Vertėjo kūliavirsčiai
Žodžiai „versti“, „vartyti“ yra kilę iš archajinės indoeuropiečių šaknies *wert-, kuri reiškia „volioti, sukioti, ridenti, minkyti“. Latviškai vērties reiškia ne tik „atsidaryti, atsiskleisti“, bet ir „įdėmiai žiūrėti“, todėl vertėjas yra ne tik konvertuotojas, bet ir žvalgas, atvėrėjas ir vertintojas.
Versti, vadinasi, ir virsti – pačiai virsti kitokia, atsiverti kitoms kalboms, praplėsti akiratį (latviškai vēriens yra „platus užmojis, mastelis“) ir šiek tiek atsiversti į kitą kultūrą. Lietuvių ir latvių kultūros, kalbos ir literatūros man visada buvo kaip dvivėrės durys, du belikę karoliukai baltų vėrinyje.
Vertinu įtakas. Mano tėvas Juozas Laurušas, filologas, puikus rusistas, tikslių žodžių vartininkas, per genus atvėrė man vartus į vertimą. Kitų vertėjų profesionalų išversti tekstai atvėrė akis, koks turi būti kokybiškas vertimas, kad kartais rasti tinkamą žodį – tai tarsi siūlą į adatą įverti.
Tikras vertėjas yra magas, nes jo darbas – išversti originalą kaip drabužį taip, kad jis neatrodytų išvirkščias, kad šildytų kaip verstiniai kailiniai, o verstinės siūlės būtų tokios, kad jų nesimatytų.
Tikras vertėjas nėra verteiva ar vertelga ir žino, kad vertimas negali būti verslas, todėl nesistengia kalnus nuversti ir galvoja apie vertę, antraip su Kristijonu Donelaičiu tektų konstatuoti, kad „putodams vertims visur į nieką pavirto“.
Tikras vertėjas žino, kiek varstų tenka nueiti norint suteikti knygai pridėtinę vertę. Kad knyga būtų ne tik popierius, bet ir vertybinis popierius. Todėl ačiū ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, kuri man yra kaip vertybinių popierių birža, bendraverčių klubas, telkiantis vertę vertinančius specialistus, kurie supranta, kas yra minties kūliavirsčiai. Ačiū šeimai, kuri toleravo mano virsmą į vertėją, nes ne visada paskui taip lengva vėl atvirsti žmogumi.
Viena vertus, vertėjo darbo aversas yra graži knyga, skaitytojų sveikinimai, bet, kita vertus, yra ir reversas – vertimas reikalauja daug disciplinos ir prisivertimo, nes vartydamasis lovoje daug neišversi. Vertėjo darbastalis yra lyg amatininko varstotas, kuris nuolat apverstas vertimui reikalingais įrankiais – žodynais ir žinynais, bet tikras vertėjas turi būti išradingas, atverti ir smegenis. Ieškodamas kokio atitikmens ar retesnio žodžio negali griebtis pirmo pasitaikiusio vertalo, todėl tenka vartyti enciklopedijas, vartyti akis, verstis per galvą, verstis kitų patarimais, o kartais įsmunki į akivarą ir, atrodo, kojas gali užversti, ypač kai užkliuvus už varčios ir vėl tenka pradėti nuo pradžios.
Vertėjas dažniausiai būna nevertinamas, o gal greičiau yra save nuvertinęs introvertas, laikomas tik žodžių vartaliotoju, kuriam niekas už nuopelnus ordino į atvartą neįsega. Todėl dėkoju Lietuvių PEN centrui, Kultūros ministerijai ir vertinimo komisijai, ir krėslo mecenatui. Metų vertėjo krėslas man yra geriausias įvertinimas vertėjų įverčių skalėje, tikras verteksas – aukščiausias taškas, į kurį užkopus viskas ima suktis kaip vertigo, nes vis dar negaliu patikėti, kad nuo šiol būsiu savo mokytojams ir autoritetams lygiavertė vertėja.
Ačiū!
Kalba pasakyta atsiimant Vertėjo krėslo premiją (II.18).
