Atgijusi Šilainės šventvietė

 

Su jotvingių ir prūsų gyvenvietės Ožkinių (Šilainės) kaime netoli Punsko (Lenkija) atkūrėju PETRU LUKOŠEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys

 

– Kada, kuo remiantis Jums kilo idėja ar sumanymas atkurti, kaip pats įvardijate, jotvingių ir prūsų gyvenvietę?

– Ir Prūsijoje, ir mūsų Sūduvos krašte – istorinėse aisčių žemėse – tikroji šeima būdavo pripažįstama tada, kai joje gimdavo septintas vaikas. Ir aš augau tokioje šeimoje – kaip tik joje buvau septintas vaikas (vėliau dar gimė brolis). Septintas vaikas paprastai paveldėdavo ūkį, tėvų turtą ir jų sukauptą žinojimą, bet mūsų šeimoje viskas atiteko jauniausiajam sūnui. Tai irgi lėmė tradicijų laikymasis – jei šeimoje yra daug vaikų, jei jie iškrinka po pasaulį, šeimininku, turinčiu pareigą prižiūrėti ūkį ir senus tėvus, lieka jauniausiasis. Man, kaip septintam vaikui (svarbi simbolika – septynios Grįžulo Ratų žvaigždės), Balstogėje, ligoninėje, tėvas mirdamas perdavė daug dvasiškai svarbių dalykų (beje, ir tai, kada mirs). Tuo metu tarnavau komunistinės Lenkijos kariuomenėje (kitaip nebuvo įmanoma) ir buvau gavęs laisvo laiko aplankyti sergantį tėvą; irgi žinojau, kada jis numirs. Apsilankymu jis labai apsidžiaugė, nors šiaip jį nuolat lankė vyresnis brolis ir sesuo. Tada jis man ir perdavė esminį savo žinojimą. Tai buvo žinios apie prūsus ir Prūsiją (Prūsą). Iš pradžių maniau, kad po stiprių raminamųjų vaistų jam suaktyvėjo vaizduotė. Vis dėlto po to man pasidarė neramu ir pradėjau tuo nuodugniau domėtis.

– Ar tai buvo informacija, susijusi su apskritai prūsų ir Prūsijos istorija, etnine žinija, dvasiniu paveldu, ar jūsų šeimai ir giminei svarbios perdavos?

– Mūsų šeimos nariai – gana kilmingos prūsų giminės, gyvenusios netoli Vyslos, Elbingo, Torunės, Kulmo žemėse, palikuonys. Mano tėvas kalbėjo daugiau apie artimesnę Prūsą, perdavė man daug jos paslapčių. Todėl kilo minčių, kad su gautąja informacija reikia kažką daryti. Ryžausi pradėti senųjų aisčių genčių gyvenvietės atkūrimo darbus. Manau, kad man padeda ir mūsų protėviai, ir mūsų dievai, aišku, remia ir dausose esantis mano tėvas.

– O Jūsų tėvas Balstogės ligoninėje davė konkrečius ar bendresnio pobūdžio nurodymus ar pageidavimus?

– Tėvas paprašė manęs, kad atsisėsčiau ant lovos, giliai susimąstė, ilgai tylėjo, ir aš tylėjau, stebėjau. Jo veidas buvo geltonas – be kamuojančios ligos, dar jį buvo pagavusi geltligė, manau, kad ja užsikrėtė ligoninėse. Paskui pradėjo lėtai kalbėti, vis pabrėždamas: „Įsimink, įsimink, žinok…“ Ir vis pasakydamas ką nors svarbaus. Yra žinomos senosios krivių knygos, kuriose surašytas tas žinojimas, tos paslaptys. Prieš mirtį tėvui daviau priesaiką, kad iš jo lūpų gautosios žinios nepaklius į netikras rankas. Dėl to ir pradėjau darbus, susijusius su Prūsijos ir visų baltų, tiksliau, aisčių (vakarų baltų) praeitimi. Man labiau patinka aisčių, o ne baltų įvardijimas, bet vis dėlto nei lenkai, nei vokiečiai, nei kitos tautos šio žodžio nesupranta, nėra girdėję, o „baltai“ jau yra lyg ir nuo platesnio vartojimo apsitrynęs žodis, nors, žinoma, jiems aiškinu, kad pagal pirmuosius šaltinius mes esame aisčiai.

– Kaip konkrečiai vyko gyvenvietės modeliavimo ir kūrimo procesas?

