Psichoanalizės įrašai I

 

Tai, ką tenka skaityti vadinamuosiuose socialiniuose tinkluose, tėra žodiniai glitėsiai, kuriais maitinama tuose pačiuose kanaluose smerkiama „sistema“. Nusistovėjęs mąstymas stiprina dominuojantį diskursą ir, reikalaudamas reformų bei pokyčių, užtikrina, kad jokio pokyčio nebus.

Kažką maloniai paistydamas tik maitini sistemą.

Savo bejėgiškumo demonstravimas, pasidavimas nelaisvėn, kurioje pasijuntame lyg jauni šunys, trukdo prieiti prie neįmanomybės.

Kadaise gyveno žmogus pavarde Goethe, kalbėjęs apie šunį, studijų suformuotą gyvūną, kurį vadino Studentenscholar.

Neįsivaizduokime, kad šitaip puldami medžioti viską, ką siūlo mūsų pasipiktinimas, netarnaujame sistemai, – priešingai, maitiname, palaikome ir pratęsiame ją.

Kaip sakė Nietzsche, niekas nemeluoja taip, kaip pasipiktinęs žmogus.

Jei esi prieš mane, esi su manimi.

***

Anot Schopenhauerio, pamiršome, kaip gyventi; anot Kafkos, nežinome, kaip mirti; anot Becketto, esame jau mirę. Gyvybė tėra mirties akimirka, o gyvybės substancija, kuriai Freudas suteikė „mirties varos“ vardą, yra substanciali energija, visuomet perstumta, pasislinkusi, nukrypusi, nekontroliuojama, ne kelyje, ne tvarkoje, išsigimusi; ji tėra pulsas – ji godi, betikslė, neturinti objekto, amžina, nemirtinga, nešvanki, amžinai mums kliudanti suvokti save kaip racionalius gyvūnus.

Mirties vara, prie kurios geismas prisiriša, iš kurios jis ima energiją, yra tai, kas varo subjektą rizikuoti gyvybe dėl „dvasinio reikalo“, dėl „tikrosios abstrakcijos“, o tai leidžia jam „peržengti“ mirties horizontą, kurį jis integruoja į savo gyvenimą, – Hegelis šį matmenį pavadino „negatyvumu“ arba „negatyvumo galia“. Išlikti negatyvume – štai kas reikalauja daugiausia jėgos, šitokia yra geismo kaina. Jei svarstai, ar mirtis visiškai užbaigs tavo kentėjimą, tikriausiai dar nesupratai, kad jau esi pusiau miręs, o tai reiškia, kad tavo mirtis tebus pakartojimas Tikrovėje to, kas jau bus įvykę simboliniame registre.

***

Geismas nutaikytas į kažką, kas neegzistuoja.

Tas „kažkas“ gali būti kuo puikiausiai uždrausta. Draudimas yra patikimiausia priemonė sąlygoti tikėjimą egzistavimu to, kas neegzistuoja.

Psichoanalizėje tai, kas uždrausta, visada neįmanoma.

***

Net kai remiasi Lacanu, bemat atpažinsi psichologą, akademiką, prisidengusį „psichoanalitiko“ vardu. Analitiko ir Universiteto diskursai yra struktūriškai vienas kitam antipatiški.

(1) Psichologas – kuris paprasčiausiai tarnauja rinkai – įsivaizduoja, kad galima įsteigti klinikas vaikams, paaugliams, patyrusiems traumas, vienišoms moterims, poroms, persidirbusiems, priklausantiems nuo videožaidimų, išpuolių aukoms etc.

(2) O psichoanalitikas mato, kad šiomis apgaulingomis kategorijomis tik pervertinamas vaizduotės registrui (imaginaire) priklausantis Ego, pervertinamas subjekto (simbolinis registras-Tikrovė (symbolique-Réel)) nenaudai.

