JAV demokratų pirminiai rinkimai: kas mes iššūkį Trumpui?

            Kai save stabiliu genijumi vadinantis Donaldas Trumpas 2016 metais buvo išrinktas prezidentu, demokratai prižadėjo padarysiantys viską, kad Baltieji rūmai grįžtų į jų rankas, o šalis susigrąžintų stabilumą. Lemiama kova dėl prezidento posto jau šį lapkritį, o iki to laiko demokratams reikia nuspręsti, kas jiems atstovaus.

            Demokratų pirminių rinkimų sezonas prasidėjo vasario 3 dieną nuo visiško fiasko Ajovoje. Demokratai naudojo naują mobiliąją programėlę, kuri turėjo palengvinti rezultatų skaičiavimą ir siuntimą į centrinę būstinę, bet dėl techninių kliūčių galutinių rezultatų teko laukti kelias dienas. Po Ajovos atėjo eilė Naujajam Hampšyrui, Nevadai ir Pietų Karolinai. O kovo 3 dieną – vadinamąjį superantradienį – pirminiai rinkimai vyko keturiolikoje valstijų.

            Per pirmąjį rinkimų mėnesį kandidatai jau išsidalino gerą dalį visų galimų balsų. Jų gretos taip pat sumažėjo. Ajovos bendruomenių sueigose, kurių metu vyksta atviras balsavimas, varžėsi vienuolika kandidatų. Po „superantradienio“ liko keturi: nepriklausomas senatorius Bernie Sandersas, buvęs viceprezidentas Joe Bidenas, senatorė Elizabeth Warren ir Kongreso narė Tulsi Gabbard.

            Varžybos dėl Demokratų partijos prezidentinės nominacijos tapo dvikova tarp partijos isteblišmento remiamo nuosaikių pažiūrų Bideno ir nepriklausomo senatoriaus iš Vermonto Sanderso, save vadinančio demokratiniu socialistu. Ši dvikova yra 2016 metų tęsinys, kai Sandersas metė iššūkį Hillary Clinton: tada jam nepavyko gauti nominacijos ir vis didėjanti atskirtis tarp nuosaikiųjų ir progresyviųjų demokratų prisidėjo prie Trumpo pergalės.

***

            Bidenas pirminius rinkimus pradėjo vangokai, bet po pergalės Pietų Karolinoje vasario 28 dieną jo pozicijas dar labiau sustiprino iš rinkimų pasitraukę ir jam paramą išreiškę Pete’as Buttigiegas ir Amy Klobuchar. Tiek Buttigiegas, tiek Klobuchar varžėsi dėl tų pačių nuosaikių pažiūrų rinkėjų. Jų pasitraukimas Bidenui neabejotinai padėjo – jis pergalę šventė devyniose iš keturiolikos valstijų. Jam pavyko nugalėti visose balsavusiose pietinėse valstijose. Bidenui paramą išreiškė ir Michaelas Bloombergas – turtingiausias rinkimų dalyvis, kuris iš kovos pasitraukė išleidęs virš pusės milijardo dolerių iš savo kišenės ir surinkęs vos 52 balsus.

            Sandersui „superantradienį“ sekėsi prasčiau nei Bidenui, nors jis ir nugalėjo daug delegatų turinčioje Kalifornijoje. Tačiau Sandersas nuo Bideno atsilieka vos keliomis dešimtimis balsų ir jo kampanijai gerokai padėti turėtų iš rinkimų pasitraukusi Elizabeth Warren, kuri taip pat buvo remiama progresyviųjų demokratų.

***

            Abu kandidatai bando pritraukti kuo daugiau rasinių ir etninių mažumų rinkėjų. Bidenui geriau sekasi su afroamerikiečiais, o Sandersas populiaresnis tarp lotynoamerikiečių. Bidenui pergalę atnešė iki tol neapsisprendę demokratai, konservatyvių ir nuosaikių pažiūrų bei vyresnio amžiaus (virš 45 metų) rinkėjai. O Sandersui geriau sekasi tarp jaunų amerikiečių ir, kaip minėta, lotynoamerikiečių.

***

            Šiuo metu kandidatai jau išsidalino daugiau nei trečdalį (1 499) balsų iš galimų (3 979) delegatų balsų. Šie balsai lems, kas taps Demokratų partijos kandidatu nacionalinio suvažiavimo metu šią liepą Viskonsine. Jei nė vienas kandidatas prieš suvažiavimą neturės daugumos (1 991) delegatų balsų, viskas bus sprendžiama suvažiavimo metu. Painios suvažiavimo taisyklės (pavyzdžiui, superdelegatai, kurie nereprezentuoja atskirų valstijų ir gali balsuoti savo nuožiūra) ir aiški partijos elito parama Bidenui reiškia, kad jei Sandersas nori nominacijos, jam reikia laimėti daugiau nei pusę delegatų balsų iki suvažiavimo.

            Tačiau prognozės Sandersui nėra palankios. Politikos tinklaraštis „FiveThirtyEight“ prognozuoja 61 % tikimybę, kad nė vienas kandidatas nesurinks absoliučios daugumos reikiamų balsų iki suvažiavimo. Bideno šansai gauti daugiau nei pusę delegatų balsų iki suvažiavimo šiuo metu yra geresni nei Sanderso – atitinkamai 31 ir 8 %.

