Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (I)

Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus. Lietuvoje šis terminas pasirodo „Pro Patria“, Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo straipsniuose, Audriaus Bačiulio politiniuose komentaruose ir įvairiose kraštutinės dešinės platformose. Už Lietuvos ribų visiems turbūt žinomiausias jo vartojimo atvejis buvo 77 žmones nužudžiusio ekstremalios dešinės teroristo Anderso Behringo Breiviko manifeste, kuriame būtent kultūriniam marksizmui suverčiama kaltė dėl artėjančio Vakarų civilizacijos žlugimo.

Tačiau kultūrinis marksizmas yra ne tik terminas, bet ir visas pasakojimas su savo veikėjais, protagonistais ir antagonistais, pradžia, netikėtais siužeto posūkiais ir nuolat artėjančia, bet nepriartėjančia grėsminga atomazga. Kaip koks prastas keliolika sezonų besitęsiantis serialas. Kita vertus, tai yra ir kalbinė strategija, skirta mobilizuoti įvairias visuomenės grupes, nukreipiant jų dėmesį nuo realių problemų ir patylomis skleidžiant pavojingas ideologijas. Tiek kultūrinio marksizmo terminas, tiek pats pasakojimas primena daugybę kitų (dažniausiai) politinėje dešinėje pasirodančių sąvokų ir sąmokslo teorijų: Jordano Petersono „postmodernus neomarksizmas“ ar Vytauto Radžvilo „šliaužiantis liberalizmas“ yra tik keli jų pavyzdžiai.

Kadangi medžiagos yra tikrai daug ir norėtųsi, kad analizė būtų kuo išsamesnė, šį straipsnį sudarys trys dalys. Pirmoje dalyje analizuosime kultūrinio marksizmo terminą ir teoriją iš istorinės perspektyvos, kritiškai apžvelgdami šios teorijos ištakas bei pagrindinius argumentus. Antroje dalyje pažvelgsime, kaip toli šis mitas nutolęs nuo tikrovės. Trečioje dalyje aptarsime kultūrinio marksizmo termino vartojimą šiandieninėje kalboje ir šio vartojimo ideologinį poveikį. Bet dabar pradėkime nuo pasakojimo.

Pasakojimas: siužetas ir veikėjai

Kultūrinio marksizmo pasakojimas plinta, gyvuoja ir funkcionuoja panašiai kaip anekdotai, pasakos arba mitai¹. Jis yra organiškas ir nuolat besikeičiantis. Ir lygiai taip pat, kaip nėra vieno Odisėjo mito varianto ar vieno anekdoto apie Brežnevą, kultūrinio marksizmo pasakojimas taip pat turi gausybę variantų ir kiekvienas iš jų priklauso nuo šį terminą vartojančių žmonių politinių nuostatų ir asmeninių idėjų. Visus šiuos skirtingus pasakojimus galima išdėlioti tam tikroje „nuosaikumo“–ekstremalumo skalėje. Vienoje skalės pusėje dažniausiai galima rasti šiek tiek nuo tikrovės atitolusių „faktų“ ir pritemptų istorinių sąsajų mišinį, lengvai atsiduodantį sąmoksliniais prieskoniais. Kitoje pusėje jau aptiksime gryniausią antisemitizmu persunktą panikos skleidimą, dėl visų pasaulio blogybių kaltinantį slaptą žydų, intelektualų, komunistų ir milijardierių ratą. Nepaisant tokių skirtumų, kultūrinio marksizmo pasakojimas turi daug elementų, kurie dėsningai atsikartoja, kad ir iš kieno lūpų jis skambėtų.

 Visose kultūrinio marksizmo pasakojimo versijose svarbų vaidmenį atlieka perversmas marksizmo istorijoje. Kultūrinis marksizmas pirmiausia yra marksizmas, kuris čia suprantamas kaip visuomenės sulyginimo ir kontrolės projektas, už kurio visada slepiasi prievarta, smurtas ir totalitarizmas. Pastarasis esą yra pagrindinis elementas tiek visuose XX amžiaus socialistiniuose režimuose, tiek šiandien „prievarta grūdamoje“ kultūrinio marksizmo ideologijoje, neatsiejamoje nuo „išprotėjusio politinio korektiškumo“ (political correctness gone mad) ir jo priešiškumo žodžio laisvei, dėl kurių universitetai Vakaruose šiandien yra virtę mažomis Šiaurės Korėjomis².

