Apie moteris, kurioms nepatinka feminizmas
Beveik 90 proc. pasaulio gyventojų turi vienokių ar kitokių išankstinių nuostatų prieš moteris, skelbiama Jungtinių Tautų plėtros programos ataskaitoje. Televizijos mėgėjai laukia netrukus pasirodysiančio serialo „Mrs. America“, pasakojančio apie politinę aktyvistę Phyllis Schlafly, atsakingą už tai, kad JAV taip ir nebuvo priimta lyčių lygybę įteisinanti Konstitucijos pataisa. Kartais net nežinai, kaip reaguoti susidūrus su kraštutinių pažiūrų moterimis, ypač lyderėmis, griežtai pasisakančiomis už tradiciniais lyčių vaidmenimis grįstos visuomenės tęstinumą.
Prieš pat pasaulį sukaustant pandemijai, Jungtinių Tautų plėtros programa pažėrė nesmagių naujienų. Apie pusė pasaulio gyventojų, tiek moterų, tiek vyrų, sutinka, kad vyrai tampa geresniais politiniais lyderiais. Apie 40 proc. pritaria teiginiui, kad esant darbo vietų trūkumui vyrai turi į jas daugiau teisių. Apie 28 proc. mano, kad vyras gali naudoti smurtą prieš žmoną. Svarbu turėti galvoje, kad šie duomenys apima 75 įvairaus ekonominio išsivystymo lygio šalis, kartu sudarančias daugiau negu 80 proc. pasaulio populiacijos.
Žvelgiant į šiuos skaičius, taip pat laukiant, kol „Hulu“ pradės rodyti mini serialą apie Phyllis Schlafly, mintys nenumaldomai sukasi apie moteris, fikcines ir realias, negailinčias energijos ir laiko knygų rašymui, kalbų sakymui ir kitoms politinio aktyvizmo formoms, degančias aistra darbui, kurio vienintelis tikslas – užtikrinti, kad kitos degtų aistra tik šeimos ir namų puoselėjimui. Ar aš čia viena matau tam tikrą prieštarą?
Antiherojės televizijoje ir kine
Serena Voterford yra Margaret Atwood romano „Tarnaitės pasakojimas“ antiherojė. Knygos veiksmas vyksta netolimoje ateityje, Gileado respublikoje, kurios įstatymai paremti griežta mizoginija. To paties pavadinimo televizijos seriale kamera daug dėmesio skiria australų aktorės Yvonne Strahovski įkūnytai Serenai, kuri Gileade atlieka vado žmonos vaidmenį. Galima įžvelgti jos prototipu esant Phyllis Schlafly, ji yra kvintesencinė Gileado propagandinės mašinos dalis ir viena iš režimo ankstyvųjų vizionierių. Nors Serena stropiai atlieka, galima sakyti, pačios sau priskirtą vado žmonos vaidmenį, kamera vis pagauna tokius kadrus kaip jos nusivylimo kupinas veidas vyrui Fredui užtrenkiant duris, už kurių vyksta vadų susitikimas. Būdama natūrali lyderė ir turėdama fantastišką politinę uoslę, įprastame pasaulyje Serena niekada nebūtų likusi gerokai silpnesnės asmenybės, savo vyro Fredo, šešėlyje.
Šiam vidiniam antiherojės konfliktui serialas skiria itin daug dėmesio – Serena mezga, nors ir negali to pakęsti, tačiau kaifuoja galėdama bent paslapčiomis perimti iš Fredo Gileado valdymo reikalus, kol jis yra išvykęs. Neatrodo, kad jos natūralus politikos polinkis ir energija iki galo atitiktų jos viešai deklaruojamas vertybes, teigiančias, kad moterys įkvėpimą turi rasti tik privačioje erdvėje.