***

            Demokratai nori atgauti Baltuosius rūmus. Kuris kandidatas būtų geriausias Trumpo priešininkas? Šiuo atžvilgiu demokratai tarpusavyje nesutaria. Partijos elitas ir jų nuosaikią centro poziciją palaikantys rinkėjai daugiausia kalba apie kandidatų išrenkamumą. Žmonės skatinami galvoti, kuris kandidatas labiau atitiktų daugumos lūkesčius ir pritrauktų daugiau balsų prezidento rinkimuose. Kitaip sakant, esi skatinamas pirminiuose rinkimuose palaikyti ne tą kandidatą, kuris geriausiai atitinka tavo paties pozicijas, bet tą, už kurį (kaip tau atrodo) balsuotų dauguma amerikiečių. Bideno rinkimų kampanija remiasi šia išrenkamumo ideologija – buvęs viceprezidentas ir jo nuosaikios idėjos esą turi daugiausia šansų suvienyti visus demokratus kovoje prieš Trumpą. Iki šiol jo pagrindinis atsakymas, kodėl Amerika turėtų balsuoti už jį per rinkimus lapkričio mėnesį, yra: „Nes aš ne Donaldas Trumpas.“

            Iš pirmo žvilgsnio išrenkamumo strategija atrodo racionali – juk taip galvojant bus išrinktas kandidatas, kuris turės didžiausią visų demokratų palaikymą, ar ne? Tačiau kartu uždegama žalia šviesa paslėptam seksizmui, klasizmui ir kitiems išankstiniams nusistatymams. Pavyzdžiui, 2019 metų birželį atliktos apklausos duomenimis, 74 % amerikiečių balsuotų už moterį kandidatę, bet tik 33 % mano, kad už moterį kandidatę balsuotų jų kaimynai. Iš dabartinių rinkimų lyderių matosi, kad išrenkamais kandidatais demokratai laiko pagyvenusius baltuosius vyrus.

            O progresyvieji demokratai, į priekį vedami Sanderso, remiasi populizmu. Sandersas iki „superantradienio“ pirmavo pritraukdamas didžiausią balsų skaičių, o rinkėjai skatinami balsuoti už tai, ko nori jie, ir negalvoti apie fiktyvų demokratų rinkėją ateinantį lapkritį. Save socialdemokratu vadinantis nepriklausomas Vermonto senatorius Sandersas kritikuoja demokratų elitą dėl atstovavimo tik vidurinės ir aukštesniosios klasės rinkėjams. Jo žadamos socialinės reformos – pavyzdžiui, valstybinė sveikatos apsaugos sistema ir studentų skolų anuliavimas – pritraukia daug nuo algos iki algos gyvenančių jaunų amerikiečių, kurie nori daugiau valstybės socialinės atsakomybės ir paramos. Bet demokratų elitas įsitikinęs, kad radikalių idėjų rinkėjams lapkritį gali neužtekti – ir vėl remiamasi išrenkamumo ideologija.

***

            O ką vienas ar kitas kandidatas reikštų Lietuvai? Demokratų kandidatai susitikimuose su rinkėjais daug dėmesio užsienio politikai neskiria – vidutiniam amerikiečiui brangstanti sveikatos apsauga ir beveik neaugantys atlyginimai yra svarbesni nei JAV įsitraukimas pasaulinėje arenoje.

            Bidenas ir Sandersas nesutaria dėl JAV vaidmens gynybos ir saugumo srityse. Abu nori išvesti karius iš Afganistano ir tęsti derybas su Rusija dėl nusiginklavimo, bet NATO ateitį mato skirtingą. Sandersas nepritaria NATO plėtrai – tai esą būtų nereikalingas Rusijos erzinimas. Taip pat, jo nuomone, Europos šalys turi labiau rūpintis savo gynyba pačios, o ne tikėtis JAV pagalbos.

            O Bidenas palaiko NATO plėtrą ir bendradarbiavimą su demokratinėmis valstybėmis už Šiaurės Amerikos ir Europos ribų. Jis remia Ukrainos ir Gruzijos narystę šiame bloke, yra pasiruošęs teikti daugiau paramos Ukrainai kare su Rusija ir dislokuoti daugiau JAV karių Rytų Europoje.

***

            Demokratų grįžimas į Baltuosius rūmus būtų pergalė visam demokratiškam pasauliui. JAV prie savo vairo nebeturėtų nenuspėjamo savimylos autokrato, įkvepiančio nacionalistinius Europos režimus. Taip pat užtarėją prarastų rasistai, seksistai, homofobai ir klimato kaitos neigėjai.

            Jei Sandersas taptų prezidentu, svarbiausia žinia pasauliui (kartu ir Lietuvai) būtų ta, kad neoliberali kapitalistinė sistema žlunga. Jei JAV pavyktų pereiti iš privačios sveikatos apsaugos į valstybinę sveikatos draudimo sistemą ir užtikrinti, kad aukštasis mokslas būtų prieinamas ne vien pasiturinčioms šeimoms, tai paskatintų jaunesnes kapitalistines šalis permąstyti rinkos vaidmenį gerovės valstybėje.

            Jei prezidentu taptų Bidenas, JAV tiesiog grįžtų į tą tašką, kuriame buvo prieš išrenkant Trumpą. Taip, stipriausia pasaulio valstybė nebeturėtų savimylos autokratinio prezidento, bet didelių permainų, išskyrus bandymus atšaukti ar panaikinti daugumą Trumpo vidaus ir užsienio politikos sprendimų, nebūtų. 

Naudoti šaltiniai: https://fivethirtyeight.com/; https://www.cfr.org/; https://feelthebern.org/; www.ipsos.com; https://joebiden.com/