Psichoanalitikui subjektas – nepaisant amžiaus, socioprofesinės kategorijos, etninės kilmės etc. – visuomet reprezentuojamas signifikanto, nurodančio į kitą signifikantą, šiam į subjektą nebenurodant. Štai kodėl, nebūdama Weltanschauung (pasaulėžiūra), psichoanalizė vis dėlto prisiliečia prie visuotinumo – o tai nėra tas pats, kas įkyriai kartojama „visiems“. Lacanas primena – jei psichoanalizė yra vaistas nuo nežinojimo, tai tauškalų ji neveikia.

***

Šiuolaikinis feminizmas tarnauja Kapitalisto diskursui lyg makiažo rinkinys: iš po libertarinio tušo ir egalitarinių akių šešėlių šypsosi nevaldomas liberalizmas, remiamas naujosios inkvizicijos, niekšiškos ir nenumaldomos.

***

Pasisekimas nebūtinai reiškia „socialinį pasisekimą“ (tapimas žvaigžde, materialiniai turtai…), kurį iš anksto nulemia dominuojanti ideologija. Mano gyvenimas bus pasisekęs, jei būsiu gyvenęs pagal savo geismą. Vis dėlto geismas gali būti atpažintas tik po visko – geismo pasekmės išmoko mane pamatyti, koks jis buvo. Tad mums reikia tik išmokti geisti, o tai yra fantazijos funkcija.

Gyvenimo sėkmė nustatoma mirties akimirką: mirti dėl daugeriopų šių laikų ideologinių determinacijų ar mirti dėl savo geismo. Tai ne tokios pačios mirtys ir ne tokie patys gyvenimai.

***

Kad ir kaip aistringai ką nors darytume, mūsų geismas visuomet yra Kito geismas, o Kitas – tai simbolinė sistema, numatanti visų įmanomų geismų scenarijus. Tad niekada negaliu „būti savimi“, savo vaidmenį galiu atlikti tik daugmaž sėkmingai imituodamas fikciją, kuri esu tiek Kito, tiek savo akyse.

***

Seksualinio santykio neįmanomumas nuolat užklojamas fantazijos scenarijaus primestu susijaudinimu, kuris struktūriškai būtinas; tai scenarijus, be kurio seksualinis aktas nebūtų galimas.

Fantazija yra ta kiekvienam būdinga savotiška istorija, paslepianti įrodymus, kad anapus fantazijos yra niekas. Tą nieką paslėpti – fantazijos funkcija.

***

Subjektas atkakliai laikosi neapsisprendimo būsenos: jis baiminasi prarasti abejonę, neapibrėžtumą, kuriems pajungtos visos galimybės.

Nepakeliama ne abejonė, o tikrumas.

***

„Juk mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, o su vadovybėmis, valdžiomis, šitą tamsybę valdančiais pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus erdvėse“ (apaštalas Paulius).

Jei apaštalo Pauliaus erdvių kosmokratus, blogio jėgas išverstume į šiuolaikinę kalbą, tai būtų dominuojantis diskursas, kurio pagautas mūsų subjektas, norime to ar ne.

Autentiška psichoanalizė, psichoanalizė, visu savo loginiu tikslumu besiplėtojanti ant Freudo–Lacano ašies, jei teisingai suprantama (kas pasitaiko retai, nes jos struktūra radikaliai priešinga Universiteto diskursui), primygtinai teigia, kad ne subjektas valdo diskursą, o diskursas – subjektą.

Kalbant apie socialinį ir spektaklio (jei aktualizuotume Guy Debord’o terminą) lygmenį, rodos, pasikeitus dviem kartoms, pastarasis jau bus išstūmęs gyvenimą, pakeitęs kovos idėją.

Valdančiųjų mediokratų (mediokratija – vidutinybių valdymas – vert.), profesionalių politikų tiek kairėje, tiek dešinėje kasta įtvirtino savo imperiją, vartodama supaprastintą, binarinę kalbą, artimą kompiuteriniam modeliui.

