Kasandra, Trojos arklys ir Yuvalio Noah Harari papasakota žmonijos istorija

Yuval Noah Harari. Sapiens: glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. V.: Kitos knygos, 2018. 412 p.

Yuval Noah Harari. Homo deus: glausta rytojaus istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. V.: Kitos knygos, 2018. 391 p.

Mūsų šeimoje visi jau suaugę, todėl dovanėles atneša ne Kalėdų Senelis, kurį suvaidinti sunku, o naktį atbėgęs zuikutis. Jis toks vikrus ir apsukrus, kad niekas nė nepastebi, kaip tos dovanėlės po eglute atsiranda. Aš antrus metus iš eilės radau storas Yuvalio Noah Harari knygas. Pirmoji vadinasi „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, antroji – „Homo deus: glausta rytojaus istorija“. (Pirmąją toliau skliaustuose žymėsiu skaičiumi 1, antrąją – skaičiumi 2, o po dvitaškio nurodysiu šių knygų puslapius.) Knygynuose jas abi buvau vartęs, kažkas nepatiko, nepirkau. Bet jeigu zuikutis jas atnešė, reikia skaityti! Perskaitęs pirmąją labai suglumau ir nukišau tarp kitų savo knygų. Po metų radau antrą. Teko skaityti ir ją, nes sužinojau, kad į ilgą ir plačią zuikučio ausį apie tas knygas pakuždėjo vyriausioji anūkė Adelė. Negražu gi seneliui neskaityti anūkės pasiūlytų knygų! Juolab kad iš visažinio interneto ji sužinojo, kokios tos knygos nuostabios, įstabios, stebėtinos ir keistos, tiesiog verčia iš koto.

Ir išties, knygos parašytos itin talentingai. Vaizdinga kalba, vaizdūs palyginimai, dar vaizdingesnės metaforos. Apstu puikių pavyzdžių – ir iš tolimos praeities, ir dabartinių. Skaitai ir džiaugiesi, kad net Vilnius nepamirštas, – pasirodo, automobiliai rieda ir Geležinio Vilko gatve (2: 103). Žinoma, čia jau knygos vertėjo ar redaktoriaus išmonė, bet – įtaigu. Labai įtaigu. Nesinori net klausti, ar iš tiesų Harari viešėjo Vilniuje ir važinėjo Geležinio Vilko gatve ir ar iš visų religijų išties pati sėkmingiausia yra… kapitalizmas (1: 215).

Ėmiau tas knygas skaityti atidžiai. Pirmąją – antrąsyk, antrąją – pirmąsyk, bet tarsi ją būčiau jau skaitęs – joje daug kas kartota ir pasikartota, tik truputį kitaip. Supratau, kad jauniems žmonėms šios knygos yra tikras žinių lobynas. Supratau ir tai, kodėl šių knygų pirkt nepanorau. Matyt, užteko peržvelgtų puslapių suprasti, kad jos – mentalinis Trojos arklys.

Negebėdami paimti apsiaustos Trojos, graikai achajai pagamino milžinišką medinį arklį, jame paslėpė karius ir įtikino trojėnus, kad puošnusis arklys – pačių dievų dovana. Ją priėmus tvirtovė atseit taps neįveikiama. Kasandra, kurios pranašystės visada išsipildydavo, trojėnus įspėjo, kad šios dovanos priimti negalima, bet jos žodžių niekas net girdėti nenorėjo. Troja buvo paimta, išgrobta, sugriauta, o vėliau ir sudeginta.

Rašydamas šias eilutes, tampu kažkuo panašus į Kasandrą. Noriu įspėti, kad Harari knygos yra intelektualūs nuodai su gardžiu padažu, bet bijau, kad niekas manęs neklausys, palaikys bepročiu.

