Trečioji akis

 

Būkime pažįstami: esu Gūtenmorgenas

Kai nuo Gedimino kalno slinko šlaitas, tuomet paskutinį kartą Vilniuje lankėsi rygietis Gūtenmorgenas. Šio inteligentiško intelektualo gyvenimą, mokslinę ir visuomeninę veiklą dviejose knygose yra aprašęs Baltijos Asamblėjos premijos laureatas Maris Bėrzinis. Teko ilgokai įkalbinėti Gūtenmorgeną – neužteko vieno bokalo jo taip mėgstamo alaus, kad pradėtume pokalbį apie jo planuojamus darbus ir idėjas 2020-ųjų tonacija.

 

– Mielas bičiuli Gūtenmorgenai, norėčiau, kad prisistatytum „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams, nes su jais susitinki pirmą kartą.

– Latviai, pasak patarlės, ant manęs akis pakabinę. Vis per tą rašytoją Marį Bėrzinį. Jau daugel metų jis stebi mano gyvenimą, analizuoja darbus, veiklą, pastebi kai kuriuos mano žmogiškus paklydimus ir rašo knygas. Aš nesu viešas asmuo, bet, regis, kartais būnu paviešintas kur kas reikšmingiau nei, pavyzdžiui, mūsų valstybės prezidentas. Dar iki šiolei negaliu paskelbti šio populiarumo galutinės išvados, nes mintyse tebeanalizuoju savo padėtį praeity, dabarty ir ateity. Regis, viskas prasidėjo tada, kai aš, būdamas kelių mėnesių amžiaus, šliaužiojau po šiltnamį ir padariau pirmą nusikaltimą – išpešiau ką tik pasodintus pomidorų daigus, nes mama tuo metu buvo nubėgusi į namus išjungti arbatinuko. Mano nuomone, rašytoją iškart sudomino toks nepagarbus svirduliuojančio milicijos majoro elgesys su manimi, kai be tėvų sutikimo buvau nuvežtas į milicijos poskyrį ir tenai įvardytas kaip Gūtenmorgenas, keista, nelatviška pavarde, kuri dabar man teikia populiarumo dividendus. Užtat iš atminties, regis, niekada nebus ištrinti prisiminimai iš sovietmečio apie mano pirmąją jaunystės kelionę į Berlyną. Vos tik išlipau iš traukinio vagono, tą rytą visi stotyje buvę žmonės ėmė linksėti galvas ir vienas kitam pranešinėti, kad atvyko Gūtenmorgenas.

– Paminėjai neįtikėtinai įsimintiną savo gyvenimo įvykį. Pas mus kartais pašmaikštaujama: mano atmintis gera, bet trumpa.

– Šį keistą savo atminties fenomeną atskleidžiau perskaitęs daug literatūros, nes nepriklausomoje Latvijoje leidyklos išleido daug vertingos verstinės lektūros. Vieni mane laiko nevykėliu, po darbo susitikinėjančiu su kolegomis Bėrziniais, Kalniniais, Uozuoliniais (o jų Latvijoje šimtų šimtai) ir parke ant suolelio diskutuojančiu su alaus buteliu rankoje. Yra tokių, kurie liaupsina mano idėjas ir vizijas. Yra ir tokių, kuriems esu tarsi krislas akyje dėl paviešintos tiesos. Latviai jau senokai žino šią viešą paslaptį, lietuviams tai bus naujiena: aš turiu trečiąją akį! Tai realu, pamatysi. O nerealu yra tai, ką sugalvojo politikai, teisininkai, – neva esanti trečioji lytis.

– Bičiuli, stebini mane ir pasaulį!

– Tai jokia netikra šiuolaikinė žinia, kurių šiuo metu apstu viešojoje erdvėje. Mano trečiosios akies diapazonas yra šimtąkart skvarbesnis, platesnis net už 5G ryšį. Anąmet mane suglumino paskelbta naujiena, jog Vilnius esąs Europos G taškas. Todėl ilgą laiką buvau sutrikęs dėl savo kelionių į Vilnių, baiminausi būti sulaikytas, nes nesugebėčiau įrodyti, kur manyje galėtų būti toks G taškas.