– Tai nebuvo sumanymas, greičiau pastanga užfiksuoti iš tėvo ir protėvių perimtas žinias apie aisčių pasaulį. Kiekvienas jotvingių ir prūsų gyvenvietės statinys, akmuo ar medis yra įkurdinti konkrečioje vietoje – būtent ten, kur jie ir turi būti, nes išreiškia savitą simbolinę kalbą ir prasmę. Bandžiau tęsti tai, ką darė mūsų protėviai ir ypač senieji dvasininkai (ateinant krikščionybei daug žinių jie užslėpė). Ta istorijos dalis tebekuriamoje gyvenvietėje yra tarsi užšifruota runa. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie be didelių aiškinimų geba ją įskaityti.

Beje, esu baigęs slaptą prūsų universitetą „Prūsa“. Vadinčiau save prūsų gyvenvietės atkūrėju. 2001 m. šioje vietoje buvo dirvonuojantys laukai. Pasėjau pirmuosius rugius, paskui sodinau medelius. Sustatėm akmenis ten, kur dabar yra didieji vartai. Šioje vietoje yra likusi ir senosios girios dalis.

– O kodėl gyvenvietei steigti rinkotės būtent šią vietą senajame Šilainės kaime netoli Punsko (po teritorinių pakeitimų dabar jis įeina į gretimo Ožkinių kaimo sudėtį)?

– Tai išėjo tarsi savaime. Čia, kur dabar esame, yra istorinės sūduvių žemės, susijusios su šios genties praeitimi. Dabar tai vadinamosios etninės lietuvių žemės, o gyvenvietė yra dabartinės dzūkų tarmės paplitimo areale. Beje, dzūkuoja ne tik lietuviškai kalbantys vietiniai gyventojai, bet ir lenkakalbiai, gyvenantys, tarkim, apie Balstogę ar apie Hainuvką (netoli Baltarusijos sienos) – iš esmės tai Palenkės vaivadija, išskyrus Suvalkus, Vyžainius (netoli Vištyčio, Lenkijos pusėje), kurie suvokiami kaip dabartinės Sūduvos (Suvalkijos) dalis.

– Truputį nutolstant nuo temos – atvažiavę į Punsko valsčių pastebėjome, kad vietovardžiai kelio ženkluose, gatvių pavadinimai kaimuose ir Punsko miestelyje rašomi dvejopai – lenkiškai ir lietuviškai. Analogiškų veiksmų vengiama Vilniaus krašte – iš esmės irgi dzūkiškuose (tik kito gentinio arealo), bet sulenkėjusiuose (tiksliau, sulenkintuose) Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tad kaip susigaudyti, kokie sūkuriai šiose erdvėse siaučia ir kurios iš valstybių politika tautinių mažumų klausimais pažangesnė?

– Galiu pasakyti, kaip tai vyko, nes čia gyvendamas viską mačiau ir girdėjau. Vietiniai lietuviai nenorėjo tų pavadinimų, užrašytų lietuviškomis raidėmis, nes baiminomės, kad sulauksime Lenkijos nacionalistų antpuolių. Buvo lentelių tepliojimų, net gerai žinomų kaukolių su dviem kaulais apačioje. O iš esmės juk nieko nereiškia, ar pavadinimai bus užrašyti vien lenkiškai, ar lietuviškai ir lenkiškai. Turbūt matėte, kad kaimo pavadinimas lenkiškai rašomas Oszkinie, o lietuviškai Ožkiniai? O kuo iš esmės jie skiriasi, juk abiejuose pavadinimuose išlaikoma lietuviška žodžio šaknis. Jei seniau būtų buvę versta į lenkų kalbą, tai tas kaimas turbūt dabar būtų vadinamas Kozlowski. Beveik visi šio krašto gyvenamųjų vietų pavadinimai yra lietuviškos kilmės, slaviškų ar germaniškų kalbinių įtakų šiuo klausimu nepatyrėme. Viskas paprasta, dėl ko taip nutiko, – vietiniai žmonės yra lietuviai, kalbantys lietuviškai. Pastebėjome didelį Varšuvos valdžios spaudimą, kad Punsko valsčiuje būtų įteisintos dvikalbės vietovardžių ir gatvių pavadinimų lentelės. Tam, kad „tinkamai“ Lietuvai parodytų, kaip esą reikia elgtis su lenkakalbiais lietuviais Vilniaus krašte ir siekti savų tikslų. Kita vertus, žinome, kad lietuvių gyvenamas plotas nesibaigia vien Punsko valsčiumi – jų esama ir Seinų, ir Krasnopolio, ir Gibų, ir Šipliškės, ir kitose apylinkėse, tiesa, apie Suvalkus dauguma buvusių lietuvių jau sulenkėję, nors kuo puikiausiai žino apie giminės šaknis, atsimena jas.

