JOLANTA SEREIKAITĖ

Pilkos infliacija

 

Beveik nėra žiemos, ji dar neprasidėjo, o dangus, atrodo, griūva vis žemyn, kaip iš pasakos tam katinėliui ant uodegos, pilkas, sunkus tarsi miesto betono luitai. Nė kiek nepagražinu, bet bandau tą pilkumą prijaukinti, nors mano sąmonė, o labiausiai pasąmonė priešinasi, nenori pasinerti į tą priverstinę depresinę būseną, kuri ateina tarsi savaime; tu jos nenorėjai, ir še tau – sėlina sunkių bešviesių dienų karavanas. Pilka – savotiškos dykumos forma, ji viską suniveliuoja, suplokština, apvelka kažkokiu anonimiškumu. Beje, nesu prieš pilką, juk man, kaip dailininkei grafikei, šis juodos ir baltos mišinys artimas. Pamenu tuos oforto skalių šviesokaitos atspaudus, pagal kuriuos galėjau nustatyti, kiek laiko reikia laikyti cinko plokštelę azoto rūgšties tirpale norint išgauti vienokio ar kitokio tamsumo tonus.

Pilka yra viena iš žemės, natūralių spalvų, pilki miško gyvūnėliai, pilkas yra ir vilkas ar kiškis, pilka yra pelytė, pilki yra akmenys, pilka raibuliuoja vandens atšvaituose.

Yra puikių tapytojų, meistriškai eksploatuojančių pilkos spalvos tonus, jaučiančių jos subtilius niuansus. Galėtumei šioje spalvoje surasti daugybę poezijos žybsnių. Pilkas yra rūkas, pilkos sidabru švyti mėnesiena, nors akylesnis spalvos mėgėjas ir joje įžvelgtų kitų spalvų intarpų ar perėjimų. Juk gamtoje, priešingai nei kokioje statybų aikštelėje, neegzistuoja lygiai uždažytas plotas.

Tačiau šį sykį norėčiau tyrinėti vieną įkyrų šios spalvos aspektą – miesto civilizacijos ženklus. Gal dėl to mums, sovietmečiu gimusiems ir augusiems, ši spalva siejasi su pilkais gyvenamaisiais rajonais, su jų vienodumu ir monotonija, o šiais laikais ir su agresyviu progresu, kuris nepaiso žmogiškų mastelių. Važiuodama Vilniaus Rinktinės gatve regiu dygstant šlapio asfalto ir šviesiai pilkos spalvos naujus stiklinius, betoninius pastatus; jie grėsmingi ir niūrūs, o jų fasadų griežtos linijos ir kampai tarsi gąsdina kažkokia beprasmybe ir negyvumu. Kiek toliau pavažiavus, pastatų formos švelnėja, prasideda dvidešimto amžiaus pradžios, devyniolikto amžiaus pastatai, vėliau vingiuoja senamiesčio gatvelės, dar jaukesnės, žmogiškesnės, su čerpių stogais, nelygiomis, žemiškų spalvų sienomis.

Nemažai kompiuterių, televizorių, planšečių, telefonų yra pilki, o lietuvių mėgstamiausia automobilių spalva – taip pat pilka, tiesa, tos spalvos automobiliai susilieja su keliu, koks raudonas ar geltonas statistiškai lengviau pastebimas ir turi daugiau šansų išvengti avarijos. Beje, pilkos spalvos automobilis ir maniškis, nors jis perlamutrinis, bet dokumentuose vis vien pilkas, dėl to nesu čia išskirtinė – mea culpa, mea maxima culpa, nešioju ir pilkos spalvos drabužius.

Sakoma, pilką pamėgę tie, kurie nenori išsišokti, nori pasislėpti, kuriems saugu rutinoje. Galbūt mes visi šiek tiek tokie esame arba kažkuriuo metu tampame. Negali juk visą laiką trokšti plazdėti dėmesio centre. Tiesa, anonimiškumas nyksta feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose vešint dalinimosi savo gyvenimu įpročiui, vyraujant įsitikinimui, kad tik nufotografuotas tavo egzistencijos fragmentas tampa realus ir vertingas. Mes atprantame būti su savimi, kur nors ramiai skaityti knygą ar rašyti slaptą dienoraštį – dabar jis tampa visiems matomas, kitaip mums ima atrodyti, kad išvis nieko nepatiriame ar neegzistuojame.

Taigi tame troškime nedominuoti, pasislėpti, patylėti, kaip ir pilkoje spalvoje, galime atrasti jau pamirštų ar išstumtų praeities vertybių.