Šios naujosios kalbos (newspeak) vartojimas, jos viešpatavimas žiniasklaidoje prieigą prie dialektikos padaro neįmanomą, o tai reiškia, kad neįmanomu paverčia ir mąstymą. 

Postmodernybės signifikantus (darnus vystymasis, atsinaujinantys energijos šaltiniai, sąžininga prekyba, islamofobija, antisemitizmas, homofobija, terorizmas, visiems (pour tous)[i], migrantai, socialinė lytis, mansplaining[ii], kreivumas, krizė, papildytoji realybė, trolis, flooderis[iii], bio- (bioįvairovė, biokuras, bioproduktai etc.), LGBT, „Charlie“[iv]…) apibūdina tai, kad jie neturi loginio jungiamojo žodžio, o tai paverčia juos įsakmiais ir netinkamais niuansų menui, paradoksui ir kontradikcijai, leidžiančiai įvardyti ir suvokti kovoje vyraujančių jėgų progresavimo ir maišaties strategijas.

Šiandien grumtis visų pirma reiškia atsisakyti spektaklio kalbos, nepasiduoti bandant įvardyti sudėtingumą, vėl susijungti su dialektika, kurią spektaklis siekia užtemdyti.

Veikti šiandien nereiškia apsiginkluoti ir eiti į gatves – tai daryti visuomet per anksti arba per vėlu.

Šiais laikais veiksmas – iš rankų į rankas perduoti tekstus, gaivinti stilių, aštrinti skonį, ugdyti jautrumą, tobulinti sprendimo galią, sukurti priemones puolimams, apsuptims, atsitraukimams, užkariavimams, pergalėms, pralaimėjimams įvardyti.

Jau nebežinome, kaip kalbėti, – mūsų lūpos išdžiūvusios, o žodžiai miršta jiems dar nė nepraėjus pro dantis.

Mokytis kalbėti visų pirma reiškia mokytis skaityti, tada rašyti, taip pat piešti, komponuoti. Tai tartum ašmenų galandimas, pėdų ir kumščių sekos repetavimas. Mokymasis kalbėti lygus mokymuisi kovoti.

***

Priešingai nei paplitęs įsitikinimas (ir nepaisant „medicininių“ vaizdų keliamo žavesio), minties šaltinis yra ne smegenys, o kalba. Subjektas iki paskutinės ląstelės kolonizuotas kalbos. Todėl Lacanas sakė: „Aš galvoju savo pėdomis. Tai vienintelis būdas, kuriuo susiliečiu su kažkuo tvirtu.“

***

Laisvės sąvoką geriausiai galime suprasti per neigimo neigimą:

(1) rodos, akivaizdu, kad nesu laisvas, kad neabejotinai esu determinuotas daugybės mano laisvę paminančių veiksnių (gimimas, kūnas, socialinė aplinka, materialinės sąlygos…);

(2) bet kaip subjektas (subjektas būtent „yra“ tol, kol nėra objektas) privalau žengti anapus visų „objektyvių“ apibrėžčių, kad prieičiau pamatinę subjekto tuštumą, Tikrovės šlaitą. Taip tampu laisvas – manęs nebedeterminuoja joks objektas;

(3) taigi laisvė tuo pat metu yra ir tai, ko negaliu pasiekti, ir tai, ko negaliu atsikratyti, tad ji priklauso Tikrovės tvarkai, Tikrovei kaip jouissance, neįmanomai ir būtinai.

***

Subjektas nėra subjektyvumas.

Tai, kaip save įsivaizduojame – savo subjektyvumą, – dažniausiai apribojame „jausmų“ sąvoka, skurdžiai vadinama „vidiniu gyvenimu“, kurį klaidingai suvokiame kaip savo esybės branduolį („aš žinau, kas esu iš tiesų…“), priešindami jį simboliniams vaidmenims ir funkcijoms, kurias esame priversti prisiimti visuomeniniame gyvenime.

