Dieviškosios prieštaros

Julius Sasnauskas. Kraujomaiša. V.: Odilė. 2019. 263 p.

Jei reikėtų rasti raktinį žodį, apibūdinantį Juliaus Sasnausko „Kraujomaišą“, tai būtų „atmintis“. Ne tik dėl to, kad autorius atskleidžia jos svarbą ir nenugalimumą, bet ir dėl būtinybės nuolat interpretuoti tikėjimo turinį, laikantis atidumo ir atsakomybės. Įdėmūs skaitytojai, žinoma, prisimins tekstus, publikuotus „Šiaurės Atėnuose“, tačiau knygoje sukuriamas visuminis vaizdas, kai preciziška, nugludinta literatūrine kalba dėstomos mintys tarpusavyje sklandžiai sąveikauja. „Kraujomaišoje“ esama eseistikos, publicistikos, homilijos bruožų; kontempliatyvi nuostata susipina su įsitraukimu į įvairiausias situacijas, evangeliniai siužetai – su šiandienos aplinka, moralinė laikysena – su pasaulio dinamiškumo pajauta, tad skaitydami knygą galime aptikti aliuzijų ne tik į biblinius siužetus, bet ir į literatūros, muzikos, architektūros kūrinius ir pan.

Autoriaus žvilgsnis, viena vertus, apima daugelį sričių ir įvykių, kita vertus, išryškėja ir pagrindinės gijos – tikėjimo žymių paieška kasdienėse situacijose, glaudus santykis su praeitimi ir konkrečiomis asmenybėmis, atidus įsižiūrėjimas į šiandieninį pasaulį bei jame iškylančių iššūkių apmąstymas, neatsiejamas nuo evangelinio raginimo atsiversti sureikšminimo (p. 46, 57, 60). Parodoma, kad atsivertimas kaip etinis sprendimas ir dvasinis lūžis žmogaus egzistencijoje nebūtinai tampa laimėjimu ir išsivadavimu iš kančios, tad atsisakoma nepamatuotos pretenzijos paaiškinti dieviškojo plano prasmę tragiškų įvykių, tokių kaip karas, okupacija bei tremtys, neišvengiamybėje.

Keletą žodžių reikėtų tarti apie knygos pavadinimą. Kaip rašo autorius, „…ne visai legalu, baugoka ištarti. [...] Dievo Sūnui gimstant žmogumi, maišosi kraujas. Ir kai mes, priimdami Komuniją, tampame jo Kūnu ir Krauju. Ir kai dėl vieno krikšto esame padaromi broliais ir seserimis“ (p. 7–8). Kristus apima dvi plotmes – dieviškąją ir žmogiškąją, tačiau keisto dievystės ir žmogystės ryšio iki galo neįmanoma perprasti, net jei pats žmogus yra į jį įliejamas. Paslaptingas santykis tarp šių plotmių tampa knygos leit-motyvu, jis atsispindi įvairiausiuose įvykiuose ir kasdienėse smulkmenose – nuo kapinių boružės ar Katedros aikštėje riedučiais bei riedlentėmis siaučiančių paauglių iki apmąstymų apie teroro išpuolius. Taip pat ir visi minimi asmenys knygoje yra vienodai svarbūs: ar kalbama apie „Vilniaus valkatėlę“, ar apie mistiką Thomą Mertoną – rašančiojo akyse jie atlieka nepamainomą vaidmenį.

„Kraujomaišoje“ nepiktnaudžiaujama sudėtingomis teologinėmis formuluotėmis: specifinės temos sumaniai gvildenamos kuriant keliasluoksnius tekstus, nestokojant netikėtų įžvalgų. Pvz., sudužusi gipsinė Jėzaus statulėlė pasirodo kaip nuoroda tiek į žmogaus trapumą, tiek į Jėzaus kančią – keistą ryšį tarp žmogaus ir paties Dievo nuogumo bei silpnumo, kol galiausiai šiuos apmąstymus vainikuoja įžvalga apie Vasario 16-osios Akto atradimą, siejant šį įvykį su tuščiu Prisikėlusiojo kapu: „Prisikėlimo rytą kapas buvo tuščias, o Jėzaus gyvybė nesulaikomai veikė. Lygiai taip ir su Nepriklausomybės aktu: jo tarsi nebuvo, bet jis dirbo savo darbą. Netgi tada, kai Vasario 16-oji buvo sudužusi, tarsi nebegyva. [...] Kol nebuvo originalo, Algimantas Mackus galėjo sakyti, kad po Nepriklausomybės aktu pasirašė ir toliau pasirašinės visa Lietuva“ (p. 122). Autorius įžvelgia prisikėlimo provaizdį net ten, kur, atrodo, negalima kalbėti apie jokius stebuklus: partizano Adolfo Ramanausko-Vanago kankinystė tampa akstinu mąstyti ir apie Prisikėlusįjį (p. 234). Ir tai nėra banalu, veikiau siekiama istoriniams įvykiams suteikti naujus prasminius atspalvius. Galima sakyti, tai vienas iš „Kraujomaišos“ užmojų – darsyk permąstyti tai, kas jau įvyko, įžvelgiant keistas dieviškumo užuominas.