Tą gardų padažą jau paminėjau – vaizdingos ir įdomios istorijos, žinių okeanas. Tik ar tos žinios teisingos? Štai autorius apgailestauja, kad „tradicinės mitologijos ir šventieji raštai rinkosi pasakojimus, o ne matematines formules“ (1: 240), o aš niekaip negaliu suprasti, kaip tie „šventieji raštai“ patys galėjo ką nors pasirinkti. Ir galvoju, kad gal išties apie Trojos žlugimą Homeras geriau būtų parašęs matematinėmis formulėmis, o ne eilėmis – tada niekas negalėtų patikrinti, ar Harari teisus sakydamas, kad Homero laikais, o ir anksčiau, žmonės iš dievų imdavo paskolas, mokėjo jiems mokesčius, arė jų žemę (2: 142–143). Esu parašęs bent dvi knygas apie laimę, bet tik iš Harari sužinojau (1: 360), kad laimingus mus gali padaryti tik „manipuliavimas savo biochemija“, ir laikas mums liautis švaistyti laiką politinėms ir socialinėms reformoms – policiją ir rinkimų biuletenius puikiausiai gali pakeisti psichiatriniai vaistai. Nors Harari pamini tik vaistus, taip ir peršasi mintis: vartokime narkotikus ir būsime laimingi! Sužinojau ir tai, kad intelektas atsiskyrė nuo sąmonės, todėl mums kuo skubiau reikia tobulinti protą (2: 314). Tiesą sakant, kas tas protas ir sąmonė bei intelektas, autorius nepaaiškina. Tik tvirtina, kad daugelis intelekto apibrėžimų (deja, jų nė vieno nepateikia) leidžia suprasti, jog prieš milijoną metų žmonės buvo patys protingiausi gyvūnai (2: 120). Ir čia pat suabejoja, ar išvis žmogus turi sąmonę. Tad man tapo neaišku: kaip intelektas gali atsiskirti nuo to, kas vargu ar išvis egzistuoja? O jeigu sąmonė ir egzistuoja, tai ji, pasak Harari, esanti bevertis smegenų veiklos produktas (2: 109). Na, o sielos ir laisvos valios tai tikrai niekas neturi! Šį savo įsitikinimą Harari kartoja nesyk, o jį „grindžia“ labai paprastai: laisvos valios samprata visiškai prieštarauja šiuolaikiniam mokslui. Taip esą todėl, kad žmogaus smegenyse mokslininkai rado tik genus, hormonus, neuronus, o ne kažkokią laisvą valią ir mistinę sielą (2: 254). „Jeigu žmonės būtų laisvi, – tęsia jis, – kaip tuomet juos būtų galėjusi formuoti gamtinė atranka? Pagal evoliucijos teoriją, visus gyvūnų pasirinkimus [...] nulemia jų genetinis kodas“ (2: 255). Nors „evoliucijos teoriją“ Harari mini nesyk, ypač pabrėždamas natūraliąją („gamtinę“) atranką, čia kažkodėl ją atmeta, kaip ir adaptacijos procesus.

Pasirodo, kad „pagal dabartinę mokslo dogmą“ aš regiu stalą ne todėl, kad turiu akis ir žiūriu į jį, o tik todėl, kad mano smegenys ima dirbti itin intensyviai (2: 111). Ta pati „dabartinė mokslo dogma“, pasak Harari, jau paaiškino, kad asmuo, kuris ką tik laimėjo loterijoje ar įsimylėjo, šokinėja iš džiaugsmo ne dėl laimėjimo ir ne iš meilės, o tik todėl, kad į jo kraują išsiliejo įvairūs hormonai ir tarp skirtingų smegenų dalių ėmė siausti audra elektrinių iškrovų (1: 352). Puiku! Dabar žinosiu, kad pakanka susileisti kelias ampules hormoninių vaistų, ir šokinėsiu iš džiaugsmo loterijoje išlošęs bent milijoną, net loterijos bilieto pirkt nereikės.

