Judesiai yra dinamiški
Miela Jūrate, tavo „Judesiai“ Šiaulių dailės galerijoje 2020 m. – tai vienas didelis, ne, gigantiškas judesys, tavo pačios (o gal popieriaus matmenims apribojus) sudalytas į begalę mažų žingsnelių – būsenų, frazių, fazių, įkvėpimų, iškvėpimų ir, žinoma, įsikvėpimų. Tartum ilgai išbuvusi po vandeniu, su kiekviena savo paroda išnyri įkvėpti oro. Galbūt todėl daugelis tavo atvaizdų (nesvarbu – piešinių ar grafikos) visuomet pasiekę maksimumą: ekstazę, šuolį, apogėjų, kartais agoniją. Galiu apžiūrinėti pavienes jų detales, žavėtis grakščiomis figūromis, stebėti jas dar ir dar – esmės tai nekeičia. Esmė yra tavo ir mano laiko klausimas. Šią dilemą savo „Išpažinimuose“ šv. Augustinas apibūdino geriau nei kas kitas klausdamas pats savęs: „Kas tada yra laikas?“; „Kai niekas neklausia, aš žinau; kai noriu paaiškinti kažkam paklaususiam, aš nežinau.“ Tavoji drąsa piešti, tiksliau, dalyvauti piešiant (nemažai piešinių sukurti viešai, vienu ypu įvairių akcijų metu), yra tau brangus įprasminimo ir įsiprasminimo užsiėmimas, nulemiantis išgyventą dabartį, „kai praeities daugiau nebėra, o ateitis dar neatėjo“ (šv. Augustinas).
Juoda, balta, raudona, viskas. Iš pažiūros lengvai perskaitomi kūriniai, vis tas pats pirmas planas, anfasas arba profilinis judesys, formos ir turinio požiūriu kaip ir viskas aišku. Visos figūros šoka, plaikstosi, sanguliauja, atverdamos žiūrovui išraiškingus judesius, nė viena jų nesėdi, neguli, nemiega. Visos dalyvauja. Juodas mylisi su baltu, juodas keršija baltam, juodas naikina baltą, iš kažko didelio raudono teka, tyžta, tįsta kažkas didelio juodo, neišsitenkančio ilgame baltame popieriaus lape. Linija į potėpį, potėpis į bangą, per inertišką sielos-rankos judesį Jūratė „įeina į piešinį“, įauga jame: išsiplečia, nusigauna iki nekasdienių, jai autentiškų, būtinai dinamiškų potyrių ir dalyvauja.
Atsiduodama judesio dinamikai, dailininkė puoselėja tamprumo statiką ir išgauna beasmenę judesio jėgą, kurioje tveriasi jos kūriniai. Daug mažėja, maža didėja: dinamiškai pulsuoja, tvinksi, dunksi jau ir mano smilkiniuose, todėl esu sustabdoma. Sustojusi matau, kad visko parodoje DAUG: piešinių daug, grafikos daug. Toks jūratiškas minimalizmas, kylantis iš daug. Jeigu žiūrėčiau vien estetinės pajautos akimis, matyčiau, kad viskas kartojasi, viskas judesyje. Juodos linijos nervas, raudonos spalvos drama, stilizuotos nuogos ir nenuogos figūros ant balto ir nebalto popieriaus lapo. Nesvarbu, koks formatas ir apšvietimas, kokia technika ir iš kurio Jūratės kūrybinio laikmečio aš bežiūrėčiau, – visos jos apie tą pačią teisę būti, kai būties NEGANA.
Jeigu vadovaučiausi svarbia XVII a. figūra René Descartes’u, kuris siekė apčiuopti racionalų pasaulio tikrumą ir todėl daug mąstė apie būtį, tai galėčiau teigti, kad Jūratės būtybės išvis neegzistuoja. Jos sustingdytos savo maksimume be veido bruožų, be minties, lyg nakties drugiai, lekiantys į šviesą, iš anksto pasmerkti žūčiai, net neapmąsčiusios to. Joms nebūdingas dekartiškasis „cogito, ergo sum“. Tiesa, ir pati Jūratė jų nevadina būtybėmis, o juo labiau mąstančiomis. Jai tai tiesiog judesiai, savotiški jos pačios tęsiniai, nors ir paremti atidžiai studijuojamo šokio geneze, tačiau paklūstantys inertiškiems kūrybos dėsniams bei gebantys priartėti prie elementaraus egzistencializmo paraščių, kuriose ir slypi Jūratės laisvė būti savimi.
Būdama itin struktūruota (vadovaujamos pareigos jos pačios dailės mokykloje), tačiau pasiilgusi prigimtinės inercijos, piešiamų judesių dinamikos vedama ima ir susikuria ją pati. Tuomet inertiškame veiksmo atoveiksmyje kuriasi jai reikalinga įtampa, iš kurios, per kurią ir įvyksta tas, atrodo, niekada nesibaigiantis egzistencinis šuolis, pradėtas piešinio lape. Įsitraukiu į tą pasirengimą šuoliui. Nebūtinai egzistenciniam, kaip tos figūros iš Jūratės Judesijos, bet bent jau užsimiršimo šuoliui, už kurio (po kurio) galėsiu geriau pažinti save. Tiesa, Jūratės didingai monotoniškas „Bolero“ man sufleruoja, kad toks savęs pažinimas gali užtrukti visą gyvenimą, tačiau stoką ir kančią tąkart eliminuoju sau pati ir tada parodoje, tiksliau, tame santykyje tarp lengvai perskaitomo ir pasikartojančio, man stoja tyla.
P. S. Kadangi Jūratės vaizdinijos turinys ir forma nekinta jau daugelį metų, galiu teigti, kad visa ta daugiau mažiau impulsyvi linijos laisvė yra ji pati. Linijos laisvė – J. Stauskaitės kūrybos sąvoka. Vienu ypu sukurti piešinį – J. Stauskaitės kūrybos principas. Pauzė – dailininkės idealas ir labai reikšminga kūrybos detalė.