Panašiai nutinka ir 2004 m. „Stepfordo moterų“ ekranizacijoje (nematę filmo ir nenorintys žinoti jo pabaigos, toliau neskaitykite). Televizijos prodiuserė Džoana atsikrausto į idilišką Stepfordo miestelį ir išsiaiškina, kad čia gyvenančios tobulos namų šeimininkės iš tikrųjų yra biologiniai robotai. Nuo to paties pavadinimo Iros Levin knygos nukrypusioje ekranizacijoje paaiškėja, kad viso šio sąmokslo autorė – viena iš Stepfordo moterų, buvusi smegenų chirurgė Klerė, svajojusi apie idilišką tradiciniais lyčių vaidmenimis grįstą bendruomenę ir šią svajonę įgyvendinusi tokiu kraupiu būdu.
Phyllis Schlafly ir visos Trumpo moterys
Šios fikcinės veikėjos yra kaip reikiant šaržuotos, o štai amerikietė Phyllis Schlafly (1924–2016) buvo visiškai reali. Užauginusi šešis vaikus, ji taip pat spėjo parašyti 26 knygas, skelbti straipsnius spaudoje, vesti radijo laidas, įgyti teisininkės išsilavinimą. O svarbiausia – 1973 m. ji užkūrė tokią įspūdingą politinio aktyvizmo kampaniją, kad net sugebėjo pasiekti, jog JAV nebūtų priimta lyčių lygybę užtikrinanti Konstitucijos pataisa (Equal Rights Amendment).
Prieš kone kiekvieną viešą kalbą Schlafly padėkodavo savo vyrui, leidusiam jai būti čia. Feminizmas, anot Schlafly, yra „pasmerktas žlugti, nes jis pagrįstas bandymu panaikinti ir perkurti žmogaus prigimtį“. Apie moters prigimtį ji teigė, kad „svarbiausias moters psichologinis poreikis yra meilė kitai gyvai būtybei. Daugumai moterų tokią pilnatvę užtikrina kūdikis.“ Galiausiai Schlafly netikėjo tokio dalyko kaip seksualinė prievarta santuokoje egzistavimu: „Jau tekėdama moteris išreiškia sutikimą seksui ir aš nemanau, kad tą galima vadinti seksualine prievarta.“
Nėra iki galo aišku, kiek ekstremalus Schlafly konservatizmas rezonuoja šiomis dienomis. Iš kitos pusės, 2016 m. Hillary Clinton ir Donaldo Trumpo akistata taip pat pateikė nemažai staigmenų. Apskritai paėmus, už Clinton moterų balsavo daugiau, 54 proc., palyginti su 42 proc. balsavusiųjų už Trumpą. Tačiau tarp universiteto nebaigusių baltųjų moterų net 64 proc. balsavo už Trumpą, o už Clinton – vos 35 proc. (duomenų šaltinis – National Election Poll). Turint galvoje, kad dabartinis JAV lyderis dar rinkimų kampanijos metu liūdnai pagarsėjo savo itin nepagarbiomis replikomis moterų atžvilgiu, tokie rezultatai daug ką stebina. Bet ar turėtų? Atrodo, kad didelei JAV visuomenės daliai Trumpo politinė žinia „America First“ buvo tokia svarbi ir taip seniai reikalinga, kad jie tiesiog nekreipė dėmesio į bet kokius jo išsišokimus.
Vietoj išvadų
Šiame tekste, žinoma, pateikiu tik šaržuotus ir ekstremalius feminizmo nemėgstančių moterų pavyzdžius, iš jų kai kurios netgi nėra tikros. Mano tikslas juk ir nėra apžvelgti visos Lietuvoje ir pasaulyje egzistuojančios feminizmų ir nefeminizmų įvairovės, o veikiau nukreipti žvilgsnį į griežtus, radikalius mąstymo būdus.
Nes kol vienos ir vieni baksnos į neva biologinį determinizmą, o kitos ir kiti tvirtins, kad atsidavimas šeimai ir namams yra įkalinanti vergystė ir negali būti sąmoningu pasirinkimu, niekas taip galų gale ir nesusikalbės.