Turint omenyje miesto aplinką, tai neblogai maskuojanti spalva, leidžianti prasmegti minioje. Savo prigimtimi ši spalva achromatinė, tvyranti tarp juodos ir baltos, tarp dviejų priešybių – šviesos ir tamsos. Tai tarpinė spalva, spalva be spalvos. Ji, kaip rašoma angliškoje Vikipedijos versijoje, siejasi su neutralumu, nuoboduliu, indiferentiškumu, kuklumu. Minima, kad tik vienas procentas žmonių mėgsta šią spalvą, labai jau nedaug. Taigi pasirinkdamas pilką gali būti išskirtinis. Tai vienuolių ir vargšų spalva, nes šios spalvos paprastai būna neapdirbta vilna, o tokius rūbus jie dažniausiai nešiojo. Tiesa, tai, kaip ir minėjau, šiuolaikinio gyvenimo spalva. Beje, pastaruoju metu vyraujanti interjeruose ir pastatuose.

Kartą išėjusi pasivaikščioti po Tuskulėnų parką, kitame upės krante išvydau išdygusius tamsiai pilkų naujų namų blokus. Nuėjus apžiūrėti parodos, net Valdovų rūmų apatiniame hole, kur rūbinės ir kasos, – daugybė pilkos, eini ir, atrodo, vėl atsitrenki į pilką sieną kaip koks išėjimo iš gyvenimo aklavietės ieškantis Kafkos personažas. Pilka dominuoja naujos statybos namų koridoriuose, kaip kažkada sovietmečiu vyraudavo purvinos žalios arba rudos valdiškų įstaigų, bendrabučių ar mokyklų sienos.

Beje, iš anų laikų, kai gyvenau Kaune, pamenu atvykėles, apsimuturiavusias didelėmis pilkomis vilnonėmis skaromis, nešinas maišais, atkeliavusias traukiniais iš tuometinės plačiosios tėvynės čia apsipirkti. Tos pilkos skaros buvo kažkoks ženklas, bylojantis apie mus okupavusias ordas.

Ieškodama spalvų kambario sienoms radau daug patarimų dažyti jas pilkai, esą tai puiki, elegantiška interjero spalva. Vis dėlto susilaikiau, nes mano kambariai nėra kokie vieši koridoriai. Įsivaizdavau tokią erdvę būsiančią per daug niūrią, o turint omenyje mūsų tamsias lietingas dienas – nepakeliamai slegiančią. Todėl ieškojau jaukesnio akcento ir išsirinkau blyškų persikų atspalvį.

Mūsų namo laiptinę buvo svarstoma remontuoti, netikėtai sutikusi kaimynę išgirdau iš jos entuziastingą siūlymą užeiti pas ją pasižiūrėti į kompiuterį, kuriame ji suprojektavo pilkai nudažytas laiptinės sienas. Kitas kaimynas eidamas pro šalį pasakė – tik nedažykite rožine spalva, visa kita man tiks. Taigi, pilka spalva priimtina daugumai. Beje, rožine spalva nudažytos vieno mano kambario sienos, ir galiu pasakyti, kad ant jų neblogai atrodo pilkų rėmų paveikslai.

Pilka turi ir daugybę negatyvios ar dviprasmiškos emocinės įkrovos. Mes patenkame į pilką zoną, pasimetame pilkumoje. Argi tai ne simboliška, kai nebelieka aiškių kriterijų ar vertybių, kai gali būti bet kuo, nes pilka – tai jokia spalva, tu nesi už nieką atsakingas, visi keliai yra įmanomi, visi įsivaizdavimai toleruojami, viską už tave nusprendžia anonimiška gyvenimą ir judėjimą kontroliuojanti technologija, o apie nieką tu aiškiai nepasisakai, neturi savo nuomonės. Pilka spalva klaidina, tokioje erdvėje, man atrodo, jei nėra kokių ryškesnių akcentų, lengva pasiklysti. Vaizduotė, panirusi pilkoje, tarsi skęsta rūke, ji dūsta kaip besiveržiant dūmams, ji yra gaisro balastas, mirties sfera. Kartais sakoma, kad tas ar anas asmuo yra pilkasis kardinolas, tai jis viską realiai valdo, o ne tas matomas valdovas. Pilki yra šešėliai, todėl egzistuoja šešėlinė ekonomika, aišku, jie gali būti tamsesni ar šviesesni, priklausomai nuo situacijos.

Mano vaizduotėje ji nesisieja su garsaus erotinio romano pavadinimu, su pilkais atspalviais, šioje spalvoje neįžvelgiu gaivališkumo, atvirkščiai – kažką mirusio, kaip papilkėjęs mirusio žmogaus kūnas. Gal dėl to Tuskulėnų kolumbariumo erdvėje vyrauja betonas ir pilka. Juk betonas ir pilka – tokie sinonimai. Tiesa, paties kolumbariumo viduje virš nuotraukų apsiausto instaliacijos švyti aukso sparnai, kaip vilties ir amžinybės simbolis. Auksas – tai kažkas antgamtiška, pilka taip pat galėtų švytėti kaip sidabras, bet dažniau ji yra matinė, viską suryjanti.