– Šaknis atsimena, bet nebekalba…

– Nebekalba, nors neretai pasigiria, esą mano dzieduliai dar kalba lietuviškai, o mes jau nebemokam. Akivaizdu, kad ir šiuo metu mokyklos ir bažnyčios yra didžiausi lenkinimo įrankiai. Anksčiau mūsų krašte turėjome keturiolika lietuviškų mokyklų, o dabar liko tik dvi. Vidugirių mokyklą išlaiko Punsko savivaldybė, „Žiburio“ mokyklą Seinuose – Lietuvos valdžia. Kitos mokyklos tapo mišrios, bet jos lietuvių nebesuvokiamos kaip galinčios skleisti lietuviškumo dvasią. Kiek stipresnis išliko Punsko licėjus, buvusi prieškarinė gimnazija, – ten dar padoriai mokoma lietuvių kalbos, o kitur… O šiaip egzaminai vyksta lenkiškai, mokymo turinys daugiausia perteikiamas iš lenkiškų vadovėlių. Lietuviškų vadovėlių šio krašto mišriose mokyklose nedaug beliko.

– O į užsienį vietiniai lietuviai neišsivažinėja? Juk tai ir Lietuvos, ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos piktžaizdė…

– Važiuoja, bet ne visam laikui, nes pas mus kiek kitokios tradicijos – važiuoja uždarbiauti daugiausia ūkininkų vaikai, grįžę investuoja į ūkį, nes jis paveldimas iš kartos į kartą, be to, reikia išlaikyti šeimas, senus tėvus, yra ir kitokių pareigų. Tiesa, pasitaiko vienas kitas, kad išvyksta į užsienį ir ten pasilieka.

– Koks Jūsų santykis su dar 1997 m. įsikūrusia Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija?

– Šita draugija tebegyvuoja, bet jos nariai daugiausia užsiima etnografiniais dalykais ir folkloru, o mes, siekiantys gaivinti istorinę, kultūrinę ir dvasinę aisčių palikuonių savimonę, labiau domimės senųjų genčių praeitimi ir ypač Prūsija. Juk Lietuva ir Latvija turi sukūrusios valstybes, o prūsai… Daugiausia bendraujame su žmonėmis, turinčiais prūsiško kraujo ir / ar norų puoselėti pajaustas šaknis, žinoma, neatmetame kaimyniškų ryšių ir su lietuviais, latviais, gudais, Karaliaučiaus srities senbuviais.

– Matyt, naujieji prūsai ir tokie norintieji būti yra susitelkę į organizacines struktūras?

– Taip, be abejo, plačiausiai žinomos organizacijos yra Lenkijos prūsų sąjunga, „Prūsa Pira“ (Prūsų bendrija), sūduvių (jotvingių) „Pirzdaustra“ („Susirinkęs būrys“, kitaip „Suvalkų jotvingių suėjimas“). Veikia ir daugelis kitų organizacijų bei sambūrių, pavyzdžiui, „Prutenia“. Ji platina knygas prūsų kalba, prūsų kalbos nuo mažens mokomi vaikai (tik vėliau valstybinės lenkų kalbos). Į mūsų sukurtą ir tebekuriamą gyvenvietę pabendrauti, pabūti, pailsėti atvažiuoja prūsiškos orientacijos šeimos. Iš šalies galėtų atrodyti įdomu ar net egzotiška – vaikšto šeimos su mažais vaikais ir kalbasi prūsiškai. Galima teigti, kad kai kuriems žmonėms prūsų kalba jau yra kaip gyvoji kalba. Susitinkame per pagrindines kalendorines aisčių šventes, jau tradicinę tapusią „Jotvingių Jorę“, vykstančią gegužės pradžioje, taip pat per Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22-ąją). Ir aš mokausi prūsų kalbos, bet dar mažai tegaliu kalbėti – daugiau tuo užsiimti trukdo laiko stoka. Gyvenvietėje nuolat turiu priimti žmones, be to, dirbu savo įkurtoje įmonėje (pardavinėjame žemės ūkio mašinų detales), kitaip neišeina, reikia uždirbti pinigus. O žiemą daugiausia laiko praleidžiu archyvuose; susikaupė daug prūsiškos tematikos medžiagos.

Neseniai pakeliui iš Vilniaus į Varšuvą buvo atvažiavusi Lenkijos Seimo ir Senato narių grupė. Užsuko pasižiūrėti, kaip atrodo gyvenvietė. Pirmasis „užmetimas“ – kodėl informacinės rodyklės surašytos ne lenkiškai, o lietuviškai ir prūsiškai? Greit jiems atsakiau – todėl, kad esate etninėse lietuvių žemėse ir kitokio poreikio nėra, o jei kas paklausia lenkiškai, tai jiems taip ir atsakome, paaiškiname. Sakiau jiems, kad mes esame savo namuose, o jūs – atvažiavėliai, keliautojai. Galėjau ir stipriau pasakyti, bet užteko ir to. Tada jie suprato, su kuo turi reikalų, ir pradėjo maloniau, dalykiškiau kalbėtis. Išvažiuojant vienas iš politikų pasakė, kad Lenkija dabar susiduria su dviem etniniais „skausmais“ – tai Silezijos vokiečių autonomijos siekiai ir prūsų etnoso atsikūrimo procesas.