Su šia akimi slapta atvykau pasižvalgyti po Lietuvą, kas naujo pas kaimynus, kokie pokyčiai ir paklydimai. Pats jau iš seniau žinai, kad ir tave, ir mane kartais sudomina daugmaž tie patys objektai, socialiniai vyksmai, apie kuriuos kalbama apylankomis arba išvis nenorima paviešinti tiesos visuomenei, kad ši taptų aukštesnio lygmens šviesuomene. Tad būsiu labai dalykiškas – būki kartu su manim būsimuosiuose lietuviškos tematikos projektuose. Už kūrybinę laisvę! (Susidaužiant skambteli bokalai)

– Dėkingas už įpareigojantį pasitikėjimą.

– Man svarbiausia – autentiški faktai, objektai, kurių, manau, mes tuojau galėtume suskaičiuoti pirmąjį TOP 10, ilgėliau pamąsčius – ir TOP 50. Yra faktas – ir aš galiu kurti individualią viziją: iš ką tik jau nutolusios praeities per jūsų šalies biudžetą, pagal Seimo frakcijų politikų, Kultūros ministerijos intelektinį koeficientą fokusuoti ją ne tik į taip visų laukiamus Seimo rinkimus, bet net iki globaliųjų 2050-ųjų. Mano amžinybės akis neklysta: ji pastebi net mažiausią fizinį ar minties judesį, kuris ateity gali sukelti cunamį. Puikiai prisimenu Šustausko viziją iš 2005-ųjų: „Kodėl Kirkilas gali būti ministru, o aš – ne?“ Arba rašytojo Romualdo Granausko klausimą, kuris labai tiktų jūsiškiam „Auksiniam protui“: „Ar žinote, kas yra pingvinai? Tai tos pačios konservatorių kregždutės, kelias kadencijas patupėjusios Seime.“ Pavyzdžiui, kaip koreliuoja vilniškės „Krantinės arkos“ ir „Grigeo Klaipėda“ vamzdžiai. Mane asmeniškai labai papiktino jūsų visuomeninis transliuotojas LRT, kai Latvijos nepriklausomybės dieną paminėjo su kažkokiu komisaru Reksu. Žaviai tebeskamba energingas rinkiminis Zuoko raginimas: „Kiekvienas spyris į užpakalį yra postūmis eiti pirmyn.“ Tokia žavi jūsų krašto minties ir veiksmo klasika.

– O kokį postūmį siūlytumei man?

– Faktų analizei reikės nemažai archyvinės medžiagos. Tad bandykime šį bei tą padėlioti. Noriu baigti studiją apie unikaliausią pasaulyje statybą – vilniškį Nacionalinį stadioną, kurį liežuviais jūsų politikai stato jau trisdešimt metų. Motto galėtų būti Europos lengvosios atletikos asociacijos prezidento Sveino Arnės Janseno pasiteiravimas: kaip dažnai jūsų Nacionaliniame stadione vyksta lengvosios atletikos varžybos?

Kiti labai įdomūs studijiniai darbai galėtų būti – paminklų griovimas, atminimo lentų daužymas, autorių teisės pagal Vilniaus miesto savivaldybės politinę koaliciją ir t. t. Kiekviena akimirka siūlo problemą, vertą išsamios analizės. Štai prieš mūsų susitikimą buvau užsukęs į jūsiškę Nacionalinę biblioteką, švenčiančią šimtmetį, norėjau pažiūrėti, kokius latviškus leidinius siūlo lietuviai. Paltą spintelėje pakabinau, o kur pakabinti skrybėlę – jokio vąšo. Apie tai jau prieš porą metų buvau viešai užsiminęs, bet jokios reakcijos, jokio elementaraus veiksmo. Matyt, įmonė, įrengusi drabužių spintas bibliotekoje, kad laimėtų viešųjų pirkimų konkursą, dėl mažiausios kainos atsisakė drabužių spintose prisukti bent elementarius kablius. Mano prigimtiniai genai neleidžia skrybėlę numesti ant grindų, kaip ir su skrybėle vaikščioti po reprezentacinę kultūros instituciją. Tad ir teko išeiti. Ant laiptų vienas pažįstamas tarsi padrąsino: gerai, kad ir neužėjai, nes bibliotekoje jokių latviškų leidinių nėra.

