Antikinės keramikos glazūra terra sigillata ir jos atgaminimas
Daugelis muziejų lankytojų yra matę senovės graikų, etruskų ir romėnų keramikos dirbinių. Jie padengti ne stikline, bet iš molio padaryta glazūra. Kadangi primena lako blizgesį, ji buvo vadinama graikiškuoju laku. Šios glazūros storis yra apie du mikronus, tai yra dvi tūkstantosios milimetro dalys. Žlugus Romos imperijai senovinis glazūros būdas buvo visiškai pamirštas ir žmonėms ilgai nesisekė atspėti ar ištirti jos sudėtį; ji ilgai buvo mįslė. Tik ištyrus šią glazūrą spektrografu paaiškėjo, kad jos sudėtis tokia pati kaip ir molio, iš kurio buvo gaminami keraminiai indai.
1959 m., pabaigęs keramikos studijas Vilniaus dailės institute ir pradėjęs dirbti mokytoju Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriuje, turėjau šiek tiek laisvo laiko kūrybai. Man nedavė ramybės klausimas, kaipgi antikos keramikai gamino tą juodąjį ir raudonąjį laką. Ši mintis mane tiesiog užvaldė. O tais laikais apie tai pas mus nebuvo jokios literatūros. (Vokietijos ir Čekijos keramikai tada apie tai irgi dar labai mažai žinojo.) Mano atidus ir nuoseklus domėjimasis tuo klausimu ir tyrinėjimai davė vaisių – 1960–1961 m. pavyko atlikti pirmuosius šia glazūra, arba „laku“, padengtus bandymus.
Mąsčiau taip: molis būna liesesnis arba riebesnis. Riebesnis turi daugiau smulkiųjų dalelių, jas atskyrę ir surinkę galbūt ir gautume šią glazūrą. Reikėjo nemažai pastangų ir triūso, kol pavyko ne tik sugalvoti neblogą šių dalelių atskyrimo būdą, bet ir gauti tam tinkančio molio.
Kuo molio sukepimo temperatūra žemesnė, o molis riebesnis ir degimo metu nepūslija, tuo geriau. Kadangi mūsų molis yra geležingas – spalva daug reikšmės neturi. Geologų naudojamas metodas dalelių frakcijoms atskirti – sverti molį, vandenį, elektrolitą – yra nepakankamai geras, nes skirtingų rūšių moliui ir vandens, ir elektrolito reikia nevienodais kiekiais.
Būdas gauti kokybišką molio glazūrą: į indą įpilti lietaus vandens ir įberti sauso molio (žr. piešinyje) – išlaukti, kol molis gerai permirks, tik tada išmaišyti. Molio tyrės skystumas turėtų būti vos tirštesnis nei saldi grietinėlė arba skysta grietinė. Tada atskiru indeliu reikia paimti skysto stiklo ir jį atskiesti lietaus vandeniu santykiu 1:1. Šį skiedinį po truputį ir labai atsargiai reikia supilti į molio tyrę. Maždaug vieną valgomąjį šaukštą kibirui, bet kartais to skiedinio reikia trijų ar daugiau šaukštų, nes ir molio rūšis, ir vandens kiekis mums nežinomi.
Pilant po truputį ir maišant iki dugno indo turinys skystėja. Įpylus ir pamaišius reikia įdėmiai stebėti paviršių – į jį pūstelėjus oro srovelę paviršiaus plėvelė prasiskiria ir vėl staigiai užsitraukia. Reikia stebėti jos užsitraukimo greitį: kai ji užsitraukia momentaliai, vos nustojus pūsti, skysto stiklo kiekis tikriausiai jau bus tinkamas. Jei įpilsime per daug, užsitraukimo greitis lėtės ir visą tyrę greičiausiai teks išpilti lauk. (Galima ją dar bandyti „gelbėti“ įpylus kiek karšto vandens, kartais tai padeda.)