 Kultūrinio marksizmo sąvoka kildinama iš laikotarpio po Pirmojo pasaulinio karo. Beveik visuose straipsniuose vienas svarbiausių šio dramatiško pasakojimo vaidmenų atitenka vengrų filosofui György Lukácsui, kuris kartais apibūdinamas kaip tarpininkas tarp senojo bolševizmo ir kultūrinio marksizmo. Būtent jis buvo vienas iš pirmųjų marksistinės filosofijos tradicijoje pradėjusių kalbėti apie kultūros svarbą ir skyręs jėgas „tam, ką tradiciniai marksistai nustūmė į šalį, – kultūriniam šiuolaikinės visuomenės antstatui“³. Pasak šio pasakojimo, Lukácsas susivokė, kad bandymas išpopuliarinti ekonominį klasių kovos marksizmą Vakaruose buvo nesėkmingas, todėl, norint kada nors pasiekti komunizmą, visas pastangas būtina nukreipti į šeimą – gyvybiškai svarbią instituciją, „reikšmingiausią vienetą visuomenėje“, atsakingą už „tikėjimo, moralės, dorybės“ perdavimą iš kartos į kartą. Kelias į komunistinę utopiją Lukácsui ėjo per šeimos institucijos sunaikinimą, o pagrindinis metodas buvo „prisotinti Vakarų kultūrą „žalingų nežabotų lytinių santykių padarinių“⁴.

 Viską puikiai sujungiančiame kultūrinio marksizmo pasakojime Lukácsas tokiomis idėjomis dalijasi su visa krūva kitų veikėjų – neortodoksišku psichoanalitiku Wilhelmu Reichu, filosofu Walteriu Benjaminu, psichologu Erichu Frommu ir kt. Iš šio gana palaido (ir, žinoma, „atsitiktinai“ žydiško, kaipgi taip?) ratelio išaugo Frankfurto mokykla: marksizmą ir froidizmą jungusi intelektualų idėjų kalvė, sukūrusi kritinę teoriją – tariamai vien tik neigimu grįstą filosofiją, kurios pagrindinis tikslas buvo „sugriauti pasaulio tvarką“. Frankfurto mokykla bėgdama nuo karo atsidūrė Kalifornijos universitete ir pirmuosius kelis dešimtmečius šios mokyklos neva propaguojamas kultūrinis marksizmas veikė užkulisiuose. Taip jis tyliai plėtojo visuomenę griaunančias idėjas, pamažu įsišaknydamas socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Lūžis iš marginalios ideologijos į reikšmingą politinę ir kultūrinę jėgą neva įvyksta tada, kai 7-ajame dešimtmetyje prasidėjus studentų judėjimams tokie naujosios kairės filosofai kaip Herbertas Marcuse ir kiti Frankfurto mokyklos atstovai ima mobilizuoti įvairias socialines mažumas kaip naująjį „revoliucinį subjektą“.

 Pasak šios marksizmo istorijos interpretacijos, klasikiniame marksizme darbininkai yra priespaudą patirianti klasė, buržua – engėjų klasė, kurios jungą pirmieji galų gale nusimes, o kultūriniame marksizme visas dėmesys nukreipiamas į priespaudą, patiriamą rasiniu, lytiniu ar seksualinės orientacijos pagrindu, o engėjais tampa socialinės grupės, nepriklausančios šioms mažumoms: heteroseksualai, cislyčiai, baltieji (kaip teigia „Pro Patria“, „ypač – baltieji vyrai“⁵). Taip marksistai tampa „marksistais išdavikais“: darbo klasė tariamai išmetama kaip nebereikšminga, o revoliucijos nešėjo vaidmuo perkeliamas „mažumoms“, kurios labai noriai jį priima.

 Kultūrinio marksizmo pasakojime visada pabrėžiama Marcusės svarba kontrkultūriniams judėjimams. Esą jis suformulavo ir lėmė tiek šių judėjimų propaguotą „bet kokių seksualinių apribojimų pašalinimo“ siekį⁶, tiek netolerantiškumą bet kam, kas jiems drįsta paprieštarauti. Aptariamame mite ne kas kitas, o „naujosios kairės guru“ ir „kultūrinio marksizmo įsikūnijimu“ tituluojamas Marcuse yra garsiojo hipių judėjimo šūkio „Mylėkitės, ne kariaukite“ (Make love not war) kūrėjas. Su Marcuse priešakyje Frankfurto mokykla sėkmingai pradėjo savo „taip trokštamą nesuvaldomą transformaciją“⁷: jos įkvėpti studentų judėjimai paveikė populiariąją kultūrą, knygų leidybą, žiniasklaidą, meną, politinę galią turinčias institucijas ir akademinį pasaulį, pasitelkdami visa tai kaip priemones savo pražūtingos filosofijos įsiviešpatavimui. Taip „neracionalūs, paaugliški 7-ojo dešimtmečio protrūkiai buvo institucionalizuoti į besitęsiančią revoliuciją (permanent revolution)“⁸. Deja, šis įspūdingas, beveik epinis pasakojimas su tokia daug žadančia pradžia ir siužeto posūkiais ilgainiui ėmė priminti „Belaukiant Godo“ siužetą: vis lauki ir lauki, ir lauki, o tas neišvengiamas komunizmas ir visuomenės griūtis kaip neateina, taip neateina.

