Kaziukas
1.
Kovo 4-ąją einu. Ties Rotuše – praretėjusioj aikštėje – siūruojantis Rožytės siluetas. Mat, galvoju, maniau, kad jau mirusi, o ne! – šlebekščiuoja sau vos bematoma, vos beatpažįstama, veidelio raukšleles tarp pūkų, šalikėlių, kailiukų, gėlyčių suslėpusi. Giliai. Galėtum net pamanyti – ar tai vis dar Ji. Bet vualių plevenimas skrybėlaitės pakraštėliuose neleidžia tuo suabejoti. Artėja. Jau labinamės. Krapštau kišenėje smulkius. „Gal nesismulkinkit, Ponia… Šiandien mano gimtadienis, per Kaziuką – visad!“ Sugėdinta nusikabinu kuprinę – penkiaeuris kaipmat, rodos, tiks. Tinka! „Tai ačiū, Ponia!“ – einu palydėta sultingų palinkėjimų. Neužčiaupiu šypsenos – beje, kažkada (labai seniai) lyg irgi būta Jos gimtadienio panašiomis aplinkybėmis… Ar tai irgi per Kaziuką?! Nesvarbu.
2.
Vakare romiai slenku iš Filharmonijos užganėdinta smuiko ir smuikų. Jei pridėsime smulkų kovo lietų – tikra simfonija. Arba – bent simfonijetė. Ties Katedra – susigūbrinęs diedulis, įsirėminęs kolonadoje, čirpina smuiką. Jei ne baugiai prasiriaumojantys BMW Vrublevskynėje, tai jau būtų kiek nenormalu – beveik koks Bergmanas arba bent jau Bartas. Sustingstu vidury aikštės. Viena. Smulkus kovo lietus apglėbia garsą. Melodija paprasta, neįmantri, neįkyri, nepastoziška, ne paganiniška. Tiesiog. Priklijuoju sėdynę prie įšalusios kolonos pado – nors šiaip jau reikėtų stovėti. Diedulis lėtai žingsniamuzikuoja po kolonadą nepertraukdamas smuiko virkavimo. Sau. Pastebiu jo aptriušusį dėklą atvirą – lyg tarp kitko, jei kartais… Akivaizdu – monetomis neatsipirksi. Net ir penkiaeuriu. Atsistoju, sakau – AČIŪ! (Garsiai.) Bet smuikas nereaguoja. Toliau sau vinguriuoja savo neįmantrias vingrybes. Ką gi. Neteks pasipuikuoti. Tyliai įbruku naujutėlaitę dešimteurinę po atšiurusia dėklo drobule ir pasisuku eiti. O tada – tada išgirstu himną! Smuikas išlydi mane tylia, subtiliausio pavidalo „Tautiškos giesmės“ transkripcija. Štai kaip! – mąstau. – Kovo 11-ąją jau ir paminėjau. Gerai, kad ir atšaukė tą vyriausybinį baliuką Vyriausybėje…
3.
Ačiūdie – lietuviai charakterį turi. Tegu tos Londono ir Leipcigo knygų mugės miršta. Juk mūsų jau įvyko, o ir Veneciją pačiu laiku nušlavėm. Luvrai, uficiai ar gizos – irgi tegu! Baisus čia nuostolis! Svarbu – Kaziukas BUS! Ir YRA. Aš irgi už tai – „jei mirti, tai su muzika“, kaip per LRT „Panoramą“ pareiškė skrybėlėta „megzta beretė“. Žirglioju Gedo prospektu žvaliai sau, be kaukės – kaip visi. Šlitinėju kairėn dešinėn, čiupinėjuosi, uostinėjuosi, net ragaudinėjuosi, ir nieko! NIEKO! Paukšteliai sau iš garsiakalbių gieda, palendrica kvepia, rūkyti karpiai alsuoja karštu garu, ryte nuspausti sūriai linksmai teškena išrūgomis. PASAKA! „Puota maro metu“, – sako man kolegė telefonu, nutarusi nekelti iš namų kojos visas dvi savaites (inkubacinis periodas). Na, mąstau, kiaušinių vis tiek neišperėsiu, beje, velykiniams dar ir per anksti. Užsuksiu dar į „Lidl“ – gal šiandien jau ir kruopų atveš, vakar nepasisekė – nespėjau… Pernykštės gi kaip tik šįryt išplasnojo kandimis į mūsų aristokratiško kiemo nerūšiuojamą bendrųjų atliekų konteinerį. Žirglioju toliau žaismingai, mat, beje, ir mano gimtadienis – visiems iš eilės ištransliuoju info ir veik už kiekvieną baronką gaunu po 10 ct nuolaidos… Smagu išties. Beveik dėkoju giminaičiams ir draugams, jau nuo 6 ryto įnikusiems lenktyniauti, kas pirmas mane šįryt žinute pažadins. Nors per 70 metų galėjo pastebėti, kad sąmonę atgaunu tik nuo 10-os! Išties gyventi malonu, nors tu KĄ!
Autorės grafikos darbas