Pilka uzurpuoja mūsų gatves ir kvartalus. Vilnius jau tapo tokia užkamšymo pilka spalva oaze. Projektuojami namai dažnai būna pilkos spalvos, čia toji elegancijos spalva tampa invazinės statybos akcentu. Baroko laikais išnirdavo ir ryškių pastatų, kad ir šiais laikais pompėjos raudona perdažyta Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia prie Lukiškių aikštės, o išties atgaivintas šis spalvinis paveldas. Vėliau pastatai prislopo klasicizmo baltumu, pastelinėmis spalvomis. Viduramžių spalvos dar sodresnės. Pilki skardiniai stogai – tai karo netekčių ir skurdo simbolis, juk kitados  Pažaislio vienuolyno stogai spindėjo variu, karo metais nuplėšti įgijo pilkos skardos atspalvius.

Japonijos tušo tapybos sumi-e žinovai sako, kad juodame tuše slypi visos spalvos, bet jos atsiveria tik ant balto, minkšto ryžių popieriaus lapo. Ir tie pilki tonai galėtų spindėti tik ant sniego. Tačiau jo vis nesulaukiame. O ir tie tonai nėra minkšti ir išsilieję kaip dėmės ryžių popieriuje, jie kažkokie griežti ir monotoniški.

Tai ko mes sulaukiame – daugiau pilkų aikštelių, namų grūsties, medžių ištrėmimo, kartais atrodo, kad žingsniuodamas Neries krantinėmis prieisi pilką pliažą, kuriame gulės ne ant gelsvo smėlio šokoladiniai, o pilkos spalvos kūnai.

Važiuoju žvelgdama į dygstančius pilkus pastatus ir priešinuosi Le Corbusier idėjoms, kurios, buvusios modernios, dabar tampa pragaištingos. Tiesa, nepaisant technologinių pasiekimų, kai kurie kritikai jo pastatus vadino antihumaniškais, skleidžiančiais autoritarizmą, standartizaciją ir izoliaciją. Tai sukūrė dabartinę miesto erdvę, kurioje kai kurie visuomenės sluoksniai priversti gyventi sugrūsti į blokinius namus, dabartiniame mūsų mieste tai tampa paveldo naikinimo manija, prikišant į kiekvieną tuščią plotą kuo daugiau namų.

Kažkur skaičiau, kad blokiniuose rajonuose užaugę vaikai pasižymi prastesniu regėjimu, nes žmogus matydamas vienodus objektus išmoksta ar prisitaiko jų nebepastebėti. Jis išties savo pasąmonėje nenori kažko matyti, todėl po truputį apanka. Gelbsčiuosi nuo to stebėdama medžius, krūmus, jų gamtinėse formose įžvelgdama sublyksint vis kitą spalvą. O važiuodama iš atokesnių rajonų į senamiestį regiu, kaip viskas gyvėja, kaip tarsi po kokio nespalvoto filmo prasideda kita era. Tiesa, nežinau, ar ilgai, ar miesto valdžios ir architektų vandalizmas nesunaikins į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyto senamiesčio.

Negaliu ir melstis pilkose, šiuolaikinėse bažnyčiose, mano mintys klaidžioja kažkur, tačiau nesutinka Dievo, žiūrėdama į pilkas sienas nejučiomis tampu ateiste, nes matau ne transcendenciją, o nuobodybę ir šaltumą. Beje, girdėjau, kad ir garsusis Le Corbusier suprojektuotas dominikonų vienuolynas nebuvo patogus maldai, liturgijai ir vienuolių gyvenimui.

Sakoma, ši spalva dera prie daug ko. Taip, žinoma, jei jos nėra per daug. Nespalvotos nuotraukos ir nespalvotas kinas – puiki retro atmaina.

Kažkada impresionistai bandė vaduotis iš tamsių spalvų, vengdami naudoti juodą. Šiuolaikiniame mene jei nori būti madingas, turi būti achromatiškas arba nepadoriai ryškus. Yra dvi priešingybės – pilkuma, vyraujanti salėse, arba labai neharmoningų spalvų inkliuzai.

Tačiau spalvas mes galime matyti šiek tiek skirtingai, internete teko skaityti vienos sportbačių nuotraukos istoriją. Vieni sportbačius matė pilkus ar žalsvus, kiti – rožinius. Arba iš pradžių matydavo kaip žalsvus, o paskiau įvardindavo kaip rožinius. Buvo teigiama, kad toks spalvos suvokimas priklauso ir nuo individo, tarkime, iš pradžių jis pamato žalsvą, vėliau jo smegenys prie tos spalvos prisitaiko ir pradeda įžvelgti rausvą. Dažnai kalnai iš tolo atrodo rudi arba pilki, tačiau jei įsižiūrėsime iš arčiau – jie iš daugybės skirtingų atspalvių.

Žmogus sėdi pilkame pastate ir naršo po pilką planšetinį kompiuterį, tiesa, jo ekranas pilnas ryškių spalvų, snieguotų kalnų vaizdų, egzotinių šalių smaragdinės palmių žalumos. Žmogus taip bent veržiasi, bėga nuo mus grasinančios apriboti pilkumos. 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.