Duonos eschatologija: Kristus ir Barzdotoji

 

(užrašų knygelė, 1995 m. rugpjūčio 3 d.)

Edwardas Bondas (g. 1934) – žymus anglų dramaturgas, režisierius, teatro teoretikas, poetas, kino scenaristas. Gimtinėje vertinamas nevienareikšmiškai ne tik dėl radikalaus žiaurumo teatro principų taikymo ir atviro smurto vaizdavimo bei jo ištakų nagrinėjimo kūryboje, bet ir dėl kraštutinių kairiųjų pažiūrų skelbimo pasisakymuose apie šiuolaikinį teatrą, visuomenę, politiką. Čia publikuojamas tekstas paimtas iš Bondo teorinių apmąstymų knygos „Slapta intriga: užrašai apie teatrą ir valstybę“ (The Hidden Plot: Notes on Theatre and the State, 2000), sudarytos iš esė, laiškų, eilėraščių, teorinių teatro postulatų, užrašų, dienoraščių frag-mentų. Įvairiažanrius tekstus vienija aistringas bandymas mitologiniais, religiniais, literatūriniais, draminiais simboliais ir siužetais permąstyti, perprasti, „demaskuoti“ ir maištingai perkurti mus supančią ir supančiojusią mentalinę ir fizinę tikrovę. „Duonos eschatologijoje…“, be antikinių ir klasikinių literatūrinių tekstų, daroma aliuzijų ir į paties autoriaus pjesę „Lyras“ (Lear, 1971), garsiosios Šekspyro tragedijos „perrašą“ iš socialinės kritikos pozicijų.

 

Dramoje yra du veikėjai: aš ir visuomenė. Abu jie formuoja viens kitą ir konfliktuoja viens su kitu.

Graikai religiją ir dramą jungė: Bažnyčia jas atskiria.

Oidipas atkanka į miestą. Kelią pastoja Sfingė. Sfingė – krūtinga moteris patelės kulšimis, tačiau užtūpusi savo lytį. Oidipas turi įrodyti savo išmintį. Jis nesidalija savo išmintim su Sfinge, kaip filosofui derėtų. Išmintis yra paslaptis. Vaikas turi būti išmintingas. Privalu tikėti, jog jis žino.

Vaikas Kristus eina į šventyklą. Kunigai apstulbinti vaiko išminties. Šventykla yra institucija, tarsi filosofijos mokykla. Vėliau šventyklos išminčiai nužudys Kristų. Oidipas nužudė savo išmintingą tėvą Lają. Oidipas ir Lajas keičiasi pykčiu, ne išmintimi.

Oidipas susitepęs, todėl į miestą atneša marą. Kristus yra tyras, todėl į miestą – Pasaulį-Jeruzalę – atneša išgelbėjimą. Oidipas seksualiai susaistytas su savo šeima: pagimdytas tėvo bei motinos ir gimdytojas (kaip viena trečioji Dievo) drauge su motina. Kristaus tėvai belyčiai. Juozapas ir Marija negimdo, jie abu nekalti. Kristus – nekaltos motinos ir nekalto tėvo sūnus.

Apreiškimo angelas – tai keliaujantis ir Sfingę sutinkantis Oidipas. Angelas – kraujagėdiškas Kristus, kraujagėdiškas sūnus.

Lajas trokšta nužudyti Oidipą. Dievas nužudo Kristų. Lajas trokšta nužudyti Oidipą iš pavydo. Dievas nori nužudyti Kristų dėl meilės.

Lajas yra keliautojas, kaip ir Oidipas. Juozapas (Kristaus žemiškasis tėvas) yra dailidė – jis daro kryžius (todėl jo įnagiuose glūdi Kristaus mirtis).

Kristus turi paslapčių, kurias atskleidžia savo sekėjams. Oidipas – paslapčių auka: jos atskleidžiamos jam.

Marija – dieviškoji tarpininkė. Jokastė nori apsaugoti Oidipą nuo paslapčių sužinojimo. Joms atsiskleidus, Jokastė pasikaria.

Joms atsiskleidus, Oidipas apakina save. Apakinimui panaudotos priemonės – dvi jo motinos segės: jis buvo žvelgęs į dvi Sfingės krūtis. Gulėti su moterim – ją pažinti. „Oidipe karaliuje“ segė – krūtis su peniu. Kristus prikalamas peniškomis vinimis.

