Jei negalite sulaukti „Scanoramos“
Auður Ava Ólafsdóttir. Randai. Romanas. Iš islandų k. vertė Rasa Ruseckienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 208 p.
„Scanoramos“ programoje pirmiausia susirandu islandų filmus. Paskui žiūriu ir stebiuosi: kaip jiems taip pavyksta – sukurti gerą filmą lyg iš nieko? Paprastas, kasdienybės padiktuotas scenarijus, liūdnas Islandijos kraštovaizdis su kuklia miestukų architektūra, keletas veikėjų, nė vienos pasaulio kino žvaigždės ekrane, nė vieno vizualinio triuko. Kaip jiems taip pavyksta pusės Vilniaus dydžio šalyje?
Labai panašūs klausimai kilo skaitant neseniai Lietuvoje pasirodžiusį islandų rašytojos, meno istorijos profesorės Auður Avos Ólafsdóttir romaną „Randai“. Jis yra pelnęs Islandijos ir Šiaurės Tarybos literatūros premijas. Nieko stulbinančio, sakytume, šiais laikais Vakarų pasauliui įprastas siužetas: pusamžio vyro depresija ir bandymas pabėgti nuo savęs bei rutinos. Tiesa, herojus bėga visai ne į intelektinio darbo iškankintų lietuvių pamėgtą Balį, o į karo nusiaubtą „žemę prie sūrios jūros“ (p. 71). Romano kalba taupi, skalsu palyginimų ar stilistinių grožybių. Tekstas padalintas į skaitytojui patogius trumpus fragmentus informatyviais, kartais poetiškais pavadinimais. Jei tai būtų filmas, greičiausiai būtų priskirtas tragikomedijų kategorijai. Stereotipiškai skandinaviška: paprasta, minimalistiška ir kokybiška. Beje, romano tematika labai artima švedų rašytojo Fredriko Backmano „Gyveno kartą Uvė“ – pasakojimui apie žmonos netekusį ir vis nesėkmingai bandantį nusižudyti vyriškį, kuriam nuolat sutrukdo įkyri kaimynė imigrantė iš Artimųjų Rytų. „Randų“ herojus pats emigruoja, ketindamas pabaigti žemiškąją kelionę svečioje šalyje, tačiau ten jis vietiniams žmonėms tampa toks reikalingas, kad turi nukelti gyvenimo pabaigos terminus neribotam laikui, o galop grįžta namo į Islandiją (bent taip perskaičiau knygos pabaigą).
Įdomiausia romane pasirodė išlepusio, persisotinusio Vakarų pasaulio ir neramių, kariaujančių kraštų dichotomija. Gyvenimo prasmę praradęs islandas Jounas, – jį paliko žmona, o išeidama mestelėjo, kad trečią dešimtį įpusėjusi mylima dukra yra ne jo, – trokšdamas kuo greitesnio gyvenimo galo atsiduria griuvėsiais virtusioje šalyje, kur kiekvienas išlikęs gyvas yra netekęs beveik visko, kas jam buvo brangu, ir pradeda gyvenimą iš naujo, tačiau žaizdos vis dar kraujuoja, ir net kai jos užsitrauks, visam laikui liks randai – jau „nenatūralus odos darinys“ (p. 35).
Paradoksalu, bet ilgaamžėse Vakarų visuomenėse, kur gyvybė saugoma sveikatos priežiūros ir globos sistemos (alcheimerio kamuojama Jouno mama dienas leidžia senelių namuose), kur žmogaus kūnas žalojamas nebent tatuiruočių adatos (romano pradžioje Jounas išsitatuiruoja vandens leliją), žmogus pats ieško mirties; kariaujančiuose kraštuose žmogaus gyvybė neturi jokios vertės, bet išlikusieji, nors ir sugniuždyti, visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą.
„Nebuvo nuo 1238 metų“ (p. 98), – atsako Jounas, vietinio paklaustas, ar jo šalyje neseniai buvo karų, ir kuo labiau suartėja su keliais likusiais vietiniais gyventojais, su viešbučio, kuriame apsistojo, jaunais savininkais broliu ir seserimi, šios traumuotu sūneliu, tuo labiau tampa aiškus jo paties situacijos absurdiškumas. „Mano neviltis yra geriausiu atveju kvailystė, kai pro langą matyti vieni griuvėsiai ir dulkės“ (p. 112), – konstatuoja Jounas, kai jam jaunoji šeimininkė periodiškai paberia trumpų, epizodiškų, bet labai koncentruotų atsiminimų apie dar šviežius įvykius: masines žudynes, prievartą, prieš savo namų langus ir šeimos moterų akis tris dienas stadione merdėjusį jos vyrą, kuriam niekas negalėjo padėti, nes bet kas bandantis prisiartinti prie kūno būtų nušautas.
