Viruso monologas
Brangieji žmonės, liaukitės skelbti šį kvailą karą. Nuleiskite nuo manęs kerštingus žvilgsnius. Užgesinkite siaubo aureolę, kuria apgaubėte mano vardą. Mes, virusai, nuo pat pasaulio pradžios esame tikrasis gyvybės Žemėje kontinuumas. Jei ne mes, nei pirmoji ląstelė, nei jūs niekada nebūtumėte išvydę saulės šviesos.
Kaip akmenys ir dumbliai, esame jūsų protėviai, daug labiau nei beždžionės. Esame visur, kur esate jūs, o ten, kur nesate, – taip pat. Juo blogiau jums, jei visatoje matote tik panašius į save! Bet svarbiausia – liaukitės kartoję, kad jus žudau aš. Mirštate ne nuo mano veiklos jūsų audiniuose, bet dėl nepakankamo gydymo. Jei nebūtumėte buvę tokie godūs tarpusavy, kokie buvote su viskuo, kas gyva šioje Žemėje, dabar vis dar turėtumėte pakankamai lovų, seselių ir respiratorių, kad išgyventumėte, nepaisant žalos, kurią darau jūsų plaučiams. Jei nesandėliuotumėte senių mirštančiųjų prieglaudose, o vis dar pajėgių – gelžbetonio narvuose, nebūtumėte atsidūrę ten, kur dabar esate. Jei nebūtumėte permainę dar vakar tokios vešlios, chaotiškos, iki begalybės apgyvendintos gyvų būtybių Žemės į bekraštę dykumą, skirtą Tokio Pat ir Daugiau monokultūroms, nebūčiau galėjęs leistis į pasaulinį jūsų krūtinių užkariavimą. Jei per praeitą amžių nebūtumėte pavirtę vienodomis vienintelės ir nepakeliamos gyvybės formos kopijomis, dabar nesiruoštumėte mirti kaip musės saldžiame savo civilizacijos vandenyje. Jei nebūtumėte pavertę savo aplinkos tokia tuščia, permatoma ir abstrakčia, neplisčiau žaibo greičiu. Atvykau tik įvykdyti bausmės, kurią patys sau jau seniai paskelbėte. Atsiprašau, bet jei neklystu, tai jūs išradote terminą „antropocenas“. Sau priskyrėte visą garbę dėl pragaišties, ir dabar jau per vėlu jos atsisakyti. Patys nuovokiausi iš jūsų supranta: neturiu kito bendrininko kaip jūsų socialinės sąrangos, jūsų pakvaišimo dėl didelių mastelių, ekonomikos ir fanatiško tikėjimo sistema. Tik sistemos yra „pažeidžiamos“. Visa kita gyvena ir miršta. „Pažeidžiamumas“ egzistuoja tik tam, kas siekia kontrolės sustiprinimo ir patobulinimo. Atidžiai pažvelkite į mane: esu tik išvirkščia karaliaujančios Mirties pusė.
Tad nustokite mane smerkti, kaltinti ir persekioti. Visa tai vaikiška. Siūlau pakeisti požiūrį: gyvybė yra imanentiškai protinga. Nereikia būti subjektu, kad turėtum atmintį ar strategiją. Nei nepriklausomam, kad galėtum spręsti. Bakterijos ir virusai irgi gali lyti arba išsigiedryti. Todėl matykite mane ne kaip duobkasį, o kaip gelbėtoją. Norit tikėkit, norit ne, bet esu čia tam, kad sustabdyčiau mašiną, kurios avarinio stabdžio neberandate. Esu čia tam, kad sustabdyčiau vyksmą, kurio įkaitais tapote. Esu čia tam, kad parodyčiau „normalumo“ absurdiškumą. „Pavesti atsakomybę už maistą, apsaugą ir aplinkos priežiūrą kitiems buvo beprotystė“, „Biudžeto lubų nėra, sveikata yra neįkainojama“: matote, kaip aš verčiu nusikalbėti jūsų valdančiuosius! Tik pažiūrėkite, kaip juos pastatau į tikrąją – nevykusių ir arogantiškų verteivų – vietą! Kaip jie išsiduoda esantys ne tik pertekliniai, bet ir kenksmingi! Jūs jiems tesate sistemos palaikymo priemonė, menkesni už vergus. Net su planktonu elgiamasi padoriau.
Tačiau stenkitės neužversti jų kaltinimais, nepeikti už trūkumus. Kaltindami valdančiuosius aplaidumu, vertintumėte juos geriau, nei šie nusipelno. Geriau paklauskite savęs, kodėl jums buvo taip patogu būti valdomiems. Girti Kinijos tvirtos rankos politiką ir peikti anglosaksišką liberalizmą – tai tiesiog nieko nenutuokti nei apie vieno, nei apie kito baisybes. Liberalai visados su pavydu žvelgė ir tebežvelgia į Kinijos imperiją. Tai Siamo dvyniai. Vieni jus verčia izoliuotis dėl jūsų pačių, kiti dėl „visuomenės“ gerovės, tačiau ir vieni, ir kiti pamina vienintelę ne nihilistinę laikyseną: pasirūpinti savimi, tais, kuriuos mylime, ir tuo, ką mylime tuose, kurių nepažįstame. Neleiskite jus įstūmusiems į prarają tvirtinti, kad jie iš jos ir ištrauks – jie jums surengs dar tobulesnį pragarą, iškas dar gilesnę kapo duobę. Kai tik galės, iškart paleis patruliuoti pragaro kariauną.