Kas atsitinka įpylus į molio tyrę šarminės medžiagos? (Senovėje tam tikriausiai naudotas pelenų šarmas; JAV fizikas Julianas V. Noble’is pataria naudoti kalgoną.) Prisiminkime vaikystę, kai mokytojas parodydavo, kad ir adata gali plaukti vandens paviršiumi, nes molekulių trauka, įtampa tarp jų paviršiuje yra didesnė. Įpylus elektrolito tie ryšiai tarp molekulių atsipalaiduoja ir šioje suspensijoje esantys maži akmenėliai, smėlis bei stambesnės molio dalelės gali greitai ir lengvai nuskęsti. Tik mikroskopinės dalelės sėda lėčiau. 150 000-osios milimetro dalies dydžio dalelės sėda apie mėnesį, o kartais net apie kelis mėnesius. Ir tik pačios smulkiausios milijonosios milimetro dalies dydžio – koloidinės dalelės – niekur nenusėda ir yra visame skystyje. (Kad geriau įsivaizduotumėte koloidinių dalelių dydį, prisiminkite, kad vienas milimetras yra milijonoji kilometro dalis.) Smulkiųjų dalelių molis turi daugiausia kristalizacinio–konstitucinio vandens, kuris yra susijungęs su mineralinėmis medžiagomis. Kaitinant vanduo išgarinamas tik 400–700 ºC temperatūroje ir tikriausiai užšąla –4 ºC temperatūroje.
Kitados mano prašymu buvo padarytas termografinis tokio molio tyrimas. Pateikiu jo schemą:
Iš šio piešinio matyti, kad to paties molio koloidinės dalelės gali būti ir glazūra. Todėl ir pavadinau molio glazūra, arba glazūra iš molio. Pasaulyje ji vadinama terra sigillata – „antspauduota žeme“, nes kai kuriuos savo gaminius romėnai „spausdavo“ į formas. Jie buvo tik raudonos spalvos – iš Areco, tačiau dabar šis terminas vartojamas ir graikų bei etruskų keramikos glazūrai nusakyti. Seniau kai kur dar buvo vadinama laku, nes sluoksnis yra tik 0,002 mm storio.
Tačiau grįžkime prie indo su suspensija. Jeigu bijojote iš karto įpilti pakankamai elektrolito, palikite suspensiją ramybėje parai. Paskui, jei paviršiuje pamatysite sluoksnelį švaraus vandens, reikės įpilti dar šiek tiek skysto stiklo tirpalo, tik visai nedaug (!) ir išmaišyti iki dugno. Kai vandens nebeatsiranda ir plėvelė užsitraukia labai greitai, galima uždengti ir palikti nusistovėti. Po maždaug vieno dviejų mėnesių vaizdas inde būtų panašus į tokį:
Kiekviena molio rūšis turės skirtingą sluoksnių storį. Labai liesas molis gali beveik neturėti koloidinio sluoksnio, pavyzdžiui, Ukmergės molis.
Tuomet labai atsargiai plona žarnele dekantavus paviršinį sluoksnį – nepaliečiant žarnele kietojo sluoksnio (!), kad neįsiurbtumėte mikroskopinių dalelių, – ruošinį reikia perkošti per labai tankų tinklelį arba tankią šilkinę medžiagą, kad jame nebūtų kokių šaknelių ir plaukiojančių dulkelių, tada supilti į švarią medinę statinaitę arba degtą, bet neglazūruotą molinį indą. Indą būtina uždengti, kad nesudulkėtų ir nesudžiūtų viršutinė dalis. Molinis ar medinis indas geria vandenį, todėl jo sienelės, sugerdamos drėgmę, glazūrą sutirština iki reikiamos konsistencijos. Jei pamerkiant ar išpilant glazūruojamas gaminio vidus, šią glazūrą reikia naudoti skystesnę; tepant teptuku gali būti sviesto kietumo. Molio glazūra yra tiksotropiška ir judinant ją teptuku skystėja.
Jeigu norėtume gauti labai blizgantį gaminio paviršių, neužtektų poliruoti molio paviršių, esantį „odos kietumo“. Molis, naudojamas padaryti gaminiui, turėtų būti taip pat nusodintas baseine panašiu būdu, kaip nusodinamas molis glazūrai. (Negalima pilti elektrolito!) Taip senovės Graikijoje buvo ruošiamas molis. Esu girdėjęs, kad ir mūsų kaimo puodžiai, šalindami iš molio kalkakmenius, kartais taip pat jį panašiai „nusodindavę“. Graikijoje, norėdami gauti ryškesnę raudoną neglazūruoto paviršiaus spalvą, prieš nupoliruodami gaminį padengdavo ochra.