Kartais klausiu lenkų, kurie nori būti prūsais: juk esate slavai, dauguma daugiausia kalbate lenkiškai, iš kur jums randasi toks poreikis? Sako, pavyzdžiui, kad mūsų trečia ar ketvirta karta jau yra gimusi istorinėje ir šventoje prūsų žemėje, todėl jau nesam lenkai, o pagal šaknų pojūtį toje žemėje jau esam tikri prūsai. Dabartiniai prūsai yra išsibarstę po visą Lenkiją, bet dėl prūsų idėjos dirba iš peties. Akivaizdžiausiai tai atsispindi internete. Tas judėjimas didesnį pagreitį įgijo prieš keletą metų. Manau, kad mūsų gyvenvietė prie to prisideda, tarsi rodo pavyzdį. O negeranoriams lenkams ji labai trukdo, nes akivaizdžiai matyti, kas ir kodėl atkurta. Kai kurie šio proceso palaikytojai panašiai bando daryti ir nuosavose teritorijose. Ir Punsko valsčiuje.

– Gal galite giliau atskleisti savo aistiškas šaknis? Ar esate bandęs sudėlioti šeimos ir giminės genealoginį medį? Kiek jos siekia?

– Siekia XII–XIII a. Kai vyko sunkiausios kovos, kai reikėjo bėgti iš dešiniakrantės Vyslos pusės, iš Pamedės ir Kulmo žemių. Reikėjo trauktis per visą Prūsiją, paskui link Žemaitijos, Lietuvos. Galų gale atsidūrėme sūduvių žemėse. Tėvas dažnai kalbėdavo apie Piliavą (dabar – Baltijskas), apie iš ten kilusią prosenelę prūsę. Jis pasakojo, kad namuose jie kalbėdavosi panašia į žemaičių kalba, nes bijojo persekiojimų, nors dar mokėjo ir prūsiškai, o viešumoje kalbėjo vokiškai. Visiškai aišku, kad paskutinis prūsas XVII a. tikrai nemirė, taip teigti yra didžiulė nesąmonė, nes ir vėliau buvo daugybė prūsiškai mokėjusių ir kalbėjusių žmonių. Viena giminės atšaka Karaliaučiuje turėjo sakralinių baldų įmonę. Sakydavo, kad jie ten buvo įsikūrę Pilausrasse 12. Deja, nuvykęs ieškoti pėdsakų, nieko ten neberadau – viskas per karą išgriauta, išmaišyta.

– Jūsų giminė susijusi ir su Šiurpiliais. Iš sakmių ir legendų žinoma Šiurpilių pilis, arba piliakalnis, beje, jis ir Eglinės piliakalnis – vieni iš seniausių sūduvių paminklų Punsko valsčiuje.

– Taip, ten buvo mūsų giminaičių. Galima apibendrinti, kad mūsų giminės vyrai buvo kariai. Kiek esu prisikasęs iki XIII a. šaltinių, turiu duomenų, kad visada kovojome su kardu rankoje. Gyvenvietei statyti iš europinių projektų negavome nė euro. Viską darome savo lėšomis, investuojame iš savojo nedidelio verslo. Kai buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis, pagal finansuojamą projektą gavau keliasdešimt tūkstančių litų, ir ta parama tada man buvo labai svarbi ir reikalinga.

– Pradėkime kelionę po Jūsų atkurtą jotvingių (sūduvių) ir prūsų gyvenvietę (gal vis dėlto įvardijimuose vietoj slaviškos kilmės jotvingių vertėtų nuosekliai laikytis sūduvių pavadinimo?). Kokius tris ženklus matome, ką jie simbolizuoja?

– Tai trys seniausi archajiniai aisčių ženklai – dvigubas kryžius (vėliavose – baltas raudoname fone, beje, runose tai dar reiškia tūkstantį), su juo vėliavose kovojo elitinė Lietuvos kariuomenė (vyčiai), viduryje – prūsų herbas, o toliau – Gediminaičių stulpai, kurie, beje, yra išplitę po visą Europą.

