo kas laukia po metų
po dešimties
trisdešimties
gal tikėjosi likti draugais
gal net yra
ypač tie
kur jau palaidoti
su kuriais santykiai
užbaigti sukalibruoti nekintantys
atsiskyrėliui mirti lengviau
nes mirtis
ir yra atsiskyrimas
tikriausiai todėl
visad šalinuosi žmonių
pagal senovinį samurajišką būdą
repetuoju vienintelį judesį –
tobulą mostą kardu
naiviai tikėdamas
kad toks būna
po oficialiosios dalies
1993-iais tėvas padavė
apvalią kupiūrą
sakydamas:
pasilinksmink
bet neprisirišk
nes daugiau niekad
nesusirinksit į vieną krūvą
dalis mirs
(tai jau įvyko)
dalies sutikęs gatvėje
neatpažinsi (tą
jau patyriau)
o kai kurių
ir nenorėsi pažint
neprisirišau
nesilinksminau
šokau
paskui
paprasčiausiai išsimiegojau –
kad rytas
manęs negąsdintų
kad būčiau nepavargęs išsiskirt
nežinau
kiek turiu gyvenimų –
paskui
sutikau žmoną su kuria
dar labai jauni susilaukėm
dukros
o po dvidešimt metų
sūnaus ir dabar
man atrodo
tarsi būčiau
dvidešimčia metų jaunesnis
tarsi turėčiau
labai gerai išsimiegoti
kad būčiau nepavargęs išsiskirt –
vaikai tegu neša
savo pasaulį
tegu nemiega
išleistuvių naktį
mokosi
neprisirišt
●
– prieš dešimt metų
prižiūrėjau kaimynų berniuką –
moteris rodo į kotedžą
netoli mūsų namo – prieš
penkiolika prižiūrėjau iš kito
kotedžo
pasenau
– mums reikia tik kartais
kai serga
– kartais gal dar turėsiu jėgų
kartais jaučiuosi ligonis
spaudžia galvą
nieko nenoriu
man reikia auklės nes nesusitvarkau
su savo gyvenimu
negaliu ilsėtis per niūrų
rugsėjo lietų
klevai neatlaikydami šito laiko
meta lapus kaštonai
jau belapiai jų vaisiai
dygliuotuose inkštiruose
voliojasi ant purvo
kviečia į biblioteką
pristatyti naująją knygą
bet man nuo to nė kiek ne lengviau
galėčiau slėpti juodas akimirkas
be jų poezija
žmonėms atrodytų priimtinesnė
bet nesugebu
orientuotis į žmones
tyloj kuri ankšta kaip sienos
esu nuo jų uždarytas
nuo visko
●
kai jodamas savo gyvenimui ant kupros
pasieksiu pabaigą –
ar bus baisu?
kodėl sakau „jodamas“?
kas yra pabaiga?
2015-ų pavasarį
žmona kaime nupirko
penkis maišus arklių mėšlo –
tręšėme savo rožyną
iš kaimo su mėšlu į mūsų sklypą
užsinešė kurkliai
jie išplito gėlynuos
lipo į lauko terasų vazonus ir graužė
hortenzijų šaknis
kiek formų turi gyvybė?
buvo šlykštu
kodėl sakau „šlykštu“?
kas lemia cheminių elementų konsteliacijas?
kodėl rožynams reikalingas
arklių mėšlas? ar jį
neša bitės į avilius?
kodėl sakau „jodamas“?
kas aš esu?