Naujiena man buvo ir tai, kad esu ne žmogus, net ne gyvūnas ar „organizmas“, ne koks nors superkompiuteris, kaip dabar mėgstama tvirtinti, o… algoritmas. „Organizmai yra algoritmai. Kiekvienas gyvūnas – įskaitant ir homo sapiens – yra organinių algoritmų rinkinys“, – teigia Harari (2: 284) ir kelis kartus šią mintį kartoja. Pasak jo, žmones iš darbo rinkos išstumia tik algoritmai (2: 287). Bet jeigu esu žmogus (homo sapiens) ir tuo pat metu algoritmas, tai išeitų, kad žmones iš darbo rinkos išstumia… žmonės. Kaip banalu! Bet gal iš tiesų tą daro ne žmonės, o kažkokios jaučiančios, mąstančios, veikiančios ir „svarbius sprendimus priimančios“ (2: 145) visagalės esybės, kurias pavadinome algoritmais? Bet ne, autorius teisingai paaiškina, kad algoritmas yra ne kas kita, kaip nuoseklus žingsnių rinkinys, kuriuo galima atlikti skaičiavimus, išspręsti uždavinius ir priimti sprendimus (2: 145). Kitaip sakant, algoritmas yra tam tikra tikslių nurodymų arba veiksmų seka, kurią reikia atlikti siekiant kokio nors tikslo. Bet tada tampa neaišku, kaip nurodymų ar veiksmų sekos gali priimti svarbius sprendimus. Ir ar mes esame veiksmų ir nurodymų sekos, o ne žmonės? Tiesa, Harari įspėja, kad organizmų ir algoritmų analogija gali klaidinti (2: 109), bet pats to įspėjimo nepaiso.

Bet labiausiai mane nustebino ne tiek itin tendencingas religijų (pirmiausia – krikščionybės) vertinimas, kiek autoriaus apsimestinis ar tikras nesupratimas, kas iš tiesų yra religija. Harari mano, kad daugumos nesusipratimų apie mokslo ir religijos santykį priežastis – klaidingi religijos apibrėžimai, ir teigia, kad žmonės religiją dažnai painioja su prietarais, dvasingumu, tikėjimu antgamtinėmis galiomis arba dievais, bet tai jokiu būdu nėra religija (2: 163). Iš dalies jis teisus – religijos tapatinti su prietarais negalima. To nedaro net itin religingi žmonės. Galima sutikti ir su tuo, kad dvasingi gali būti ir nereligingi žmonės, bet tik su sąlyga, jeigu iš tiesų žinotume, kas yra dvasingumas. O dvasingumo sampratų ganėtinai daug (žr. Saulius Kanišauskas, „Vertybės dvasingume ir dvasingumo vertybės“, Socialinių mokslų studijos, 2013, 5 (3), p. 709–719). Nedera religijos sieti ir vien tik su tikėjimu antgamtės egzistavimu, nes religijos neatsiejamos nuo religinių praktikų – ritualų, mokymų skelbimo būdų ir turinio, religinių švenčių, dieviškumo garbinimo įvairovės, santuokų ir laidotuvių ceremonijų ir t. t. Bet tenka stebėtis Harari tvirtinimu, kad visi religijos apibrėžimai esą klaidingi, nors nė vieno iš jų jis nepateikia.