Tad brutalus tėvas, išnaudojantis vadovas, mokytojas sadistas, pavydus kolega ar toks pat draugas įsivaizduoja, kad jų tikroji tapatybė yra „kažkur kitur“, anapus (ar žemiau) „simbolinių prievolių“, kurioms jie atsiduoda ir kurioms, jų manymu, galima priešinti „savo emocijų nuoširdumą“, kuris neprieinamas jų nepažįstantiems.

Viena pirmųjų psichoanalizės pamokų yra ta, kad tokia konstrukcija grįsta vaizduote: tariamas „mano vidinio gyvenimo turtingumas“ paremtas melu, apgavyste, narcisistiniu simuliakru, kurio funkcija – palaikyti regimybes, širmą, leidžiančią sukurti fiktyvų nuotolį mano viešą gyvenimą reguliuojančių simbolinių identifikacijų atžvilgiu.

Kad ir ką manyčiau apie save, savo intencijas, padėtį, „įsipareigojimus“, nuomonių lauke – realybėje, realiame gyvenime, kuriame mane supa realūs žmonės, – esu tik savo veiksmų suma.

Tai, ką darai, žino, kas esi.

***

Universitetas yra vieta, kurioje studentai privalo išmokti tylėti, o akademikai – gaminti disertacijas.

***

Kartais tiesa gimsta pagražinus sakinį.

***

Būdas, kuriuo veikė „oficiali kova prieš…“ (rasizmą, alkoholio, tabako vartojimą etc.), tik paskatino tai, prieš ką kovota. Kodėl gi turėtų būti kitaip homofobijos, ekologijos, mizoginijos etc. atvejais?

Prieš kažką reikšdama, kalba pirmiausia reiškia kažkam.

***

Vieną dieną Roland’as Barthes’as užėjo į Pirėnų kaimelio barą, jame žmonės skundėsi prastu oru. Barthes’as išsakė tipinį paryžietišką pastebėjimą: „Taip, bet šviesa – puiki.“ Visus pribloškė jo nepritarimas. Tuomet jis suprato, kad šnekėjimas apie orą žmonėms yra proga paplepėti dėl nieko apie nieką, tiesiog mėgautis tauškimu.

Šiandien, atsiradus „klimatologijai“, plepėjimas virto rimtu užsiėmimu. Visi pseudomokslininkai, pranašai, guru etc. neegzistuotų, jei ne didžiulio masto vadinamųjų informacinių technologijų – kurios tiesiogiai generuoja juos kaip avatarus ir kurių produktai jie (nenorėdami apie tai žinoti) yra – vystymasis.

Mūsų vėlyvojo kapitalizmo visuomenėse nebegali nesidomėti oru, nes rizikuoji būti įtartas „klimato kaitos skepticizmu“. Tai keltų juoką, jei nebūtų pakeliui į nusikaltimo statusą. Žalioji inkvizicija darbuojasi nenuilsdama, kaip ir ramybėje nepaliekanti, neleidžianti nesirūpinti kitų seksualumu (kuris nėra tavo reikalas) rožinė inkvizicija: privalai palaikyti LGBT ir kitas gėjų ar translyčių atžvilgiu palankias seksualines alternatyvas, nes kitaip, matyt, esi tik klimato kaitos skeptikas.

Tik nuomonės nekeičia savo kvailių.

***

„Psichoterapija grąžina blogiausia. […] Neabejotina, kad psichinio ligonio atžvilgiu vykdyti terapiją nėra reikalo. Freudas manė taip pat. Jis galvojo, kad nėra ko skubėti gydyti. Tai ne patarinėjimo ar įtikinėjimo klausimas“ (Jacques Lacan, 1977).

Analitiko diskursas yra socialinis ryšys, determinuotas analizės praktikos, privestos prie jos loginės išvados.

Nėra psichoanalitikų paruošimo, tik nesąmonybės paruošimas.

Universitete „paruoštas“ psichoanalitikas nėra psichoanalitikas, jis – akademikas, t. y. visiška analitiko priešingybė.

„Lakaniškosios krypties“ nėra, tik analitikas yra arba ne.