Toliau įėjimas su žalčiu, o jis prūsų, kaip ir lietuvių, savimonėje užėmė svarbią vietą. Už jo – trys gynybinės linijos iki pilies. Pagrindiniai vartai, nameliai be langų – juose būdavo prikraunama degios medžiagos su dervomis, kuri duodavo daug dūmų ir stiprią ugnį. Jei priešai prasimušdavo pro pirmąją gynybos liniją, tada tie nameliai būdavo padegami. Ir paskutinė gynybos linija – iš žemių sukasti pylimai. Už jų jau pilis. Beje, prūsai labai puikiai mokėjo maskuoti savuosius gynybinius pylimus (jie tęsdavosi keletą kilometrų), gal todėl per Didįjį prūsų sukilimą taip ilgai ir buvo atsilaikyta? Ypač Semba buvo stropiai pylimais apsijuosusi. Kur nesaugojo tankūs miškai, ežerai, upės, daugelis prūsų genčių pylė pylimus, tai darant tekdavo pakeisti įprastą kraštovaizdį. Dauguma jų yra išlikę iki šių laikų. Lenkų istorikai teigia, kad pirmaisiais puolimo metais kryžiuočiai buvo bailūs, tada kryžiaus žygių vadovų nurodymu kiekviena Lenkijos vyskupija turėjo paskirti karius, galinčius kovoti su prūsais. Puolančios kryžiuočių kariuomenės pagrindas būdavo lenkai, o ne kryžiuočiai ar kitų Europos kraštų riteriai, ėję pagalbon užkariautojams. Kai jie praeidavo, nieko nepalikdavo, nusiaubdavo – išžudydavo, ką gyvo rasdavo, sudegindavo ir keliaudavo toliau. Vis dėlto kai kas prūsų kaimuose išlikdavo, nes būdavo iškeliavusių toliau ar į svečius, ar žvejoti, medžioti. Grįžę į tokį nusiaubtą kaimą prūsai jo neatstatinėdavo. Tris kartas neatstatinėdavo, nes manydavo, kad toji gyvenamoji vieta yra labai suteršta ir žmonėms gyventi netinkama. Ten jie pastatydavo kuo didesnį akmenį, kad pažymėtų, kas nutiko, kad ketvirtoji karta jau ten galėtų ateiti gyventi. Kad rastų protėvių gyventą vietovę. Tai tęsdavosi maždaug šimtą metų, per tiek laiko viskas apaugdavo, apželdavo. Jei būdavo išžudomi suaugusieji, tai statydavo vieną akmenį, o jei seneliai, vaikai, kūdikiai, tai ant didžiojo akmens dėdavo po kelis mažesnius akmenis.

Matome simboliškai pavaizduotas vienuolika prūsų žemių. Kiekvienas žemes žymintis akmuo turi ir didesnį ar mažesnį akmenėlį. Tai buvo siaubingiausios etninės ir kitatikių skerdynės, daromos prisidengus kryžiais ir Dievo vardu. Kryžeiviams buvo sakoma, kad daromos nuodėmės bus atleistos, o grobio plėškitės, kiek panešite.

Pradėkim simbolinę kelionę genčių žemėmis nuo Nemuno ir užbaikim Vysla. Užrašai ant akmenų – prūsų kalba. Pagal Petrą Dusburgietį parašyta – Sūduva, Dainava, Atava. Tai tapatūs įvardijimai, nors lietuviai dažniausiai šios genties žmones vadina sūduviais. Toliau – kitoms prūsų žemėms skirti akmenys: Skalva, Semba, Natanga (Herkus Mantas buvo natangietis; net keista – jo atvaizdas ant akmens, graviūra savaime išnyko). Toliau – Galinda, Barta. (Neseniai minėjome jų vado Divonio žūtį – kryžiuočiai jį peršovė iš arbaleto, ir tada jo vadovauta kariuomenė pasitraukė iš mūšio. Toks buvo prūsų paprotys – jei vadas žūsta, yra sužeidžiamas ar kaip nors izoliuojamas, tada kariuomenė nebepuldavo, pasitraukdavo. Nes kai prūsai eidavo į kovą, pirmieji žengdavo vadai, kurie būdavo narsiausi.) Toliau – Liubava, Varmė (jų vadas buvo Glabis), Pagudė (vadas Auktumis), Pamedė (vadas Pipins, jį žiauriai kryžiuočiai nukankino), Kulmas.

Manoma, kad aisčių pirmeiviai į šias žemes atkeliavo maždaug prieš 7 400–8 000 metų. Vyčio ženkle baltas žirgas atitinka Prūsiją, raitelis arba karys – tai Lietuva, o kalavijas – Latvija (pagal dabartinę sistemą). Kalbu apie mūsų protėvių logiką. Kas valdo žirgą? Lietuva. Tik jai tai yra duota. Žirgą nukreipti ten, kur reikia, o kalaviju suduoti tiems, kam reikia. Tokia Lietuvos ir lietuvių misija aisčių pasaulyje. Bet išlikusių baltų darna, harmonija galima tik tada, kai atgims Prūsija. Ir ji pamažu atgimsta. Panašiai, kaip buvo su Lietuva. XVIII a. buvo didžiausias jos nupuolimas, XIX a. ėmėme kilti, o XX a., pakilę ir dar kartą vėl nupuolę, vėl esame stipri tauta.