Oidipas apakina save: jis save iškastruoja. Tai auka mirusiam Lajui, ji atgaivina mirusiuosius. Oidipas sukyla – kaip sukyla Ryto sūnus, Šviesos sūnus: Liuciferis. Kristus paklūsta.

Kristus yra dvilytis. Jis ilgaskvernis (kaip moteris), bet su barzda. Prieš Dievą jis save moterina. Nukryžiavimas – tai išprievartavimas: sūnaus, įvykdytas tėvo.

Oidipas pasiglemžia tėvą ir jo valdžią – iki išaiškėjimo. Kristus turi keisti pasaulį. Jis turi pakeisti valdžios pobūdį. Kristus Paskutinei vakarienei patiekia maisto: moteris gamina. Kristus siūlo save kaip maistą: jis – apipjaustyta moteris.

Oidipas po apakimo gyvena, bet praranda karalystę. Oidipas kivirčijasi su dviem kariaujančiais sūnumis-broliais. Sūnūs kivirčijasi su savo tėvu-broliu. Oidipas Kolone – tai Senojo Testamento Dievas. Oidipas pradingsta mįslingai, išeidamas lyg Senojo Testamento Dievas – per vieną iš pasirodymų.

Kreontas yra žemėn grąžintas Lajas. Tesėjas – išmintingasis sūnus-karalius, kviečiantis Oidipą į Atėnus – mirusį. Kreontas turi valdžią – Oidipo kaulai yra šventi.

Kreontas susiduria su dviem problemom: naująja pasaulio tvarka (Roma, ciesorius) ir senųjų dievų tradicine išmintim. Antigonė pasisako už senuosius dievus. Antigonė kaip vyras-moteris meta iššūkį Kreontui – šitaip gali atlikti moters vaidmenį. Kristus – tik barzdota moteris: ji įtvirtina Kreonto valdžią (ciesoriški reikalai), bet nuolatiniu, ramiu pasipriešinimu: pakenčiamas kritikas, Lyro juokdarys [Fool]. Juokdarys išmintingas, todėl pakariamas.

Hamletas svyruoja, nes suvokia problemą.

Sofoklis Oidipą paprasčiausiai paverčia Laju Kolone.

Antigonė vaidijasi su Kreontu-Oidipu, dukra su tėvu. Jos išmintis pasisako už dievus. Kreontas praranda sūnų ir dukterėčią. Jis pažemintas. Bet Antigonė pasisakė už senuosius dievus, kurie paspendė spąstus Oidipui: ji pasisako už Senojo Testamento Dievą.

Raskolnikovas žudo, kad gautų pinigų studijuoti ir įgyti išminties. Raskolnikovas nužudo dvi moteris: senę žiežulą ir jos juokdarę (paiką bendrę). Raskolnikovas nori mėgdžioti Napoleono galią (potenciją). Dostojevskis nepajėgia įminti mįslės, nepajėgė ir Šekspyras: abu kalba apie pasidavimą – pasiaukojimą (Šekspyras) ir atperkančiąją katorgą (Dostojevskis).

Kreontas patiekia Antigonei Paskutinę vakarienę (norėdamas išpirkt savo kaltę dėl jos mirties). Ji jos nevalgo. Ji pasikaria. Žiurkės suėda jos paskutinį valgį. Žiurkės spiečiasi, dauginasi, veisiasi, ėda ant šiukšlių krūvos Golgotoje.

Problema – ne kaip nuslopinti individualų geismą (Freudas ir nepasitenkinimas civilizacija), bet kaip sužmoginti visuomenę. Sužmoginti vienas kitą. Mes – ne žmonės: mes nesame žmogiškoje visuomenėje ir nežmoginame jos.

Moterys kryžiaus papėdėje yra Antigonės. Piloto (Lajo, Dievo) nėra – biurokratija, organizacija tiesiogiai įsikiša į graikų dramą.

Sargybinis „Antigonėje“ graikų tragedijoje labiausiai priartėja prie juokdario vaidmens. Oidipas yra išmintingas, bet nežinantis: Kristus yra išmintingas, bet juokdarys.

Graikų drama šios problemos imasi jau pasiekusi agonijos stadiją. Krikščionybė panaikina problemą. Ji žada antrąjį atėjimą, bet jo nėra. Tai – egzekucija, kai kirvis kybo virš sprando sustabdytas mojyje. Kirvis bet kada gali nusileist. (Klaudijus: „Teisėjo kirvis nusileist turės.“)

Krikščionybė mistifikuoja problemą ir padaro ją neišsprendžiamą: dramą ji nusmukdo iki religijos.