Jei krosnyje pakanka deguonies, atmosfera yra oksiduojanti, molio – hidrožėrutinio rudo ar pilko – spalva bus oranžiškai raudona, bet perkaitinta bus tamsesnė ruda. Spalvą suteikia molyje esantis Fe2O3 – raudonas geležies oksidas. Romėnai daugiausia tokius gaminius ir naudojo. Jei krosnyje bus dūmų, drėgnas kuras, C, CO, CO2 stengsis atimti iš geležies oksido deguonį. (Jei krosnyje bus drėgmės, net žemoje temperatūroje vanduo – vandenilis ir jo deguonis – dalyvauja reakcijoje.) 3Fe2O3 + CO = 2Fe3O4 + CO2; 3Fe2O3 + H2 = 2Fe3O4 + H2O. Geležies oksidas Fe3O4 yra juodas. Kai reakcija vyksta 940–980 ºC temperatūroje, šis oksidas susidaro sukepančioje molio glazūroje. Atvėsus lieka juoda blizganti glazūra. Vien tik juodus gaminius dažniausiai degdavo etruskai.
Graikai viename inde naudojo ir juodą, ir raudoną spalvas. Jei po redukcinio degimo indas visas yra juodas ir Fe3O4 (magnetinės geležies oksidas), įlydytas į sustiklėjusį sluoksnį, yra „uždarytas“, tai neglazūruotos-poliruotos vietos, gavusios deguonies, gali vėl paraudonuoti: 4Fe3O4 + O2 = 6Fe2O3 (tai turi įvykti tik ne aukštesnėje nei 600 ºC temperatūroje, kaitinant virš 900 ºC juodumas virsta tamsiai ruda spalva). Netoli Palemono yra Krūnų molio, iš kurio buvau padaręs labai žemos temperatūros molio glazūrą, kuri irgi oksiduodavosi kaip ir neglazūruotas molis. Kartą, būdamas Sankt Peterburgo Ermitaže, ieškojau, ar graikai turėjo „atsiredukuojančią glazūrą“. Tik padedamas minėto muziejaus mokslinių darbuotojų pamačiau, kad ir graikai tokią glazūrą turėjo. Ja buvo dengti mažų indelių vidaus paviršiai, o išorė buvo juoda. Matinę surūdijusios geležies raudonumo spalvą graikai darė pridėdami į molio glazūrą 10 % geležies oksido (gal ochros). Į baltą molį pridėdami šiek tiek rudos molio glazūros gaudavo geltoną spalvą.
Graikai meistriškai piešė plonomis linijomis. Kuo jas piešė? Atsakymą netikėtai gavau iš medžiotojų (giminaičių) pasakojimų. Pasirodo, slanka – retas ir sunkiai sumedžiojamas paukštelis – savo sparnų alkūnėse turi dvi plunksnas, jas senovėje naudoję tapytojai. Gal ir Hansas Holbeinas jaunesnysis jas naudojo, piešdamas dažais labai smulkius dalykus? Tos plunksnelės yra labai kietos ir turi smailius galiukus:
O jų pjūvis atrodytų taip:
Sudėję abi greta, padarytume braižiklį:
Gautume įrankį, tinkantį linijoms piešti.
Graikų ant paviršiaus pieštos linijos yra lyg dešrelės (labai plonos) ar siūlai, turintys storį. Kad gautume didesnę linijos masę – storumą, – tikriausiai tektų į molio glazūrą įdėti pakaitintos (kad prarastų dalį vandens) ir gerai sumaltos molio glazūros.
J. V. Noble’is patarė naudoti švirkštą, bet jo pavyzdyje piešinys atrodo blogiau nei linijinės mūsų tortų puošmenos. Patys graikai yra pavaizdavę vazų dekoruotoją su plonu pagalėliu, kurio gale yra plunksna. Vladimiras Blavatskis rašė, kad naudojo bekaso plunksną, tik bekasas yra labai mažas paukštelis, tiesa, slankos giminaitis. J. V. Noble’is teigė atkūręs senovės procesus, bet paminėjo, kad ir Olandijoje, ir Anglijoje (Glazge) yra mokančių naudoti senovinę glazūrą. Tačiau pirmasis 1945 m. ją sugalvojo Teodoras Schumanas. Mes, gyvendami izoliuotai, turėjome viską daryti savarankiškai.
Keletas žodžių apie krosnis. Graikijoje jos buvo labai panašios į senovės iranėnų naudotas glazūruotiems gaminiams degti. Jos buvo panašios į mūsų kaimo puodžių krosnis. Piešinyje nubrėžiu tokios krosnies pjūvio schemą.
Gaminiai krosnyje galėjo glaustis vienas su kitu ar būti vienas ant kito. Jie nesulipdavo, jei krosnis būdavo neperkaitinta. Tačiau norint išvengti dėmių, spalvos netolygumų dirbiniai turėjo vienas su kitu nesiliesti. Yra žinoma, kad senovėje graikų puodžiai degimo metu giedodavo giesmes, himnus. Gal taip buvo atliekami laiko matavimai, o gal burtai.