Nors rašydamas knygą apie mokslo ir religijos santykius jų radau bent trisdešimt. Kur kas daugiau – apie šimtą penkiasdešimt – jų rado iškilusis lietuvių filosofas Antanas Maceina (Antanas Maceina, Religijos filosofija, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1990, p. 17). Tarp tų mano aptiktų religijos apibrėžimų bent trys yra grynai marksistiniai, ateistiniai, devyniuose minimas Dievas arba dieviškumas, o štai visuose kituose vartojamos tik tokios sąvokos kaip šventenybė, kitoniškumas, anapusybė, nematomybė, transcendencija, antgamtė tvarka ir t. t. Beje, šių sąvokų autoriai – ne tik sekuliarūs filosofai, antropologai, sociologai, religijotyrininkai, bet ir krikščionių teologai, dvasininkai. Sunku patikėti, kad jie visi yra neteisūs, o teisus tik Harari. Beje, jo paties ištaros nepaprastai primena Karlo Marxo ir jo sekėjų pažiūras: „Religiją apibūdina jos socialinės funkcijos. [...] Religija – tai bet koks visa apimantis pasakojimas, suteikiantis žmonių įstatymams, normoms ir vertybėms antžmogišką teisėtumą“ (2: 164); religija esanti jau du tūkstantmečius trunkantis smegenų plovimas (1: 201) ir pan. Bent jau būtų parašęs, kad yra ir „teisingų“ religijos apibrėžimų, pavyzdžiui, Marxo: „Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, bedvasės santvarkos dvasia. Religija – tai liaudies opijus.“ Tada taptų aišku, kodėl Harari rašo, jog, „krikščionių požiūriu, daugumos žmonių padėtis labai panaši į narkomanų, priklausomų nuo heroino“ (1: 364). Žinoma, tai nesąmonė, toks požiūris krikščionims visiškai svetimas, bet žodį „krikščionių“ pakeiskime į „Marxo“, o žodį „heroinas“ – žodžiu „opijus“ ir suprasime, kad Harari perteikia marksistines pažiūras. Tada vargu ar prireiks stebėtis ir tuo, kad net komunizmą jis laiko religija: sovietinis komunizmas esąs tokia pat religija kaip ir islamas (1: 214). Beje, Harari kritikuoja daugybę religijų, bet nežinia kodėl nė žodžiu neužsimena apie judaizmą. Gal todėl, kad paskaitas skaito Jeruzalės hebrajų universitete ir bijo, jog šios Izraelyje išpažįstamos religijos kritika pakenks jo karjerai? Be abejo, tai tik mano spėjimas, bet keista… Dar keisčiau, kad komunizmą Harari lygina su islamu, o ne su krikščionybe. Analizuodamas marksizmo ir krikščionybės santykius, Alasdairas MacIntyreʼas puikiai parodė, kad marksizmas, nepaisant jo aršaus priešiškumo krikščionybei, kūrė tuos pačius religinius reiškinius, kuriuos kritikavo (Alasdair MacIntyre, Marksizmas ir krikščionybė, iš anglų kalbos vertė ir įvadą parašė Andrius Bielskis, Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas, 2012, p. 116). Bet ne mažiau puikiai šis autorius parodė, kad marksizmo pavadinti religija jokiu būdu negalima. Harari galvoja kitaip. Jam religija – ne tik komunizmas, bet ir nacionalizmas, liberalizmas, kapitalizmas, netgi nacizmas (1: 214). Šią mintį jis daug sykių kartoja abiejose savo knygose. Religijomis jis vadina net stoikų, kinikų, epikūrininkų filosofines pažiūras, kuriose, pasak jo, „išsiskyrė panieka dievams“ (1: 210). Taip ir norisi jam patarti susipažinti bent su lietuvių religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus darbais – gal tada nerašytų nesąmonių.