Durbės mūšyje krikščioniškasis užkariavimų pasaulis pralaimėjo prieš senojo tikėjimo pasaulį. Taip buvo paskatintas Didysis prūsų sukilimas. Šiuo metu didelių skirtumų tarp senojo ir naujojo (katalikų) tikėjimų nebeįžiūrima, nes prieita prie išvados, kad krikščionybės pagrindas yra senasis tikėjimas ir jo pamatinės vertybės.

Žalčio formos svastika yra susijusi su kiekvienu žmogumi, kuris turi savąjį „aš“. Tai yra jausmai, 

jutimai, mąstymas, intuicija. Be šitų dalykų būtume robotai. Ant duonos dedamas kryžiukas seniau nebuvo katalikiško, stačiatikiško ar kokio kito tikėjimo atspindys, o Saulės unijos ženklas, kuris reikšdavo keturias pasaulio dalis ir norą, palinkėjimą, kad niekam po Saule netrūktų duonos. Tas ženklas duonai suteikdavo didelį šventumą. Ji nebuvo mėtoma, buvo labai gerbiama, žmogus, ją paėmęs, lauždavo ar pjaudavo, bet prieš tai persižegnodavo. Tai reikšdavo perėjimą per šventus vartus.

Girios pavadinimas rodo, kad ten buvo (ir yra) šventumo vieta. Ten, kur auga šventi medžiai, nieko negražaus negalima daryti. O miške medžius gali ir pjauti, ir kirsti. Pas mus niekas medyno nevadina „šilu“, sakoma „giria“. Vis dėlto šios vietovės pavadinimas – Šilainė.

Stabtelkime prie atkurtos žinyčios. Vietiniai žmonės šiose vietose žinojo dvi dvasiškai stiprias vietas – tai žinyčia ir alkavietė. Prie žinyčios visada būdavo švento vandens, kuriuo būdavo nusiplaunamos kojos, pagal poreikius – rankos, nusiprausiamas veidas. Į šventovę reikėdavo įžengti švariems. Kaip minėjau, žinyčia šioje vietovėje veikė iki XVIII a., tada su ja žiauriai „susitvarkė“ Vygrių kamedulai (taip pas mus vadinami kamaldulių ordino vienuoliai).

Vandens duobę prie žinyčios tyrė geologai. Iki tol kalbėta, kad tai galbūt nukritusio meteorito išrausta duobė. Pasikasė jie gana giliai, bet nieko kito nerado, tik vidun suvirtusius ir durpėse užsikonservavusius medžius. Taip pat šviesias samanas ant jų, lyg tuo metu dar būtų augusios. Šis giliai žemėje „įsmukęs“ vandens telkinys, panašus į dubenį, vietinių buvo vadinamas Velnio duobe. Panaši, tik žymiai didesnė, Velnio duobė yra ir netoli Aukštadvario. Matome, kaip prie šio natūralaus žemės dubens atsiveria kažkoks požeminis priešledynmečio urvas. Eina į greta esantį kalnelį, o jis tuščias… Ir daugiau yra tokių atsiveriančių tuštumų. Urvo griova pasuka link Trakiškių, bet daugiau nebuvo tyrinėta. Ant duobės krašto matote iš mūsų „dubens“ ištrauktus ąžuolus, jiems maždaug trys tūkstančiai metų. Vienas apdegęs, matyt, tuo metu dažnai degė miškas. Dabar jie pradėjo smarkiai pūti, nes buvo iškelti iš durpių.

Gyvenvietės teritorijoje esame pasodinę daug maumedžių, nes yra žinoma, kad iki V a. šis medis aisčiams buvo šventas. Paskui kaip šventmedis buvo perimtas ir ąžuolas; tai tęsiasi iki dabartinių laikų.

– Šioje gyvenviete pavadintoje teritorijoje esama daug įvairios paskirties statinių ir darinių. Kodėl jos nevadinate muziejumi?

– Šioje gyvenvietėje gyvena ir to norintys lankytojai. Šiuo metu yra susidariusi didžiulė pageidaujančiųjų eilė – apie penkerius metus į ateitį. Ir tai galime daryti todėl, kad šio komplekso nelaikome muziejumi, kur galiotų tam tikri reikalavimai, o tiesiog atkurta gyvenviete. Lenkijoje pagal galiojančius įstatymus gauti leidimą steigti muziejų man būtų neužtekę viso gyvenimo. Atkūriau gyvenvietę su įvairių amžių istoriškai patvirtintais objektais, kad joje tęstųsi aisčių genčių žmonių gyvenimas, užsimezgęs prieš maždaug aštuonis tūkstančius metų.