– Manding, ką tik toptelėjo mintis: o kodėl mums nepabandžius šiek tiek žvilgtelėti į Lietuvos ir Latvijos kultūrinės erdvės savitumus ir bendrybes?

– Bepigu jums, lietuviams, jūs dar turite kultūrinę spaudą. Latvijoje jau daugel metų nebeleidžiamas nei literatūrinis žurnalas (kaip jūsiškiai „Metai“), nei pagrindinis kultūros savaitraštis. Lietuviai, venkite mūsų ekspertų išvadų, po kurių dabar niekaip nebegalime sukurti ir leisti rimtą periodinį kultūros leidinį. Buvo bandymų kažką daryti, bet tas šiek tiek gyvavęs žurnalas greitai išnyko, nes rimtam leidiniui nebuvo surasta pinigų, vertų kelių dešimčių patrankos šūvių poligone. Kultūrai skiriame vis mažiau pinigų, nes pasaulis kvailai ginkluojasi, vėl girdžiu iš sovietmečio atgrasų Brežnevo laikų šūkį, tarsi saldainiuką, suvyniotą į gražų popierėlį: ginkluokimės, kad apgintume taiką! Vadinasi, ginkluojamės ir naikiname kultūrą.

– Ar ne šnekutis alutis tave patraukė į tokius gana dramatiškus apmąstymus?

– Tai labai rimta šneka. Štai kai mes, Bėrziniai, Kalniniai, susitinkame, diskusijos būna išties audringos, maištingos, balsingos: kodėl mus taip skriaudžia Valstybės kultūros kapitalo fondas nefinansuodamas mūsų kūrybinių projektų. Aš pats buvau pateikęs ne vieną kūrybinį gana globalaus multimodalaus požiūrio sumanymą su, bet ekspertai nesuprato turinio prasmės ir būsimų investicijų bumo, neva tai šiek tiek kuoktelėjusio asmens rašliava.

– Suprantu, kad tave labiausiai domina egzistencinės problemos. Tu keli klausimus ir ieškai atsakymų, tačiau ar visada jų sulauki?

– Atsakymas praplečia mano žinojimą. Ir čia aš esu vienmintis su šviesaus atminimo filosofu Arvydu Šliogeriu: „Tačiau visada, kiekvieną akimirką, mano žinojime daugiau liūdesio negu ramybės. Kuo aiškesnis žinojimas, tuo aitresnis liūdesys, nes kuo aiškesnis žinojimas, tuo akivaizdesnis ir nežinojimas.“ Ypač kada mūsų kasdienybės darbus, rūpesčius užgožia politika, slopina jos vykdytojai trejetukininkai.

Mane labiausiai stebina, kodėl tiek daug beraščių Lietuvoje, kurie skelbia savo komentarus, pavyzdžiui, portale „Delfi“. Antra, jie visi neturi tikrosios pavardės, kaip ir aš. Pabandysiu ieškoti argumentų, kodėl čia kažkas ne taip. Kaip ir mane gluminantys kai kurių jūsų knygų dizaineriai: kodėl jie būdvardį ar veiksmažodį rašo iš didžiosios raidės, tarsi tie būtų tikriniai daiktavardžiai.

Kol būsiu Lietuvoje, tave ir kitus pašnekovus varginsiu įvairaus pobūdžio klausimais. Elgsiuosi kaip vienas jūsų verslininkas, kuris Amerikoje rinko informaciją apie banko steigimą ir buvo pramintas Mister Kodėl. Tai ir mes daugelio temų analizę pradėsime nuo klausimo „kodėl“, nes jo imlumas yra beribis, neišnykstantis ir niekada nesibaigiantis. Tai labai priimtina manajai gūtenmorgeniškajai laikysenai. Tad iki susitikimo su mano probleminiu „kodėl“, kurio tema yra Ad rem, t. y. apie reikalą.

 

Užrašė Arvydas Valionis