Edvartas Virza, „Šiurpi vasara“: eilėraštis ir jo komentaras
Šiąvasar laikas netekės sena vaga,
Bus gėlės liūdnos, o medus kartus.
Viešnagei tolimai arkliai liks nekinkyti,
Vešlus jazmino krūmas nepražys.
Ir veltui saulė su tamsa kovos,
Džiaugsmai aplenks net Lyguo šventę,
Nuvys tik ką nuskintas žiedas rankoj,
Baugins kiekvienas krūmo šnaresys.
Raudoną miglą vėjas gainios po laukus,
Pirm laiko vaisiai kris nuo medžių,
Našta taps visa, kas yra ir kas dar bus.
Net žemės gelmės kláusiamos tylės,
Nes bus pavertusi šaltinių vandenis
Karčiais pelynais išdavystė tavo.
Latvių klasikas Edvartas Virza (1883–1940), kurio tikrasis vardas Jėkabas Eduardas Liekna, Lietuvoje nepelnytai mažai žinomas, mažai lietuviškai teprakalbintas. Kelis pagrindinio jo kūrinio, prozinės poemos „Straumenai“ (Straumēni, 1933), fragmentus yra meistriškai išvertusi ir „Naujajame Židinyje-Aiduose“ (1992, Nr. 11) publikavusi Audronė Žentelytė. Latvijos lietuviai pirmosios nepriklausomybės dvidešimtmečio proga 1938 m. išvertė ir išleido publicistinę E. Virzos knygą „Karolis Ulmanis“ (Kārlis Ulmanis, 1935). Vertėjas Vytautas Plienis (tikr. Vladas Pilotas), deja, savo darbą atliko itin prastai – taip prastai, kad knygų leidybos ir platinimo bendrovė „Spaudos fondas“ net atsisakė šią knygą platinti Lietuvos knygynuose, atsakomajame rašte Latvijos lietuvių sąjungos centro valdybai pridurdama tokią apibendrinančią pastabą: „Ateityje, manytume, tokia kalba lietuviškų knygų leisti nevertėtų.“
E. Virza buvo Latvijos prezidentui K. Ulmaniui, šio aplinkai ir ideologijai artimas žmogus, tad savaime suprantama, kad jo kūryba sovietiniais metais visiškai nutylėta, drausta. 1987–1988 m. vėl pradėtos intensyviai publikuoti jo knygos, neseniai baigti leisti keliatomiai Andos Kubulinios puikiai tekstologiškai parengti raštai. A. Kubulinia ir kiti literatūros istorikai išryškino naujų rašytojo kūrybinės biografijos faktų, pateikė atnaujintų ir išplėtotų jo kūrybos interpretacijų.
Vieningai pripažįstamas tiek originalių E. Virzos kūrinių, tiek jo poezijos vertimų kalbos, stiliaus, formos meistriškumas, net virtuoziškumas. Jis akivaizdus jau pirmajame poezijos rinkinyje „Taurė“ (Biķeris, 1907), dar ryškesnis XIX a. prancūzų lyrikos vertimuose, kurie atskira knyga išleisti 1921 m. (Franču lirika XIX g.s.), o turbūt labiausiai visais savo niuansais atsiskleidžia jau minėtuose „Straumenuose“, kurie buvo išversti į estų, vokiečių, rusų, prancūzų, kroatų kalbas.
Vienas žinomiausių, gal ir pats žinomiausias E. Virzos eilėraštis „Šiurpi vasara“ (Baiga vasara, 1939) formos požiūriu yra nepriekaištingas. Tai itališkasis sonetas, kuriame simetriškai kaitaliojamos ir itin sklandžiai, kone preciziškai rimuojamos vienuolikaskiemenės ir dešimtskiemenės eilutės. Net patyrusiam profesionaliam vertėjui būtų nepaprastai sunku visapusiškai perteikti tą poetinį gracingumą, kokiu pasižymi originalas, tad ką ir kalbėti apie tokį nepatyrusį, koks yra šio vertimo ir komentaro autorius. Vis dėlto viliuosi, kad pagrindinę mintį, vyraujančią emociją, bendrą eilėraščio atmosferą lietuvių skaitytojas gali užčiuopti ar net pajausti.