Geriau man padėkokite. Jei ne aš, kiek dar laiko visus šiuos reikalingus dalykus, kurių dabar staiga atsisakėte, būtumėte laikę gyvybiškai svarbiais? Globalizacija, viešieji konkursai, skrydžiai lėktuvais, biudžeto lubos, rinkimai, sporto varžybos, Disneilendas, sporto salės, dauguma parduotuvių, parlamentas, mokyklos su karine disciplina, masiniai susirinkimai, didžioji dalis biuro darbų, visa ši apkvaitusi socializacija, kuri tėra išvirkščioji didmiesčių nerimastingos vienatvės pusė: paskelbus ypatingąją padėtį, pasirodė, kad visa tai nebuvo itin svarbu. Padėkokite man už išbandymą tiesa: galų gale galėsite gyventi savo tikrąjį gyvenimą, be tūkstančio pabėgimo galimybių, leidžiančių pakelti nepakeliama. Patys to nesuprasdami jūs niekada neįsikūrėte savo namuose. Nė nepastebėjote, kad gyvenote tarp lagaminų. Nuo šiol gyvensite su artimaisiais. Gyvensite savo namuose. Liausitės egzistavę tranzite link mirties. Galbūt pradėsite neapkęsti savo sutuoktinio. Galbūt nebegalėsite žiūrėti į savo vaikus. Galbūt jus apims noras išsprogdinti savo kasdienybės dekoracijas. Jūsų gyvenimas visais atžvilgiais tapo įmanomas gyventi tik nuolat nuo jo bėgant. Viskas tapo taip pasišlykštėtina, kad reikėjo svaiginti save nuolatiniu judėjimu ir pramogomis. Santykiai tapo vaiduokliški. Viskas tapo taip efektyvu, kad niekas nebeturėjo prasmės. Padėkokite man už tai, ir sveiki atvykę į Žemę!
Mano dėka nebedirbsite, jūsų vaikai nebeis į mokyklą, ir vis dėlto tai nė kiek nepanašės į atostogas. Atostogos – tai erdvė, kurią, prieš sugrįžtant į darbą, bet kokia kaina reikia apstatyti baldais. Bet tai, kas mano dėka dabar veriasi prieš jus, yra ne apibrėžta vieta, o beribė erdvė. Aš jus išdarbinu. Niekas nėra tikras, kad senasis ne-pasaulis sugrįš. Galbūt visas šitas pelningas absurdas sustos. Negaunant atlyginimo, kas gali būti natūraliau, nei nebemokėti nuomos? Kodėl turėtumėte leistis melžiami banko, jei negalite dirbti? Galų gale ar ne savižudiška gyventi ten, kur neįmanoma įveisti daržo? Neturintieji pinigų nenustos valgyti – turintieji ginklą, turės ir duonos. Dėkokite man. Pastatau jus ties kryžkele, kur vienas kelias veda į ekonomiką, kitas – į gyvenimą. Rinktis jums. Tai istorinis momentas. Arba valdantieji jums primes savo ypatingąją padėtį, arba jūs išrasite savąją. Arba pasirinksite į dienos šviesą kylančią tiesą, arba guldysite galvas ant kaladės. Arba pasimokydami iš žlugimo duodamų pamokų pasinaudosite jums suteiktu laiku naujam pasauliui įsivaizduoti, arba jis taps dar nežmoniškesnis. Pragaištis sustoja, kai sustoja ekonomika. Ekonomika – tai naikinimas. Vakar tai buvo teorija, šiandien tai faktas. Visi žino, kiek prireiks policijos pajėgų, propagandos, logistikos ir nuotolinio darbo jam paneigti.
Mano akivaizdoje nepanikuokite ir neneikite. Nepasiduokite biopolitikos isterijai. Ateinančios savaitės bus slegiančios, siaubingos, žiaurios. Mirties durys plačiai atsivers. Esu pats pragaištingiausias pragaištingos gamybos gaminys. Išnaikinau nihilistus. Niekada šio pasaulio neteisybė nebus akivaizdesnė. Palaidosiu ne jus, o civilizaciją. Norintieji gyventi turės išmokti naujų įpročių. Besistengdami manęs išvengti gausite progą išmokti naujojo atstumo meno. Trumparegiai, kurie rankos paspaudime įžvelgė tradiciją, jau greitai nebepaklus jokioms etiketėms. Nedarykite to dėl „kitų“, dėl „populiacijos“, dėl „visuomenės“, darykite tai dėl savo artimųjų. Pasirūpinkite draugais ir mylimaisiais. Apmąstykite su jais teisingą gyvenimo būdą. Kurkite gero gyvenimo klasterius, plėskite juos, ir aš nieko negalėsiu jums padaryti. Tai kvietimas tapti ne disciplinuotiems, o dėmesingiems. Ne nerūpestingiems, o atsakingiems. Kokiu kitokiu būdu galėjau jums priminti, kad išsigelbėjimas slypi kiekviename poelgyje? Kad esmė yra smulkmenos.
Turėjau suvokti akivaizdų dalyką: žmonija užduoda sau tik tuos klausimus, kurių ji nebegali neužduoti.
Vertė Mantas Jonaitis