Pasakojimo ištakos

Aptarus pagrindinius kultūrinio marksizmo mito bruožus ir veikėjus, verta pasigilinti į tai, kaip šis pasakojimas ir jo terminai susiformavo. Terminas „kultūrinis marksizmas“ (ne)stebėtinai ataidi kitą terminą, vartotą nacistinėje Vokietijoje nuo 3-iojo dešimtmečio, – „kultūrinis bolševizmas“. Juo buvo apibūdinamas modernistinis menas, kuris to meto dešiniesiems ekstremistams buvo kultūros degeneracijos ir dvasinio puvimo išraiška. Toks menas neva buvo tiesiausias kelias į bolševikišką (o išvertus iš dešiniųjų politkorektiškos šnekos – konkrečiai žydišką: mat būtent žydai neva suorganizavo Spalio revoliuciją ir daugiausia prisidėjo prie komunizmo statymo) politinę degeneraciją⁹. Vis dėlto, nors kai kurie šios sąmokslo teorijos tropai ir atsikartoja kultūrinio marksizmo mite, tikruoju jo šaltiniu galima laikyti Lyndoną LaRouche’ą – politinį veikėją iš ekstremistinių JAV paraščių, daugybės organizacijų visame pasaulyje, sudarančių LaRouche’o judėjimą, lyderį ir intelektualinį guru. Gausybėje LaRouche’o tekstų šalia ekscentriškų pseudomokslinių, filosofinių ir estetinių svarstymų galima rasti sąmokslo teorijų apie britų imperiją (kuri, pasak kai kurių komentatorių, čia yra tik kodinis žodis žydams įvardinti), kartu su narkotikų platintojais ir bankininkais siekiančią pavergti JAV, apie „biologinį genocidą“, nuolat artėjančią pasaulinę ekonominę suirutę ir t. t. 8-ojo dešimtmečio pradžioje šio autoriaus ir jo sekėjų tekstuose pirmą kartą pradedama „demaskuoti“ kultūrinio marksizmo pasakojime pagrindinį vaidmenį visada vaidinanti Frankfurto mokykla. Ji esą iš tikrųjų tėra CŽA valdoma smegenų plovimo organizacija, sukūrusi „protofašistinę naująją kairę“ (mat neva pats Marcuse kartu su kitu su Frankfurto mokykla siejamu autoriumi Theodoru Adorno buvo atsakingi už žymios naujosios kairės aktyvistės ir autorės Angelos Davis užprogramavimą politiniam ekstremizmui). Iš pradžių LaRouche’o judėjimas siejo save su trockistine kaire, tačiau palaipsniui jam pereinant į ultrakonservatyvizmą Frankfurto mokykla įgijo vis didesnį vaidmenį. Pasirodo, kad tikrasis Frankfurto mokyklos tikslas yra sugriauti Ameriką ir visą Vakarų civilizaciją, kurios visus geriausius bruožus, žinoma, Amerika įkūnija. O tam pasitelkiama populiarioji kultūra, paverčianti žmones paklusniomis avimis.

 Tokią kultūrinio marksizmo mito versiją, su kokia dažniausiai galime susidurti šiandien, pirmą kartą suformulavo LaRouche’o judėjimo narys Michaelas Minnicino savo straipsnyje „Naujasis tamsos amžius: Frankfurto mokykla ir politinis korektiškumas“. Šiame tekste šalia kultūrinio marksizmo filosofinių pamatų apžvalgos pasirodo visi pagrindiniai šio mito motyvai. Iš Frankfurto mokyklos tekstų kildinama nežabotos seksualinės laisvės kultūra, politinis korektiškumas, išstumiantis racionalumą ir žodžio laisvę, klasikinės kultūros pakeitimas šlykščia ir primityvia populiariąja kultūra. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje kultūrinio marksizmo terminą išpopuliarina tokie ultrakonservatyvūs JAV politiniai veikėjai kaip Williamas S. Lindas ir Patas Buchananas. „Kultūrinis marksizmas“ pradeda cirkuliuoti ir ultradešiniojoje Europos ir Australijos žiniasklaidoje, kartais atsidurdamas ir konservatyvių parlamentarų lūpose¹⁰. Galiausiai, prasidėjus Donaldo Trumpo rinkimų kampanijai ir prezidentavimui, šis terminas atgimsta alternatyviosios dešinės ruporuose. Ir, kitaip nei Minnicino, kuris atsiribojo nuo savo straipsnio po to, kai jo citatos atsidūrė Breiviko manifeste (Minnicino vėliau teigė, kad jo Frankfurto mokyklos tyrinėjimas buvo „beviltiškai deformuotas savicenzūros ir troškimo kokiu nors būdu pagrįsti beprotišką LaRouche’o pasaulėvaizdį“), ši alternatyvioji dešinė per daug neraudonuoja dėl kultūrinio marksizmo mito sąsajų su terorizmu. 

–  –