Kas yra duonos eschatologija? Tai – trupinių puota, kai silpnieji žmogina galinguosius. Tai sukelia reakciją, kai tas veiksmas suvokiamas kaip vieno priešprieša su dauguma (arba – blogiau – dėl daugumos).

Pjesės – jos pabaigos ir atomazgos – eschatologija – tai visada visuomenės teoretizuota eschatologija. „Krikščioniškoje“ visuomenėje teatras visada yra ne daugiau kaip religinis reliktas, kuriam leidžiama daryti stebuklus už Bažnyčią. Jam neleidžiama perkurti galios, kurti Naujosios Karalystės (kuri Bažnyčiai būtų Antrojo atėjimo Antikristas). Jeigu Kristus kasdien nekraujuotų, Dievas mirtų. Vakarai yra vyksmo kultūra (novatoriška, dinamiška – Dionisas, graikų Kristus) dėl to, kad yra sustabdę psichinį laiką [psychic-time]: nė viena iš Oidipo istorijos stadijų neturi rutuliotis. Kryžiaus scenos yra statiškos. Tarytum Oidipas būtų sulaikęs kvapą ir apsimestų miręs. Bet ilgainiui psichinis laikas siekia keršto: jis nebeišgali aukotis sau pačiam. Antrasis atėjimas turi būti Antikristas. Antikristas laukia stoties perone. Tokia dabartinė mūsų būklė: krikščioniškas Oidipo mitas nebeturi turinio.

Kord-elija* (virvė, kuria pasikorė Antigonė), moteris, pakarta savo pačios vardu… pjesėje ją paverčiau Dievu, Raskolnikovo sene žiežula, Laju Kolone: Duobkasio berniukas (Lajo duobkasio sūnus) nutildomas. Lyras negali gyvent su savo vaikais. Oidipas negali gyventi su Laju. Kristus negali gyventi su Dievu. Krikščionių religija siekia sulieti Oidipą ir Lają į viena: Dievas Tėvas-Dievas Sūnus. Pasaulio karalystė neturi nusmukdyti vaizduotės pasaulio. Technologija tampa duonos Armagedonu: mašinos nėra vaikystės pusėje dėl barzdotosios moters buvimo. Laikome kvapą du tūkstančius metų. Religija nereikšminga: ji gyvavo dėl to, kad lavonas susiliejo su geležiniu savo karstu. Turime rašyti trupinių puotą. Tai nauja vienintelės dramos istorijos stadija, vienintelės istorijos, kurią visuomenė gali pasakoti.

Rankų miklumas krikščionybei padeda slėpti savo kalaviją: Kristaus pavyzdys – ne ritualinės magijos kastracijos sakramentas – pakeis žmones, kurie savo ruožtu pakeis karalystę. Nebereikės Antrojo atėjimo ar dangaus.

Esama konflikto tarp vaiko ir suaugusiojo: vaikas turi teisti ir kurti, suaugusysis – organizuoti ir rimtai saugoti – būtent šitai slypi inovacijoje. Problema visada yra teisingumas. Lajo žodis neteisingas, lygiai kaip ir Dievo žodis (Kalvinas, predestinacija). Suvokimas blokuojamas Sfingės paslaptimi (jie nežino, ką daro). Išaiškinimas žlunga dramos akivaizdoje.

Be Pilado būtume pražuvę. Bet ar nebus jis Sfingė arba žmogaus su liūto gaurais pamėklė?

Bažnyčia nukreipia dėmesį nuo problemos: ji institucionalizuoja kerštą, ilgalaikį Lajo pyktį Oidipui. Eucharistija – tai institucionalizuotas kerštas.

Valdžia turi būt atimta iš Lajo, jei turi stoti antroji karalystė. Jis vilkina antrąjį atėjimą iki po mirties. Oidipas-Kristus gali gyvuoti kaip žmogus tiktai mirdamas. Antraip Oidipas pavirsta Laju Kolone.

Kreonto atsivertimas „Antigonėje“ – tai fantazija. Hitleris-Kreontas būtų nufilmavęs jos mirtį popietinei peržiūrai. Dėl to, kad krikščionybė sustabdė psichinį laiką, Kreontas-Lajas virsta Hitleriu, kerštas – fašizmu, vadinančiu save meile.

 

(Baigiamoji šio pranešimo dalis dingusi.)

 

Vertė Andrius Patiomkinas