Vis dėlto tikėjimas savaime negarantuoja aiškumo, priešingai – užaštrina ginčus, sudrumsčia žinojimą, griauna stereotipinį mąstymą. Paradoksalu, bet siekiant išlaikyti tikėjimo gyvybiškumą būtina išlikti savinaikoje, t. y. anuliuoti komfortišką intelektualinę, psichologinę būseną, išlikti atviram tam, kas vien tik remiantis racionaliu mąstymu nepaaiškinama, tačiau tikėjimo, kad ir su kokia religija jis būtų susietas, esama ir pragaištingai fanatiško. J. Sasnauskas teisus teigdamas, kad terorizmas yra religinis aktas: „Kad ir kaip baisu sakyti, Paryžiaus žudynės, kaip ir Rugsėjo 11-oji, yra religinis aktas. Ne vien dėl to, kad sumanytas religinio fundamentalizmo terpėje ir įvykdytas Dievo vardu, įvyniotas į religinę retoriką. Tokius dalykus nesunku imituoti. Savižudžiai sprogdintojai neblefuoja. Jie pirmiausia paaukoja savo gyvybę, tai tampa krauju patvirtintu tikėjimo liudijimu ir gimdo naujus sekėjus“ (p. 47). Kalbėdamas apie terorizmo išpuolius J. Sasnauskas negaili pastabų finansiniu saugumu ir autoritetu susirūpinusiai Bažnyčiai. Jis kritiškai svarsto „įsipatoginusios“ Bažnyčios laikyseną, išskirdamas klerikalizmo bruožus: „Smetonos laikų klerikalizmas, laikęsis ir sovietmečiu, buvo naivus, primityvus, tikrai nesimpatiškas ir todėl mažiau pavojingas. Šiandien jis kur kas išmanesnis, kaip ir viskas aplinkui. Jeigu valdžia ir garbė – tai ne su davatkėlėmis, bučiuojančiomis tau ranką. Jeigu pinigai – tai ne sekmadienio rinkliavos ar centai aukų dėžutėse. Jeigu diktatas, sąžinės prievartavimas – tai ne juokingi griausmai iš sakyklos, o subtilios schemos, viešųjų ryšių machinacijos, iš populistinės politikos pasiskolinta retorika ir metodai“ (p. 226–227). Pro akis nepraslysta ir įvairiausios akcijos, renginiai: „Bažnytiniuose renginiuose daugiau socializacijos, populiariosios psichologijos, nuotaikingų labdaros akcijų per gavėnią ar adventą (vietoj pasninko ir atgailos). [...] Labai svarbu viešieji ryšiai, daug nuotraukų ir informacijos. Visais būdais kratytis įspūdžio, kad tikintis žmogus šiame pasaulyje kuo nors išsiskiria ir gali pasirodyti nenormalus“ (p. 132). Vargu ar tikinčiųjų „nenormalumas“ turėtų pasireikšti keistenybėmis ar kalbėjimu nusaldintomis frazėmis, kurios autoriui yra svetimos, veikiau tikėjimas neatsiejamas nuo meilės artimui, kai veikiama dėl kito, negalvojant apie savo elgesio pasekmes.