O čia – prūsų stabas arba, kaip lenkai sako, Baba pruska. Panašią babą, bobą (arba močią, močiutę) turi ir sėliai, aukštaičiai. Manoma, kad žodis „baba“ (arba „boba“) yra iš seniausiojo aisčių kalbinio paveldo. Taip pat manoma, kad ateidami į žemes prie Baltijos jūros aisčiai vartojo tik apie šimtą svarbiausių žodžių. Iš tokių buvo „baba“, „būda“ (būstas, namas, kuriuos šiaurinėse platumose turėjome statytis apsisaugoti nuo šalčio, vėjo, lietaus, apsaugoti maistą) ir kiti. Aiškiai matome mūsų stabo galvą, akis, nosį, burną, taip pat baltų plaukų sruogą, todėl manau, kad šis stabas yra karys, kitaip sakant, buvo susijęs su kariniu genties sluoksniu.

Matome krikšto akmenį. Ant tokių akmenų pagal senojo tikėjimo apeigas būdavo krikštijami aukšto rango karo vadų, valdytojų vaikai. Jie būdavo guldomi ant krikšto akmens, užtiesto kailiu (daugiausia voverių ar sabalų, šie žvėreliai pas mus seniau buvo labiau paplitę). Kūdikio galvą dėdavo į rytų pusę, pildavo vandenį ir tardavo reikšmingus ritualinius žodžius.

O kitas greta esantis akmuo yra susijęs su amuletais. Kiekvienas karys turėjo savą amuletą, jie turėjo būti pašventinti. Dėdavo ant amuletų šventinimo akmens, prie jo irgi būdavo tariami tam tikri ritualiniai žodžiai – tai dažniausiai atlikdavo karių vadai arba dvasininkai.

Kitas išlikęs akmuo, kurį bandyta suskaldyti kamedulų laikais. Buvo įkaltas pleištas (išliko senas metalo ruošinys), bet akmuo neskilo. Dažniausiai šventame akmenyje iškaldavo skylę ir taip jį suplėšydavo į gabalus. Konsultuojuosi apie tai su įvairių šalių akmenų specialistais, archeologais, istorikais, besiremiančiais šaltiniais.

Dubenėtieji akmenys – aiškiai matoma, kur juose buvo išmušti dubenys. Šie akmenys turi specifinį šventumą; jie yra pašventinti.

– Kodėl vis dėlto atsirado ši gyvenvietė?

– Jau seniau buvo žinomi senų žmonių pasakojimai, kad ši Šilainės kaimo vieta yra ypatinga. (Beje, yra žinoma kitų panašių vietų, pavyzdžiui, prie Seivo ežero ir Seivų kaimo, bet ta vieta labiau susijusi su vandens telkinių savitumu.) O dvasiniu požiūriu svarbūs objektai dažniausiai būdavo įrengiami ten, kur jie galėdavo būti užslėpti, mažai kam (tik pašvęstiems žmonėms) žinomi, todėl neprieinami.

Priėjome prūsų lauksą. Jame pristatėme tiek rąstinių namelių, kiek galėjome. Planuojame juose įkurdinti senųjų amatų meistrus – gal susidomėjęs jaunimas atsitrauks nuo kompiuterių, kai patys galės ką nors pasigaminti. O šiuo metu šie nameliai pritaikyti žmonių, norinčių čia pagyventi, nakvynei. Ypač pavasarį ir vasarą yra daug tokių, kurie nori pabūti šventose vietose, gamtoje, tarp paukščių ir varlių.

Iškelti keturis kirvius, nukreiptus į keturias pasaulio dalis, ant vartų stulpų – prūsų tradicija, kuri buvo paplitusi po visas aisčių žemes. Juos iškeldavo priešpilyje, kitaip sakant, prūsų laukse, tam, kad praeiviai ar svetimos kariuomenės dalinys žinotų, jog tame laukse nėra nė vieno žmogaus, tik tušti namai – visi išėjo į karą. Ir dabar Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje dar kai kur yra išlikęs paprotys išėjus iš namų prie durų pastatyti apverstą šluotą.

– Taip, žemaičių, tiksliau, kuršių, žemėse apie Skuodą apversta šluota, įremta į durų rankeną ar staktą (arba ją pastatydavo šalia), kaimynams būdavo sutartinis ženklas, kad nieko nėra namie.

– O šiame akmenyje matome dievaičio Bangpūčio atvaizdą (taip pavadino archeologai). Štai akys, nedidelė nosis, didelės lūpos ir iš abiejų pusių du žalčiukai…

– Kuo remdamasis ėmėte atstatinėti būtent prūsų pilį?