Romanas kūniškas – jo dalys taip ir pavadintos: „Kūnas“ ir „Randai“, jame nesileidžiama į herojų vidinius išgyvenimus ir jausmus. Apie meilę dukrai kalba Jouno tatuiruotė – vandens lelija (toks dukros vardas) – ant krūtinės virš širdies. Herojų jausenas atskleidžia jų elgesys, veiksmai, tiesmuki sakiniai. „Svanuras nėra metaforomis kalbantis žmogus“ (p. 37), – sako Jounas apie savo kaimyną ir likimo draugą, iš kurio pasiskolina šautuvą, bet taip ir nedrįsta jo panaudoti, o Svanuras ir neturėdamas šautuvo randa būdą atsikratyti savęs – nusiskandina šaltame vandenyne. Bet ir pats Jounas prisipažįsta, kad nėra poetas, nors jaunystėje vienus metus studijavo filosofiją, skaitė Heideggerį ir rašė dienoraštį, ypač mėgo jame katalogizuoti merginas, su kuriomis pergulėjo. „Tyliu. Aš moku tylėti“ (p. 111), – įvardija jis savo ypatumą. Ir moka meistrauti, šis gebėjimas jį įsuka į vietinių gyvenimą, per kelias dienas atvykėlis įgyja Mister Fix pravardę ir gauna darbo pasiūlymų, nes atsivežė įrankių dėžę – neva tam, kad įmontuotų kablį į lubas virvei pasikabinti, bet išties toje dėžėje yra ir daugiau nagingo vyro kolekcijai priklausančių daiktų. Taigi dėžė išgelbsti Jouno gyvenimą ir pagerina daugeliui kitų, o kartu pataiso ir vakariečio reputaciją skaitytojo akyse – vis dėlto moka ir dirbti, ne tik rezignuoti beviltiškai ieškodamas gyvenimo prasmės, kurios klausimas net nekyla mirties akivaizdoje gyvenantiems žmonėms.
Taupus knygos tekstas nereiškia, kad romanui stinga kūrybiškumo, jautrumo ar intelektualumo. Kiekvienas sakinys tikslus ir apgalvotas, jokio daugiažodžiavimo. Tiesa, romanas gali pasirodyti šiek tiek didaktiškas. Nors jame nėra jokių tiesmukų pamokymų, juntamas paslėptas moralas: kai pasaulyje žmonės kenčia nuo karų ir nepriteklių, turtingi vakariečiai patys ieško sau galo neturėdami kitų bėdų, tik vieną vienintelę – neranda priežasties, „dėl kurios verta toliau gyventi“ (p. 39), tačiau, užuot tyliai inkštus, verta pasidairyti, ar gyvenimo prasmė neslypi ten, kur tikėjotės rasti pabaigą.
Vilties „Randuose“ daugiau negu skausmo, taip pat ir ironijos, lengvo šypsnio Jouno atžvilgiu. Simboliška, kad jo siela atgyja, pamažu atsigaunant (prie to prisideda ir pats Jounas) griuvėsiais virtusio miesto viešbučiui „Tyla“: rūsyje paslėpti gerus laikus menantys pajūrio viešbučių registratūroms būdingi spalvoti daiktai vienas po kito atkeliauja į viršų, kad juos pastebėtų galbūt jau greitai atvyksiantys turistai, išdaužytos vertingos mozaikos detalės suranda savo vietą, vaizdas įgyja visumą, Jounas vėl patiria aistrą, bent jau kūnišką.
Nei nujaučiama laiminga pabaiga (nors Jouno kaimynas Islandijoje vis tiek nusižudo), nei neprikišamas knygos moralas niekaip nesumenkina įspūdžio apie romaną ar juo labiau jo vertės. Jei esate iš tų, kurie laukia „Scanoramos“ taip, kaip Kalėdų, manau, „Randai“ puikiai tiks kaip kompensacija už dar ilgą laukimą, taip pat ir neišsipildžiusį „Kino pavasarį“. Visai gali būti, kad kada nors romano ekranizaciją pamatysime ir kino festivalyje, ypač jei kūrybingieji islandai pritrūktų idėjų naujiems scenarijams.