Analizė – tai praktika, besiklostanti pagal ją sąlygojančio Diskurso specifiką; Analitiko ir Universiteto diskursų struktūros yra visiškai viena kitai priešingos. Atsižvelgiant į vis augantį skaičių neteisingų interpretacijų, skleidžiamų vadinamųjų „psichoanalitikų“, perdirbinėjančių dominuojantį (Kapitalisto) diskursą, būtina teigti, kad psichologas nėra analitikas (net jeigu jis ir įtikinėtų, kad yra priešingai). Be to, psichoanalitiko santrumpa yra ne „psy“, o „analyste“.

***

Lakanistu save laikantis pseudopsichoanalitikas mano privaląs pareikšti, kad Džokeris – šventasis. Ar galima dar labiau nutolti nuo Lacano mokymo?

„Džokeris“ – filmas, visiškai neatsiejamas nuo Kapitalisto diskurso, vėl demonstruojančio įspūdingą savo galią perdirbti.

Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“, 1991) yra šventasis; Dagis Džounsas („Tvin Pyksas“, 2017) yra šventasis; Džokeris yra grynas dominuojančio diskurso produktas. Ar įžvelgiate skirtumą?

***

„Džokeris“ – puikiai padarytas filmas: aktorius stulbinantis, šviesa puiki, kiekvienas kadras išlaižytas, montažas nepriekaištingas, šokio ant laiptų scena labai graži, kinematografinis atlikimas toks užbaigtas, kad dvi valandos su puse prabėga žiūrovo nė nepastebėtos, kaip nepastebėta lieka ir ideologinė manipuliacija, kuriai jis pajungtas.

Anksčiau formaliai užbaigti filmai buvo autentiškų menininkų prerogatyva: jie pasitelkdavo menines technikas susirėmimui su Hayso kodeksu ar kitokia cenzūra. Šiandien kino estetiškumas nebegarantuoja jokios subjekto etikos. Technologijų įvairovei atvėrus naują epochą, susikirtusios grožio ir gėrio linijos gali būti išblukintos, atsietos. „Džokeris“ pasirodo kaip didingas Kapitalisto diskurso manifestas.

***

Pirma, kad nutrauktume visas klaidingas, pseudopsichoanalitines „Džokerio“ interpretacijas, prisiminkime keturias galimas santykio tarp etikos ir moralės artikuliacijas semiotiniame kvadrate:

Keturios figūros ir tiek pat funkcijų (arba aktantų), kurias galime išdėstyti Greimo semiotiniame kvadrate, leidžia parodyti skirtumą tarp etikos ir moralės:

(1) Šventasis yra etiškas (jis neišduoda savo geismo) ir moralus (dėmesingas kitų gerovei);

(2) Niekšas yra nemoralus (pažeidžia moralės normas) ir neetiškas (siekia ne geismo, bet malonumo ir pelno, taigi stokoja tvirtų principų);

(3) Didvyris yra nemoralus, bet etiškas (geba suspenduoti vyraujančias moralines normas dėl aukštesnės etikos, pavyzdžiui, istorinės būtinybės);

(4) o Superego yra visiška didvyrio priešybė: moralinis Įstatymas be etikos. Jame obsceniškas jouissance neatsiejamas nuo moralinių normų (pavyzdžiui, griežtas mokytojas kankina mokinius „jų pačių labui“, nenorėdamas pripažinti, kad čia yra jo sadistinių investicijų).

***

Kiekviena sąvoka, kiekviena idėja, kiekvienas žodis neišvengiamai turi dominuojančio diskurso atspalvį.