– Ji pastatyta pagal archeologinių kasinėjimų duomenis. Jos analogas yra Pamedės prūsų pilis iš XI a. Piliakalnį, ant kurio ji stovėjo, tyrinėjo prūsais besidomintys archeologai. Jį supylėme ir atrodė, kad vietos užteks viskam, bet paaiškėjo, kad neliko, kur pastatyti dar vieną pastatą. Šiaip visų objektų dydžiai yra sumažinti lyginant su realiai buvusiais. Norime parodyti, kaip iš tikrųjų seniau atrodė mūsų medinės pilys.

Beje, dabartinės Lenkijos valstybės administruojamose istorinėse prūsų žemėse, anot lenkų archeologų, yra aptikta daugiau nei šeši šimtai piliakalnių. Ant daugelio iš jų per Baltų vienybės dieną dega šventa ugnis, atvežta iš šios gyvenvietės. O Lietuvoje, kaip žinoma, yra apie tūkstantis piliakalnių. Ir ant jų dega aisčių sąšaukos ugnys.

Prūsams svarbi šventoji trejybė. Ji susijusi su prūsų dievais Pikolu, Patrimpu ir Perkūnu. Ir apeiginiai prūsų akmenys yra arba trikampiai, arba keturkampiai. Manoma, kad apeiginių akmenų negalima liesti. Jei prieš du šimtus metų žmonės sudėjo šventus akmenis į vieną krūsnį ir užklojo kitais akmenimis lyg patalais, tai daug ką pasako. Iš toli nevežė. Ir paslėpė. Kasmet tokių radę ar laukuose surinkę mesdavo į krūsnį – nuolat vertė norėdami paslėpti, išsaugoti šventuosius akmenis, bent jau tam, kad jie nebūtų sunaikinti. Va, ant vieno akmens duobutė – į ją žalčiams pildavo pieno.

Dar atkūrėm, kaip atrodė prūsų pilkapiai. Pilkapynas matyti ten, kur mišku apsodinta. Beje, kai statė Punsko bažnyčią, iš čia vežė akmenis ir tokiu būdu sunaikino buvusius pilkapius, liko tik ariamieji laukai. Kai anksčiau ūkininkai čia ardavo, pasipildavo daugybė smulkių akmenų ir kapaviečių urnų, į kurias suberdavo mirusiųjų palaikus, šukių; jas rinkdavo kibirais…

Kaip ir dabartinėse bažnyčiose, prūsų šventovėse būtinai būdavo ugnis ir vanduo. Šioje alkavietėje yra penki rasti aukurai. Atstatėme tik vidurinį, yra dar du, lygia linija nutolę į vakarus, ir du – į rytus. Beje, žinyčia su alkaviete jungiasi šventakiais. Iš alkavietės jie eina iki žinyčios, o nuo ten iki kitos šventovės, kurią bandysime atstatyti.

Kiek paėjus yra XX a. pradžios krikšto akmuo. Punsko klebonas labai barė vietinius žmones už tai, kad jie namų kertėje laikė žalčius, o garbingoje vietoje, po uslanu, krikštasuolėje, buvo laikomi krikšto akmenys. Vienas iš tokių krikšto akmenų, kiaušinio pavidalo, yra čia, alkavietėje. Jei kas turi norą sulaukti vaikų, vaikaičių ar provaikaičių, ateina prie jo, apkabina ir prašo. Paskui sakomi padėkos žodžiai.

Prūsai be reikalo nieko nežudė, pasiimdavo iš gamtos tiek, kiek reikėdavo, nekaupdavo atsargų, nesijaudino dėl turtingumo. Vyko prekyba, ko reikėdavo, to įsigydavo – metalo, ginklų, druskos. Visko reikėjo, bet tik tiek, kiek reikėjo. Be to, jie savo rankose turėjo tikrą lobį – gintarą. Už jį daug ko įsigydavo.

– Taip, gintaras buvo apskritai visų aisčių pagrindinis kapitalas.

– Visko žmonėms reikia – ir kavinukių, ir paslaugų, juk ne vien tik dvasia gyvename. Bus įrengta senoviško ekologiško maisto užeiga su sūduvių ir prūsų akcentais.

Kiekvienam prūsui svarbu mokėti žodžius, kuriuos dažnai prisimename. Reikalui esant juos galima kalbėti kaip maldą. Tai prūsiškas tekstas vokiečių kalba, kuris buvo užrašytas XVI–XVII a. paribyje. Išvertus iš prūsų kalbos tai skamba taip: „Atleiski, broli, tu palaidotas, aš gyvas, bet garbė tavoji šlovins mūsų širdis. Tu, šimtmečius miegojęs, dabar keliesi – ir vėl mes matome seną prūsą.“

 

Kalbėta 2015 m. Šilainėje