Panašių keistenybių apstu. Jeigu bandyčiau visas jas aptarti, prireiktų gal net visos knygos. Iš pradžių jomis piktinausi, galop ėmiau nekreipti dėmesio. Bet kai aptikau, kad egzistuoja kažkokios „humanizmo religijos“, kurios visam kosmosui suteikia prasmę per žmonių potyrius (2: 202), jau visai sutrikau. Ne mažiau išsižiojau radęs, kad mokslinių tyrimų laboratorijose jau formuojasi „naujos drąsios technologinės religijos“, kurios „nedaug ką bendro turi su Dievu“ (2: 313), o Katalikų bažnyčia, užuot priešinusis naujovėms, turėtų užsiimti pažangių ekonomikos modelių, naujų technologijų, novatoriškų socialinių idėjų kūrimu (2: 248). Vaizduotė bematant nupiešė bažnyčiose šalia altorių įrengtas galingas skaičiavimo mašinas, matavimo prietaisų kompleksus, technologines įrangas, o atmintis paslaugiai priminė, kad net lietuviai katalikai turi savo Mokslo akademiją, o Vatikanas didžiuojasi itin modernia observatorija. Bet ir vaizduotė nepadėjo suprasti, kodėl religinės bendruomenės turi tapti mokslinių tyrimų įstaigomis. Suprantu, kad kiekvienas žmogus turi teisę skleisti savo pažiūras, jeigu tik jos neskatina smurto, teroro, diskriminacijos ir t. t. Normalu, kad religingas žmogus kovoja už savo tikėjimą, o ateistas net pasišaipo iš to. Bet nenormalu, kai greta visiškai teisingų įžvalgų ir išradingai pateikiamo jų išplėtojimo, pagaliau nuostabių pavyzdžių brukamos absurdiškos mintys. Kad jos iš tiesų yra tokios, žmonėms, kurie bent pauostė filosofinės minties ir mokslo, suprasti nesunku. Bet ką daryti jaunimui, kuris dar tik mokosi ir domisi šviežiausia mintimi? Juk skaitant Harari knygas jis tikriausiai ir patikės, kad „vyraujanti dievų kilmės teorija“ sako, jog dievai žmonėms tapo svarbūs tik todėl, kad tikėjimas jais užtikrino avių bandų produktyvumą (1: 200). Arba patikės tuo, kad Aleksandro Makedoniečio ir Napoleono invazijos į Indiją bei Egiptą buvo tik jų „moksliniai projektai“. Tiesa, Harari šių karvedžių nepamini, bet nedviprasmiškai teigia, kad imperijų kūrimas europiečiams buvo jų mokslinis projektas (1: 277). Jauni žmonės, ko gero, gali patikėti ir tuo, kad reikia melstis liberaliai ideologijai, o ne bažnyčioje Dievui, kad šiandieną didžiausią grėsmę pasaulio tvarkai kelia ne marksizmas, kapitalizmas ar liberalizmas, kurių ydas Harari teisingai išvardija, o tie, kurie vis dar tiki Dievą (2: 201). Pagaliau ką daryti tiems jauniems žmonėms, kurie jau vien dėl Harari įtaigaus pasakojimo patikės ir tuo, kad Bibliją Dievas parašė (2: 176), kad stebėjimų duomenys dar nėra žinios (1: 240), kad istorija (tarsi ji būtų kažkokia esybė!) pati renkasi, kas naudinga ar nenaudinga žmonėms (1: 226), o tarnaujant armijoje sąmonė nėra būtina, bet intelektas privalomas (2: 277)?

Kasandra įspėjo trojėnus, kad pasitikėti tuo, kas jiems sakoma ir ką regi jie patys, negalima. Bet niekas jos nepaklausė, ir Trojos neliko. Kasandros bėda buvo ta, kad atstūmusi Apolono meilę ji sulaukė nepaprasto keršto: pranašysčių dovanos Apolonas iš jos neatėmė, bet atėmė žmonių tikėjimą tomis pranašystėmis. Nors visos Kasandros pranašystės visada išsipildydavo, bet nei ji pati, nei kiti jomis netikėjo. Ši paradoksali situacija socialinėje sinergetikoje vadinama Kasandros efektu: ekspertai įspėja apie būsimas katastrofas, bet niekas jų įspėjimo nepaiso, o ir patys ekspertai galop prikanda liežuvį. O katastrofos ištinka. Taip buvo su Černobyliu, taip buvo su mokslininkų numatytais cunamiais bei kitomis gamtos stichijomis. Į Romos klubą susibūrę iškiliausi pasaulio mąstytojai apie gresiančią globalią ekologinę krizę prabilo daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų, o ir dabar, nepaisydami jau grėsmingų katastrofos ženklų, kai kurių galingų valstybių vadovai tvirtina, jog visa tai – niekai ir melas. Ir nė vienas neketina šiandien susiveržti diržų, kad būtų rytojus. Kuo daugiau gaminti, kuo daugiau vartoti – toks šios dienos ekonomikos pagrindas. Ir niekas nekreipia dėmesio, kad tai pražūtinga.

Vargu ar kas atkreips dėmesį, kad ir Harari kalba tą patį. Jo ateities vizijos niūrios. Tačiau jo kalbėjimas ne mažiau pavojingas nei jo pranašystės. Negali būti nieko blogiau už tiesą, atskiestą melu, už melą su tiesos padažu. Ne achajų kariai įveikė Troją, o apgaulė, klasta. Harari knygos klastingos – drįsiu taip pasakyti. Jos išmoningai iškraipo ne tik žmogaus esmę, jo gyvenimo prasmę, bet ir žmonijos istoriją. Pasikartosiu: jos – mentalinis Trojos arklys. O man tenka Kasandros vaidmuo…