Pavyzdžiui, mūsų postmodernioje liberalioje visuomenėje laisvės sąvoka galėtų būti nusakyta kaip tokia pasirinkimo „laisvė“:

(1) arba žaidi kapitalistinį žaidimą ir užimi tam tikrą poziciją tau primestose koordinatėse, kas suponuoja įsirašymą į melagingas hegemoninio diskurso opozicijas: kairė vs. dešinė, tolerancija vs. fundamentalizmas, gėris vs. asocialus elgesys etc.;

(2) arba renkiesi smurtą, smurtu paremtą pastangą, išplėšiančią tave iš supančio diskurso ir padarančią atsakingą už tikslesnį pasaulio įvardijimą – ką ir kalbėti apie savęs įtraukimą į savo pasaulio apibūdinimą! Tad smurtas visų pirma turi būti nukreiptas prieš save.

Tokia yra Davido Fincherio filmo „Kovos klubas“ pamoka.

***

Diskursas, kurio pagautas tavo subjektas, pasako, ko nekenti.

***

Grįžkime prie filmo „Džokeris“. Bandau įrodyti, kad jis – ideologinė manipuliacija; kad tai padaryčiau, telkiuosi Kapitalisto diskurso struktūrą ir jo grėsmingą pajėgumą perdirbti.

Ką filmas sako? Rodoma praeityje užgaulioto vaiko, kenčiančio nuo nesiliaujančių neurologinių sutrikimų, gyvenimo kelionė. Vėliau jis tampa „buržua svajonės“ atmestųjų visuotinio sukilimo ikona.

Jei filmas ir gerai surežisuotas, sumontuotas, apšviestas, vaizdai nugludinti, išlaižyti ir tokie įtikinantys, kad žiūrovo atžvilgiu net sukelia liekamojo magnetizmo (remanence) efektą, visa tai skirta apgauti, nes scenarijus, kuris yra mažų mažiausiai oportunistinis, gali įtikinti, susiedamas pasakojimą su istorija ir asmeninį likimą su socialiniu maištu, taip netikėtus posūkius pasakojime (pavyzdžiui, agresiją metro ir motinos nužudymą, dvi situacijas, nulėmusias klouno metamorfozę į Džokerį) paversdamas nematomais.

Juk keli baltieji verteivos gali įvykdyti nusikaltimą – kodėl ne? Esame matę ir absurdiškesnių dalykų. Tačiau, žiūrint iš pasakojimo perspektyvos, miestas nusakytas kaip nuolat nesaugus, taigi, kad patikėtum, jog trys baltaodžiai vaikinai, turintys premijomis besispjaudantį darbą ir užtikrintą karjerą finansų srityje, užpuolė akivaizdžiai sutrikusį, pažemintą, klounu persirengusį, tarytum psichopatas besikvatojantį vyrą, matyt, turėtum būti niekada nevažiavęs metro ar neatsidūręs miesto apylinkėse. Visa tik tam, kad pakibtume ant opozicijos baltieji-turtingieji-blogieji prieš juodaodžius-skurdžiuosius-geruosius. Toks skirstymas iškreipia klasių kovos prasmę – marksistinę koncepciją redukuoja į įsivaizduojamas kategorijas, kuriomis grįstas dominuojantis diskursas.

Kalbant apie motinžudystę, čia žinia ir vėl pralenkia vaizduotę: rodyti psichotišką subjektą žudantį savo motiną, kuriai pačiai diagnozuota psichozė, remiantis Aristofanu (tuo susidomėjo Hegelis, Marxas, Lacanas etc.) pateisinti tragediją, paverčiant ją komedija… štai ką iki šiol bylojo posakis „nevaryk Dievo į medį“.

Trumpai tariant, „Džokeris“ atskleidžia dominuojančio diskurso veikimą: filmas kaip subversiją pateikia tai, kas tėra transgresija, ir todėl tik palaiko sistemą – jis sutvirtina klaidingas opozicijas, struktūruojančias nuomonės lauką, klaidingas dėl to, kad jos dialektiškai netikusios: turtingas prieš skurdų, baltasis prieš juodaodį, sveikas prieš sergantį, maištautojas prieš sistemą, budelis prieš auką etc.