Prieš daugiau nei dešimtmetį išleistose „Postilėse“ (su Giedre Kazlauskaite, 2009) J. Sasnauskas yra pasakęs, kad evangelinis duonos ir žuvies padauginimo stebuklas yra ne atsakas žmogiškajam alkiui, o Jėzaus dieviškumo ženklas, taikliai atskleisdamas labdaringoje veikloje slypinčią pretenziją prilygti dieviškajam stebuklui: „Pagunda savo labdaringa veikla įkūnyti Jėzaus stebuklą kvepia religiniu primityvumu ir puikybe“ (p. 119). Kitaip tariant, geranoriškumas nėra vertingesnis už kito kentėjimus, socialinę atskirtį, nepriteklius, tačiau įvairios organizuojamos labdaros akcijos dažniausiai veikia apeliuodamos į padedančiojo sąžinę. Panašiai „Kraujomaišoje“ apmąstomas nenutrūkstamas kančios egzistavimas: „Neturiu įrodymų, jog žemiški sielvartai ir dejonės padidintų mūsų tinkamumą Kristui, būtų lyg jo malonės ir meilės laidas. Apaštalų darbų knygoje, velykinio gyvenimo vadovėlyje, visi išbandymai, tekę jaunutei Bažnyčiai, yra pasekmė, pasirinkimo ir tapatybės vaisius, o ne nuopelnų šaltinis“ (p. 202). Net ir kančia gali kurstyti puikybę.

Smagiausia yra tai, kad ironizuodamas tokias parašų rinkimo iniciatyvas kaip „Mama, tėtis ir vaikai“ autorius smogia iš vidaus: „Kaip aiškinosi santykius pagrindiniai Kalėdų personažai? Mergelė Marija juk turėjo kažką sakyti paaugusiam Jėzui, kas jų namuose yra Juozapas. Amžinas sužadėtinis, globėjas, patėvis, dėdė? [...] Bus dar nesusipratimų, pasipiktinimo, kai jauni Galilėjos žvejai, palikę savo valtis, namus ir tėvus, nuseks paskui Jėzų. O jis žadės už tai šimteriopai atlyginti Dievo karalystėje. [...] …viltis, kurią žada Kalėdos, visada pranoks tai, kas pasiekiama per akcijas, projektus, įstatymus“ (p. 97–98). Darsyk parodomas krikščioniškojo tikėjimo turinio, netelpančio į jokias schemas, sudėtingumas, jo pamatas – Jėzaus sekimas, žadantis kažką itin kitoniško, kas vadinama Dievo karalyste. Tad verta atkreipti dėmesį į įdomią įžvalgą, kurią autorius pateikia, remdamasis Pauliaus teologija: „Jeigu Dievo karalystė būtų natūralus ir mums įmanomas dalykas, kam reikėtų be paliovos maldauti jos atėjimo? [...] Negalimumo, akivaizdaus absurdo jausmas persmelkia Naująjį Testamentą nuo pradžios iki galo. [...] Paulius sakys, kad Dievas išsirinko ne tik tai, kas silpna ir kvaila, bet ir tai, ko nėra. Keičiama pati realumo samprata“ (p. 27). Dievo karalystė nepriklauso mūsų nustatytiems standartams, ji turėtų pranokti bet kokias idėjas ir keista, kad dėl to gali būti trokštama kaip atspindys (p. 25), tačiau, autoriaus žodžiais, „…svarbiau atsidurti Dievo karalystės teritorijoje. Bent kartą tikrai pajusti, kad ji nėra iš šio pasaulio ir kad tai šį tą keičia“ (p. 28). Galima sakyti, knygoje nuolat kalbama apie „mirgantį“ Jėzų: viena vertus, akcentuojamas jo nematomumas, atsisveikinimas su mokiniais, kita vertus, dėmesingai susitelkiama į pamiltą kūną, materiją, kol galiausiai išryškinama būtinybė pačiam kūnui suteikti paslapties statusą (p. 210).

„Kraujomaišoje“ dieviškumo užuominos tiesiog pamatomos, išgirstamos, užuodžiamos ir, atrodo, tų žymių negali pakeisti išankstinės nuostatos, įsitikinimai. Įvykiai gali klostytis ne taip, kaip norima, tačiau pasiruošime priimti tai, kas neprognozuojama, ar net tai, ko nėra, slypi tikėjimo gelmė. Vis dėlto absurdo jausmas, apie kurį užsimena autorius (p. 27), itin patraukliai iliustruojamas, atsižvelgiant į tai, kad net ir šiuolaikiniame pasaulyje galima įžvelgti dieviškumo žymių.

Skaitydama knygą nuolat mąsčiau apie J. Sasnausko atskleidžiamus tikėjimo paradoksus, kartais sublyksinčią ironiją ir tuo pat metu ištikimybę katalikybei, parodant, kad liūdesys Bažnyčioje yra ne ką mažiau svarbus nei žadėtasis džiaugsmas ir kad tikėjimas Dievo Sūnumi nepanaikins blogio pasaulyje. Esama kai ko kito – raginimo sekti paskui jį, net jei dvelkia dieviškosiomis prieštaromis, į kurias atsakant galima ištarti: felix culpa.