„Šiurpi vasara“ datuota 1939 m. šv. Velykų trečiąja diena. Latvių literatūrologai Vitautas Kalvė, Ilgonis Bėrsonas, Janina Kursytė ir kiti yra gana detaliai aprašę eilėraščio semantiką ir poetiką, jo intertekstines sąsajas su Biblija, konkrečiai – su Apreiškimu Jonui, o remdamiesi tam tikrais sintaksiniais segmentais ir leksikos ypatumais net nustatę, kuriuo Naujojo Testamento vertimu E. Virza naudojosi.
V. Kalvė, primindamas, kad literatūriniai simboliai nėra ir negali būti iki galo logiškai paaiškinami, „išverčiami“ į racionalią kalbą, dar 1953 m. emigracijos spaudoje rašė: „Tikrasis raktas į eilėraštį, be abejonės, yra žodis „išdavystė“. Tačiau mes niekada nesužinosime, ką poetas savo vizijose šiuo žodžiu teisė: pats save, nujausdamas savo […] išėjimą kaip tik tada, kai tautai artinosi didžiausios pražūties dienos per visą jos istoriją; valstybės vadovų nesugebėjimą išvengti gresiančios nelaimės ar patį Dievą, atitraukusį nuo savo tautos sergstinčią ranką.“
Šis aiškiai katastrofistinės paradigmos eilėraštis, beje, šiek tiek primenantis kai kuriuos Jono Kossu-Aleksandravičiaus kūrinius, skaitytojų suvokiamas kaip vizionieriškas ir ilgą laiką asocijuotas pirmiausia vien tik su vėliau nutikusiomis tragiškomis istorinėmis politinėmis pervartomis Latvijoje: su 1940 m. okupacijos vasara („Raudoną miglą vėjas gainios po laukus“), su 1941 m. trėmimų, holokausto pradžios vasara ir panašiomis.
Eilėraščio interpretacija keitėsi paaiškėjus, kad nuo 1937 m. E. Virza buvo beviltiškai įsimylėjęs net dvidešimt aštuoneriais metais jaunesnę poetę Veroniką Strėlertę. 2003 m. pirmąkart publikuoti šiai poetei skirti jo laiškai tai akivaizdžiai patvirtina. Štai vieno laiško pabaiga: „Aš esu mirtinai nuliūdęs. Viskas tolsta nuo manęs. Viskas yra Dievo ir mielosios Veronikos rankose.“ Laiškas rašytas 1939 m. kovo antrą savaitę, t. y. likus maždaug mėnesiui iki tų metų Velykų, kada buvo sukurta „Šiurpi vasara“.
V. Kalvės „raktu į eilėraštį“ pavadintas žodis „išdavystė“ pradėtas saistyti su V. Strėlerte, tiksliau, ir su V. Strėlerte. Beviltiškoje meilėje, kuri nuo pat pradžių buvo visiškai be atsako, bendrąja psichologine prasme kalbėti apie išdavystę būtų be galo sudėtinga, gal net neįmanoma. Tačiau nepaprastai stipri, dramatiška emocinė įtampa, kurią išgyveno E. Virza, tokį kalbėjimą, ypač kalbėjimą poezijos priemonėmis, visiškai pateisina ir įteisina.
E. Virza mirė prieš aštuoniasdešimt metų, 1940 m. kovo 1 d., palikdamas niūrią „Šiurpios vasaros“ simboliką atvirą pačioms įvairiausioms interpretacijoms. Šio eilėraščio individualus pašnekesys su skaitytoju, kintant epochoms, aktualizuojant naujas krizes ir baimes, yra pajėgus apimti labai platų apokaliptiškumo spektrą: nuo asmeninio iki visuotinio, globalaus katastrofizmo vizijų.