Girdėjau, kad vadinamasis „psichoanalitikas“ (skaitantis verčiau Jacques’ą-Alainą Millerą nei Lacaną) nusirito iki Džokerio palyginimo su šventuoju, kai tuo tarpu šventasis lakaniškąja prasme – kaip ir Balthazaras Graciánas ar Mencijus – yra analitikas, atmetantis jouissance: jouissance patiekiamas ant lėkštutės, o jis atsisako, nes neturi jokių reikalų su paskirstymo teisingumu, o dėl to jis ir etiškas, ir moralus. Šventojo figūra gali pasirodyti tik perėjus stadiją, psichoanalizėje vadinamą „subjektyvia destitucija“, kurios kryptis priešinga nei Džokerio, visą filmą bandančio identifikuoti jo pražūtingą jouissance sąlygojančius žmones…

Apie grėsmingą Holivudo propagandos mašineriją galima kalbėti ilgai; ji disponuoja priemonėmis, pagal naujausią Tarantino madą pasitelkiamomis priversti žiūrovą mėgautis (jouir), stumiant jį pulti į darkančias identifikacijas, sukeliančias spazmus, iškrovas ir jo fantazminės projekcijos nenuoseklumus. Tačiau pakanka prisiminti, kad kaukėtas budrusis Betmenas, turtuolio sūnus, visuomet bus priešinamas Džokeriui, vargšui įvaikintam berniukui, psichotikės sūnui, kad Holivudo moralė, kurios dabartinis pavidalas nepaliaujamai siekia suardyti estetikos etiką, būtų atkovota.

Laimė, retkarčiais vienas ar kitas filmas perlipa superego cenzūros užtvarą (Hayso kodeksui seniai išnykus, jam jau seniai esant „internalizuotam“), įskaitant ir „Kovos klubą“, tobulą priešnuodį „Džokeriui“ ir šiuo atveju sutampantį su psichoanalitine teorija.

***

Grįžkime prie etikos ir estetikos sąsajos kine. Kad nereikėtų leistis į Imamuros „Traktato apie kinematografijos etiką“ detales, tereikia pamąstyti apie perėjimą nuo Hitchcocko prie Tarantino, turint omenyje tai, ką pavadinsime „žiūrovo jouissance“.

Priešingai nei kino tarantinizacija, kai vaizdas kuriamas priversti žiūrovą mėgautis intensyviai identifikuojantis, pakanka prisiminti vienintelę filmo „Psichopatas“ sceną, kurią Hitchcockas surežisavo taip, kad sąlygotų visai kitokį naratyvinį procesą, priverčiantį mus apmąstyti savo pačių subjektyvų padalijimą. Tai scena, kurioje Normanas, įvykdęs žmogžudystę, į pelkę gramzdina automobilį. Akimirką žiūrovas neišvengiamai kartu su žudiku ir nerimauja, ir atsidūsta, kai automobilis vėl pradeda grimzti: čia tariamas žvilgsnio neutralumas demaskuojamas – jo nešališkumas nuo pat pradžių buvo melagingas.

Nuo šiol žvilgsnis nebegali būti „idealizuojamas“, jo „grynumas“, „objektyvumas“ įgijo trūkumų: vaizde esama patologinės dėmės, kurioje žiūrovo geismas atsiskleidžia kaip Kito (šiuo atveju Normano) geismas. Kaip žiūrovai esame priversti pripažinti, kad objektyviai bendrininkaujame su žudiku. Scena buvo surežisuota mūsų akims, mūsų žvilgsnis į ją įtrauktas nuo pradžių – tai akloji dėmė, kurią suponuoja kiekvienas reginys.

***

XVIII amžiuje paskelbta metafizikos pabaiga; Dievo nebuvimas – XIX; XX amžiuje Foucault pranešė apie žmogaus pabaigą; greitai bus paskelbta „lyties“ pabaiga, o šlamšto pabaigos dar teks luktelti.

 

https://christian-dubuis-santini.tumblr.com/; ttps://www.facebook.com/chris.dubuis.santini

Vertė Ignas Gutauskas